Visi, kurie iš seniau žino Jūsų kūrybą, pažįsta Jus kaip viešųjų erdvių menininką, savo darbais kuriantį nepakartojamą, įsimintiną Vilniaus veidą: slapčiausius norus pildantį Katedros aikštės „Stebuklą“, medžių šerdyse įaugusias ir tik vilniečių atmintyje išlikusias Sereikiškių parko medžių freskas-ikonas, paukščių pripažintą – kaip suprantu, tai Jums buvo svarbiausia – „Čiulbantį kryžių“ Žvėryne, pavasarį raudonais meilės prisipažinimo žiedais pražystančius Neries krantus…
Tačiau Jūs žinomas ir kaip menininkas, kuriam svarbu įprasminti lietuvių tautos atmintį: KGB rūmų pastato akmeninėse plokštėse įamžinote kovotojų už Lietuvos laisvę vardus, pavardes, slapyvardžius ir gyvenimo metus, o 2009 m. Tuskulėnų memoriale baigėte kurti įspūdingą mozaiką „Trejybę“: Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, po trijų paukščių – sakalo, gulbės, pelėdos (simbolizuojančių Laisvę, Laimę, Lemtį) – sparnais priglaudusią KGB nužudytas ir čia palaidotas bolševikinio teroro aukas…
Šie projektai išties buvo svarbūs – laisvę atgavusiai tautai reikėjo susigrąžinti atmintį: buvę tų rūmų šeimininkai siekė ne tik fiziškai sunaikinti su jais kovojusius, bet ir ištrinti atmintį apie juos. Daugelis net buvo įtikėję, kad jiems tai pavyko… O juk tik šių drąsių žmonių, mūsų tėvų, senelių kartos, auka ir padovanojo mums tikrąjį stebuklą – nepriklausomybę, kurios dažnai nevertiname. Gal kad gavome dovanų, kaip palaimą iš dangaus?..
Tačiau ši kova turi tęstis, kad tęstųsi laisvės stebuklas. Taip sakė ir JAV prezidentas George’as Bushas, kai 2002 m. Vilniaus Rotušės aikštėje savo kalboje paminėjo „Stebuklą“ iš Katedros aikštės. Mano supratimu, laisvei reikia suaugti. Ir kiekviena karta turi ją ginti. Mes negalime vengti tų klausimų, kurie padėtų mums ir valdžiai pagaliau subręsti.
Vadinasi, tai, kad gegužės 17-osios rytą Daukanto aikštėje Jūs atsidūrėte vienas pirmųjų, joks atsitiktinumas. Kaip ir tai, kad iškėlęs didžiulę juodą vėliavą, ėmėte… kurti. Kartu su bendraminčiais laisvaisiais menininkais, kitais geros valios piliečiais sukūrėte ir tebekuriate meninę instaliaciją „Tie-SOS!“, virtusią pilietine akcija. Papasakokite, kaip ir kodėl Jums kilo būtent toks sumanymas?
Esu buvęs Garliavoje dvi dienos prieš smurtą. Susipažinau su jos žmonėmis, kai draugai paprašė sukurti menininkų apdovanojimą už pilietiškumą Garliavos bendruomenei: žmonės aukojo savo laiką, savo energiją ne tik dėl mergaitės, bet ir vardan Lietuvos. Mes šią nominaciją taip ir pavadinome „Už mergaitę ir Lietuvą – budinčiai Garliavos bendruomenei“.
Jos iniciatorius – verslininkas, mokytojas lituanistas Arvydas Vaičiūnas, jis ir mano pusbrolis Arvydas Garbaravičius parėmė ir finansiškai. Pagaminome 100 sidabrinių „Pilietiškumo širdelių“, kurių dalį įteikėme Garliavos gynėjams. Kam įteikti ženklelius, atrinko patys garliaviškiai. Dar vieną – iškaltą akmenyje – įteikėme tos bendruomenės atstovui kunigui Jonui Varkalai.
Kiek prikurta visokių valstybinių projektų, prispausdinta lipdukų ar lankstinukų, kuriais skatinamas žmonių aktyvumas, pilietiškumas, o kai atsiranda autentiška bendruomenė, gimusi iš didelio skausmo ir dar didesnės vilties, imama tyčiotis, slopinti, vadinti „patvoriniais“… Sąjūdžio žmones KGB taip pat pravardžiavo, ir ką?.. Ar nuo to jie ir jų darbai pasidarė menkesni?…
Man šie įvykiai primena ir Jūsų motinos istoriją – juk ją išsaugojo būtent toks paprastų žmonių, nebijojusių rizikuoti savo namų ramybe, gerumas ir drąsa.
Taip, ir mūsų šeima yra patyrusi tokio žmogiškumo, neabejingumo kito likimui. Mano mamą, pabėgusią iš tremties, be dokumentų, septynerius metų slapstė įvairūs žmones: jei ją būtų suradę, būtų nukentėję ne tik jos pagailėję žmonės, bet ir jų šeimos. Bet jie nesišalino, neatstūmė.
Atgimimo laikais mūsų ginklas buvo sąžinė. Laisvės reikalavome beginkliai, susikibę už rankų, malda ir daina. Ir tai tankus sustabdė. Dabar vaikas išplėštas dujomis ir elektra ginkluotų 240 vyrų, ir jų niekas nesulaikė…
Negalėjau nusišalinti, apsimesti, kad nieko neįvyko. Tik tiek, kad kiekvienas turi veikti jam prieinamomis priemonėmis, kalbėti savo kalba. Kaip menininkas, aš kuriu ženklus: kartais jie tampa aktyvūs, ima keisti ir keistis. Ir tomis dienomis viskas gimė išties spontaniškai. Pasirinkau trapias, vaikiškas priemones – kreidą, saulės zuikučius. Miestui, jo architektūrai nekenkia, bet Tie-SOS! gali užrašyti.
Šis Jūsų kūrinys, sakyčiau, yra išties labai interaktyvus, nuolat besikeičiantis…
Į jį nuo pirmos dienos įsitraukė mergaitės likimui neabejingi piliečiai. Įsitraukė ir policininkai, kurį laiką mėginę išgąsdinti akcijos dalyvius, reikalavę nutraukti akciją, aiškinęsi, kokie mes čia menininkai… Kaune jie net buvo suėmę šį žodį rašiusius vaikus… Aktyvūs buvo ir kitų tarnybų darbuotojai, iš pradžių filmavę aikštėn besirenkančius iš arti, dabar – paslėpę kamerą Universiteto rūmų lange. Matyt, labai rūpi viską, kas čia vyksta, išsaugoti istorijai… Kiti abejingai eina pro šalį ir pabrėžtinai stengiasi mūsų nepastebėti, o kai kas slapta žvilgčioja pro langus. Mūsų veiksmu domisi čia užklydę turistai. Kai kurie jų it vaikai džiaugiasi galėdami prisidėti. Po įvairius užsienius pasklidę lietuviai šį žodį rašo ir savo šalių aikštėse, priešais Lietuvos ambasadas, tarptautinių organizacijų atstovybes…
Prie šios akcijos, tegul ir negrabiai, prisidėjo ir naktimis ar paryčiais užrašą plovę grindinį prižiūrintys darbininkai… Ir niekaip kitaip pagarsėti neįstengiantys sūrių sotūs jaunuoliai… Oficialiosios žiniasklaidos pastangos apeiti Daukanto aikštėje ketvirtą mėnesį besitęsiančią pilietinę akciją irgi labai pastebimos… Po truputį Daukanto aikštė, buvusi tokia tuščia, tampa… pačiu gyviausiu, meniniu-politiniu jau visos Lietuvos kūriniu… Kaip Jums atrodo, kodėl didelė dalis žiniasklaidos ir politikai taip stengiasi nutylėti ar sumenkinti šią akciją?
Sakyčiau, kai kas norėtų būti „tiesos direktoriais“… Pardavinėjama kokia jėgainė, užrašoma „komercinė paslaptis“, dingsta ar nužudomas žmogus – vėl tylima: „valstybinė paslaptis“. Kitose šalyse net ir karalienės atvirai važinėja dviračiais, o pas mus viską, kas tikrai visai tautai svarbu ir reikšminga, tarnybos siekia įslaptinti, slėpti ar tiesiog sakyti pusiau tiesą. Tarsi juos būtume įgalioję nuspręsti, kokia ta tiesa turi būti ir kiek mes, Lietuvos piliečiai, jos turime žinoti… Tarsi mes būtume kokie vaikai, kurie „suaugusiųjų“ tiesai dar nesubrendę…
Žinoma, kad tiesa gali būti labai karti. Su tokia susidūriau dirbdamas prie „Tuskulėnų memorialo bolševikų aukoms atminti“ projekto. Praėjus maždaug penkeriems metams po konkurso paaiškėjo, kad tarp KGB aukų buvo ne vien lietuvių rezistencijos dalyviai, bet ir Armijos Krajovos karių, vokiečių dalinių, šaudžiusių žydus, kriminalo atstovų. Pasitariau su Irena Veisaite ir pasiūliau „Tuskulėnų projekto“ komisijai pakeisti pavadinimą – skirti memorialą konkrečių pokario metų teroro aukoms atminti. Čia juk budelis ir auka guli viename kape: vienas sūnus teisus, kitas – neteisus, vienas kitą nužudė. Abu guli ant motinos Lietuvos kelių. O motinai skauda ir už teisųjį, ir už neteisųjį… TIESA yra tokia. Bet, atrodo, mes iki jos dar nesubrendome: vis norime ją pagražinti, pasaldinti, nutylėti. Kaip ir KGB pastate – tuo metu, kai ten buvo gestapas, turbūt buvo nužudytas ne vienas žydas. Buvo galima iškalti visų nužudytų KGB pastate pavardes.
Taip, mano supratimu, Lietuvoje ir su liustracija nutiko. Šis darbas buvo pavestas institucijai, kuri vienus paviešino, o „savus“ nutylėjo. Ar tai ne „tiesos“ versliukas? Kai kam toks neapsivalymas labai patogu ir naudinga – dabar gali atrodyti, kad mes visi truputį ‚išsimozoję‘, turime ką slėpti… Ir ta pati tikrovė, kai apie ją nutylima, kai beveik viskas imituojama ar simuliuojama, tampa įtartina: gali būti ir taip, ir taip, o gal buvo visai kitaip… Taip sunaikinami kriterijai. Tai skatina žaisti visokius galios žaidimus, atgaivina sovietinių laikų valdžios santykį su žmonėmis: „Aš viršininkas, o tu kvailys“.
Bet juk Atgimimo laikais vylėmės: visa tai liks tik slogi praeitis…
Deja. Kaip žinote, kiekvieno mėnesio 17-ąją pilietinė akcija „Tie-SOS!“ Garliavos įvykiams atminti įgyja vis kitokį pavidalą. Paskutinį kartą laisvieji menininkai pakvietė visus Lietuvos žmones nusimesti „kaldrą“. Prisimenate, gegužės 17-osios rytą rašytojas Valdas Papievis pasakė: „tą „kaldrą“ jie ant visos Lietuvos užmetė“. Ko gero, ta „kaldra“ ant Lietuvos buvo užmesta kur kas anksčiau…
Todėl mes ir sakome: laikas – dabar jau tikrai laikas – visiems nubusti ir ją nusimesti.
Šie įvykiai parodė – menininkai, intelektualai ir vėl, kaip Atgimimo laikais, yra vieni aktyviausių piliečių. Tačiau aktyvų – pilietinį, socialinį ar politinį – meną kuriančiųjų, skirtingai nei, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, vis dėlto yra nedaug. Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuvoje susiklosčiusi tokia situacija?
Pradėsiu nuo ankstesnių laikų – draugo pakviestas dalyvavau Sąjūdžio Steigiamajame susirinkime Mokslų akademijoje. Jam pasibaigus, kai pasiūlė pasirašyti, kas pritaria, kad Sąjūdis būtų steigiamas, prisipažinsiu, šmėkštelėjo mintis – ar nenukentės tėvai, galiu nukentėti ir pats. Buvau ką tik baigęs tuometinį Dailės institutą, dabartinę Dailės akademiją… Tais laikais už tai galėjai būti išmestas iš mokslų ar darbo… Bet pasirašiau: kiti turėjo šeimą, vaikų, gal jiems buvo dar sudėtingiau.
Ir tada, ir vėliau, kai reikėjo ginti tuometę Aukščiausiąją Tarybą, mačiau daug menininkų, akademinių žmonių. Tačiau metams einant viskas po truputį ėmė keistis: menas pasidarė išmaldos prašytoju Lietuvoje, kone visi menininkai buvo paversti marginalais. Išskyrus gal architektus ir žurnalistus. Menininkų padėtis ypač komplikavosi po visų tų naktinių reformų, kai prasidėjo, mano supratimu, kultūros naikinimas: menininkams pagal autorines sutartis tenka sumokėti 51,7 % mokesčių, ir tai daugiau nei sumoka UAB…
Kodėl Lietuvoje nedaug menininkų kuria socialiai aktyvų meną, sunku pasakyti. Nemažai menininkų, kaip ir kitų profesijų atstovų, kad ir universiteto žmonių, atsiriboję, nusivylę, vengia nepatogios akistatos su socialine tikrove.
Ir iš mūsų, menininkų, privalu pareikalauti tiesos. Tai nereiškia, kad mes ją žinome, bet mes galime savo priemonėmis užsiminti, užduoti svarbiausius klausimus. Bet kad jie nepatogūs – gali pažadinti iš miego.
Jūs esate ir vienas iš partijos „Lietuvos sąrašas“, gimusios čia, Simono Daukanto aikštėje, aktyvių rėmėjų. Ko Jūs, kaip pilietis ir kaip menininkas, iš jos tikitės?
Remiu pasipriešinimą nomenklatūrai, visokiems jos įslaptinimams, pokiliminiams žaidimams. Manau, kad anksčiau mes buvome okupuoti, o dabar esame „prichvatizuoti“. Naujoji nomenklatūra visus pavertė statistiniais vienetais, gyvaisiais ištekliais, mokesčių mokėtojais, o mes tiktai norime būti žmonėmis. Kad mūsų mintys, žodžiai ir darbai pagaliau nebesiskirtų, turime susivienyti ir, sudarę darbų sąrašą, veikti – Lietuva laukia darbų. Todėl remiu visas jėgas, kurios siekia sugrąžinti Lietuvą žmonėms. Į Lietuvą pagaliau turi grįžti žmogiškumas, o į žmogišką Lietuvą – žmonės.
Kalbino Ramutė Bingelienė
Šaltinis bernardinai.lt