Tiesos.lt siūlo ištrauką iš profesoriaus Dainiaus Pūro pasvarstymų apie Europos vertybių sklaidą Lietuvoje ir primena ankstesnes Tiesos.lt publikacijas šia tema:
„Tai buvo atgrasu“ – sako danų ekspertas apie D.Pūro vertybių diegimą
Argumentais Europos vertybių D. Pūrui pagrįsti nesiseka
Prof. Dainius Pūras. Tyčiojimasis iš Europos vertybių ir Garliavos tipo istorijos stumia Lietuvą į susinaikinimą
dainiuspuras.lt, DELFI.lt
Kol dar neišgaravo valdžios ir visuomenės atstovų ryžtas spręsti savižudybių epidemijos problemą, tęsiu įžvalgas apie tai, kas slypi už Lietuvoje besitęsiančios savinaikos epidemijos.
[…]
Jei norime pasveikti, mes paprasčiausiai turime stengtis būti tikrais europiečiais. Šią mintį pašnabždėjo Europos dienos proga vykę renginiai, tarp jų – ir garbingo apdovanojimo suteikimas Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Būtent ta proga skambėjo kalbos apie mus, lietuvius, kaip tikrus europiečius. Tiesos yra – ekonominę krizę bandome įveikti kantriai ir jau suvokdami esą neatskiriama Europos dalis.
Bet grįžtu į visuomenės gyvenimo sritį, kur mes, deja, dar nesame tikri europiečiai ir net nežinome dar, ar norime jais tapti. Drįstu teigti, kad toks atkaklus atsisakymas tapti europiečiais dvasinės sveikatos srityje yra savižudiškas.
[…]
Lietuva vis labiau įsibėgėdama prieštarauja Europos pamatinėms vertybėms. Iš pradžių buvo politikų broliavimasis su tam tikra žiniasklaida, dergiančią „sorososus“ ir „tolerastus“. Palaipsniui panieka visuotinai pripažintiems žmogaus teisių principams ir jų įtvirtinimo būdams tapo valstybės politikos dalimi. Ypač įsibėgėta priešintis Europos vertybėms šeimos ir vaikystės politikoje, šiai priešpastatant lietuviškąjį paveldą, neatsiejamą nuo prievartos prieš moteris ir vaikus tradicijų.
Save vadinantys patriotais žmonės be jokio kritinio požiūrio kartoja Rusijoje sukurtas siaubo pasakas apie „vaikų atėminėjimą iš gerų tėvų“, esą vykstantį Vakaruose. Telkiamos pajėgos, kad tik nebūtų leidžiama Lietuvos vaikams pradėti sveikti nuo fobijų, kuriomis sunkiai yra susirgę kai kurie susireikšminę veikėjai. Paskutiniu metu ši tragikomiška situacija pasiekė kulminaciją. Elitui priklausantys veikėjai piktinasi dėl siūlomų įstatymo pataisų, kurios draus mušti ar kitaip žeminti vaikus. Kaip gi jie, vargšai, dabar auklės vaikus? Paaiškėja, kad tie tautinių papročių sergėtojai nuo Europos nėra girdėję apie laisvojo pasaulio esminį skirtumą nuo nedemokratinių režimų: vaikus auklėti tėvai ne tik gali, bet ir privalo, bet tai daryti galima ir būtina netaikant smurto ir nežeminant vaikų orumo.
Lietuva, kuri iki šiol net nepradėjo rimtai rūpintis savo šeimomis ir vaikais, kurioje tūkstančiai vaikų, atplėšti nuo gyvų tėvų, auginami internatuose, kartu su strategine partnere – didžiąja kaimyne rytuose – kyla į sukilimą prieš šeimas ardančią Europą! Tiesą sakant, sunku suvokti, kiek šiose vis dažniau pasikartojančiose išpuoliuose prieš demokratijos pagrindus paprasto nežinojimo, o kiek sąmoningo kenkimo savo valstybei, siekiant kad ji ir toliau murkdytųsi prievartos liūne. Pasisavinę teisę į padorumo ir neklystamumo monopoliją, įkaitais pavertę visą Lietuvą, sergėtojai nuo Europos vertybių nebesusivokia ką jie daro.
Jei paklaustumėt mūsų jau pusmetį dirbančios Vyriausybės, kokia yra jos vaikystės ir šeimos politika, atsakymo negautumėt. Ar bus atsiribota nuo ankstesnės Vyriausybės, atidavusios šią gyvybiškai svarbią visuomenės sritį į „talibų“ rankas, akibrokštų? Spengianti tyla. Valstybė, kuri ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungai, nuolaidžiauja jėgoms, atvirai besityčiojančioms iš pamatinių Europos vertybių. Valstybėje, kuri siekia strateginės partnerystės su Šiaurės šalimis, pagarbiai elgiamasi su veikėjais ir organizacijomis, kurios gąsdina danų ir norvegų geriausiomis vaikų auklėjimo praktikomis bei juodomis technologijomis gąsdina lietuvius, kaip baisu čia bus jei ateis skandinaviška tvarka. Savo uolumu, tyčiojantis iš Europos vertybių, Lietuvos moralistai, nepasimokę iš kraupios Garliavos istorijos, lenktyniauja su nedemokratinių valstybių ideologais, keikiančiais vakarietiškas vertybes.
[…]
Kiek turime tikrų europiečių tarp Lietuvos politikų ir tarp Lietuvos elito apskritai?
Kol tęsis baili tyla, aplink triukšmingai dominuojant eurofobija susirgusioms grupuotėms, tol yra pavojus, kad Garliavos Klonio gatvės fenomenas nebuvo atsitiktinumas ir kad tokio reiškinio atkrytis gali ištikti visą Lietuvą. Juk ten šiaip jau garbingi žmonės, susiaurėjus sąmonei, deklaravo savo prielankumą prievartos ideologijai, nors jiems ir atrodė kitaip. Baisiausi dalykai paprastai ir įvyksta, kaip tai buvo Garliavoje, teikiant paramą vaiką užgrobusiems ir prieš motiną nuteikinėjusiems žmonėms – su kilniais ketinimais ir su lietuviškojo padorumo „padėsime saviems“ samprata. Nei piršto nepajudinę vaikų teisėms Lietuvoje ginti, vaiko prievartautojus palaikę jo gelbėtojais, garbūs žmonės sugužėjo į Garliavą pademonstruoti savo ideologijos viršenybę Lietuvoje. Ar pripažins, kad skaudžiai apsiriko remdami tiesos klastotojus ir vaiko užgrobėjus? Ar supras kada nors ten vykę eilių skaityti menininkai, kad ištikti „Salomėjos Nėries“ sindromo, jie šlovino vaiko užsitęsusio emocinio kankinimo procedūrą?
Deja, praėjus metams nuo tos dienos, kai įkaitu paimtas vaikas pagaliau buvo išlaisvintas ir grąžintas be jokio pagrindo juodintai motinai, daug kas dar atrodo nieko nesupratęs. Tos pačios Lietuvos gelbėtojų misijos, kaip ir tada Garliavoje, apimti, šie ir panašiai mąstantys žmonės dabar priešinasi įstatymo pataisų, draudžiančių prievartą prieš vaikus, priėmimui. Jų argumentai tie patys kaip ir per jų inspiruotą priešinimąsi vaiko išlaisvinimui Garliavoje: „mes esame tikri lietuviai, ir mes auklėsime savo vaikus tradiciniais būdais, ir kas galvoja kitaip, yra pedofilai arba juos globoja“.
Netgi jei šių žmonių ir nėra labai daug Lietuvoje, pataikavimas jiems kelia pačias rimčiausias grėsmes Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai. Valstybės ir visuomenės lyderių tyla ar pataikavimas šioms eurofobų grupėms yra savižudiška taktika. Tikiuosi, kad Lietuva bus pajėgi sustabdyti pavojingus procesus, stumiančius mūsų kraštą atgal į tą erdvę, iš kurios mums ne taip seniai pavyko ištrūkti.
