alkas.lt
Žmonių veiksmai ir poelgiai priklauso nuo minčių. Juos lemia mintys. Dar griežčiau: veiksmai ir poelgiai tiesiog yra įsikūnijusios ar įkūnytos mintys. O jei kas to nesupranta, tai tik dėl to, kad išvis nemato, nepastebi savo minčių, o gal net ir savo veiksmų – vien tik padarinius ir tik tada, kai jie jau užgula visu svoriu.
Tačiau mintys nebūna pavienės, atskiros – mintys gyvena sūkuriais, arba spiečiais. Štai įsisuko vienoks minčių sūkurys, apniko vienoks minčių spiečius, štai kitoks. Tokius minčių spiečius mes išgyvename kaip nuotaikas, vadiname nuotaikomis. Gera nuotaika – geros, šviesios mintys; bloga nuotaika – blogos, tamsios, niūrios mintys.
Įprastos, gal net „prigimtos“ nuotaikos, kurios tiesiog įsikūnija mumyse – arba mes jas įkūnijam, kurios įsišaknyja ir išsiplėtoja mumyse taip, kad tampa pagrindu reikštis visoms kitoms, sudaro pasaulėjautą. Pasaulėjauta irgi, žinoma, gali keistis, tik jau ne taip greitai, ne vienu vėjo gūsiu, kaip nuotaika. Su pasaulėjauta mes tapatinamės, pasaulėjauta sudaro asmens ir bendruomenės, ypač nuo seno drauge gyvenančios bendruomenės – tautos esmę.
Trijų kryžių kalne formuojasi nuošliauža. Deivydo Jonelio nuotr.
Tad norint pakeisti žmogaus veiksmus, reikia pakeisti jo mintis, tačiau neįmanoma pakeisti minčių, nepakeitus nuotaikų, o nuotaikas galima palengva keisti tik remiantis atitinkama pasaulėjauta. Neįmanoma remtis vienokia pasaulėjauta ir norėti susilaukti kitokių veiksmų, kitokių poelgių ir kitokių padarinių, nei iš jos galima tikėtis. Medis atpažįstamas iš vaisių.
Neįmanoma sustabdyti lietuvių emigracijos nesiremiant lietuviška pasaulėjauta, o juolab ją ardant ir griaunant. Todėl tie, kas sakosi norį „sustabdyti emigraciją“, bet ardo ir griauna lietuvišką pasaulėjautą, – meluoja. Arba piktybiškai apsimetinėja, arba apgailėtinai apsigaudinėja.
Tačiau kas gi tokia ta „lietuviška pasaulėjauta“? Jei šito klausiama ironiškai, iš anksto nusiteikus priešiškai, kalbėti beprasmiška. Tai reiškia, kad nuo jos ginamasi, ji puolama, neigiama ir atmetama. Bet jei klausiama nuoširdžiai, norint suprasti, tai galima pamėginti pasiaiškinti.
Bet kokia pasaulėjauta atpažįstama iš jos apraiškų, ją išduoda ženklai – tam tikri simboliški daiktai, vietos, poelgiai ir įvykiai, kuriais ir kuriuose pasaulėjauta pasireiškia, iš kurių ji spindi, kurie ją spinduliuoja. Vieni silpniau, kiti stipriau, o kiti tiesiog įkyriai, neišsiginamai. Pavyzdžiui, Lenino paminklas Lukiškių aikštėje spinduliavo sovietinę pasaulėjautą, todėl Lietuvai atgavus Nepriklausomybę jis, suprantama, buvo pašalintas. Kas be ko, būtų galima įsivaizduoti Nepriklausomą Lietuvą ir su Lenino paminklu, bet tada reikėtų nuolat įdėti daug papildomų pastangų jo spinduliavimui malšinti, užgožti, įveikti stipresniu savu. Jei lietuviška pasaulėjauta būtų stipriai įsišaknijusi ir viešai palaikoma, ji galėtų atlaikyti – su didesne ar mažesne rizika – daug visokių kitokio spinduliavimo šaltinių. Tačiau kai ji pati nuosekliai gujama, todėl tolydžio silpsta, į juos reikia žiūrėti rimčiau.
Vienas iš tokių ženklų, labai stipriai spinduliuojančių Lietuvoje kitą, svetimą pasaulėjautą, būtų nevalstybinės kalbos rašmenų įtraukimas į valstybinius dokumentus. Ženklas, tiesą sakant, yra net pats šios „problemos“ svarstymas, nes „problema“ iš esmės verčiamas pats lietuvių kalbos valstybiškumas. Ypač kai įkyriai diegiami kitos valstybės rašmenys – buvusios agresorės, kurios vardu Lietuvai dar visai neseniai buvo padaryta neišdildoma žala, kurios vardu ilgą laiką reiškėsi itin nuožmi neapykanta lietuvybei, o kartais tebesireiškia iki šiol. Todėl įvesti „dvigubą w“ ir norėti „sustabdyti emigraciją“ – tai tas pat, kaip pilti į laužą vandenį ir norėti, kad jis įsidegtų.
Kitas ženklas galėtų būti medžiai. Senovėje lietuviai Dievą garbino šventose giraitėse, ant kapų nuo seno sodino medžius, todėl lietuvių kapinės visuomet skendėjo medžiuose, ir lietuvių sodybos visuomet buvo apsuptos medžių, ir pokario žalieji broliai mirti už Tėvynės laisvę pasitraukė į girias, medžių pavadinimus ėmė sau už slapyvardžius, ir sovietmety likusi gyva lietuvio dvasia rado slaptą prieglobstį žalioje medžių paunksmėje – miške prie ežero, šile prie gyvenamojo rajono, sode, miesto parke ar skvere po dideliu senu medžiu, po palinkusia virš suoliuko alyvos šaka. Todėl kirsti medį ir norėti „sustabdyti emigraciją“ – tai tas pat, kaip pjauti peiliu per žaizdą ir norėti sustabdyti kraujavimą. Galima net būtų tarti, kad kiekvienas nukirstas medis – tai emigravęs lietuvis.
Kalbu ne apie medienos pramonę, o apie ūkiškai dažnai visai beprasmį, visai nebūtiną, užtat labai simbolišką veiksmą – apie ženklą. Kaip Basanavičiaus alėjoje Palangoje, Minijos kaime, Vilniaus Gedimino prospekte, Rotušės aikštėje ir daug daug kur kitur per visą Lietuvą. Ir toliau – ketinama iškirsti liepas Lukiškių aikštėje, benzopjūklais išniekinti Kreivojo, o gal Krivių miesto – senojo priešistorinio Vilniaus rimtį pačioje Lietuvos širdyje. „Kirskite, kirskite, iškirsite – ir nebus Lietuvos“, – dar XIX a. perspėjo sapne apsireiškusi miškų ir medžių deivė Meideina.
Tokių ženklų galima pastebėti nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Sąjūdžio metais ant Kreivojo kalno kažkas buvo pasodinęs guotą ąžuoliukų (tuomet buvo įprasti tokie savaiminiai poelgiai – pasodinti medį, surinkti šiukšles, gyvatvore sutvirtinti šlaitą, pastatyti suoliuką, ir tai buvo tiesioginė, gyva lietuviškos dvasios apraiška). Ąžuoliukai prigijo ir augo, vešėjo ten apie du metus – iki 1990-tųjų, kai buvo sumaitoti buldozerių vikšrais, svetima kalba besikeikiančių ir nuorūkas svaidančių traktorininkų, o jų vietoje pastatyti gelžbetoniniai trys kryžiai.
Trijų kryžių kalne formuojasi nuošliauža. Deivydo Jonelio nuotr.
Kalbu ne apie architektūros paminklus, istorijos ar kultūros vertybes ir ne apie religinius įsitikinimus – sakau, ką mačiau ir patyriau be jokių ideologinių skraisčių, nuoga širdimi.
Kad ir ką pinsi, vyniosi ir kabinsi ant ausų, bet gyvas ąžuolas yra tai, kas gyva, kas auga ir skleidžiasi, keroja ir veši, o gelžbetonis – tai, kas negyva, atgabenta iš šalies ir užversta ant viršaus kaip antkapis. Ženklai yra negailestingi – jie spinduliuoja tą dvasią, tą esmę, kuriai iš tiesų atstovauja, ir reikia nemažai jėgų, norint jų spinduliavimui atsispirti, nuolat jį sau kaip nors užaiškinti.
Trijų kryžių kalne formuojasi nuošliauža. Deivydo Jonelio nuotr.
Jau tada iš tikrųjų įsmigo rakštis, nors dar nepastebima, nė nejaučiama, – kaip „sustabdyti emigraciją“. O atsakymas į šį klausimą visada tas pats: nuverskite negyvą gelžbetonį, nuriskite akmenį nuo savo širdies ir leiskite savo širdyje ataugti ąžuolui!
Duokite atsigauti, leiskite alsuoti lietuviškai dvasiai. Jeigu ji įsigalės, mes įveiksime bet kokius sunkumus, ir taip, kad patenkinti bus visų tautybių lietuviai.
Straipnis palieka(n)s epileptiko ubavimo priepuolio metu ispudi. Pirmiausia atsiverskime statistika ir ijunkime mastyma. Kada Lietuvoje prasidejo masine emigracija? Po 2004m, kai atsivere placiausia JK darbo rinka – atvaziavai, parodei popieriuka , gavai National Insurance Card ir eik dirbt. Iki tol reikejo turet nemazai smegenu , drasos, nutruktgalviskumo arba moket gerai bendraut su zmonemis, kad istrukti i Laisvaji pasauli. Pats puikiai atsimenu, kaip zmones nese pinigus ivairioms neaiskioms firmelems, tik uz vilti istrukti is tos vargo vakarienes – Lietuvos. MASINES emigracijos galimybes nebuvimas laike zmones, o ne lietuviskumo trukumas ar perteklius. Pradzioj labai daug kas mane, kad problema pinigu trukumas ir i JK ne emigruodavo, o gastarbaiteriavo: padirba gyvulikomis salygomis, uzdirba kupron susimete keliasdesimt tukstanciu lituku ir pasijutes Krezu grizta Lietuvon.… Skaityti daugiau »
Nugriausim tris kryžius, pasodinsim ten jų vietoj kitus ąžuoliukus, imsim melstis Medeinėms, bezdukams, Perkūnui ir Patrimpui ir atsiras dvasia, ir sugrįš pagonys emigrantai. Kiekvienam rajonui po Ramovę ir po krivį. Karbauskizmas mumis išgelbės.
Apie Razauską, prisipažinsiu, buvau geresnės nuomonės.
Kas jam trukdo sodinti tuos ąžuoliukus kur tik nori, bet jis susigalvojo vietoj krikščionių simbolio Trijų kryžių. Tai signalas apie naują reiškinį – agresyviąją pagonybę. Blūdų blūdas.
Na, kad visokiems „jokūbėliams” bent kiek aukštesnės materijos yra „terra incognita”, nieko keisto – juk jeigu ideologinės nuostatos daugmaž atitinka dainelę iš seno sovietinio multiko („kiaulė aš ir kiaulė tu/ir visi mes kiaulės/jei tik ėsti bus gardu,/mums lovy – pasaulis!”), tai nenuostabu, kad akių dangun pakelti tampa jau praktiškai fiziškai neįmanoma – užtat ir kriuksima knyslę lovin įbedus. 😉 Na, nebus Lietuva artimiausiu metu nei turtingiausia, nei teisingiausia pasauly valstybė, todėl, jei terūpi medžiaginiai dalykai ir savojo nuostabiojo beigi nepakartojamojo Mano Didenybės AŠ „išskleidimas”, o tautiškumas ir patriotizmas – „ne šio pasaulio dimensijos”, nėra ir nebus jokios priežasties NEemigruoti. Mankurto niekas niekur nelaiko. Va, dėl sovietų susprogdintų Trijų kryžių atstatymo su D. Ražausko nuomone negaliu sutikti. Mano galva, reikėjo juos… Skaityti daugiau »
dėl pasodintų ąžuoliukų… Spėju, pasodintų sąmoningai, kad tik būtų pretekstas neatstatyti Trijų kryžių. Gal dėl to nerypaujama dėl iškirstų Gedimino kalno medžių?..
Net ir po tiekos metų tai tampa pretekstu labiau pagarbinti ąžuoliukus, o ne Kūrėją.
Ir dar – norima įtikinti, kad žmonės bėga ne dėl to, kad jie žeminami ir išnaudojami, o dėl to, kad berazumiai gobšai iškirto Gedimino pr. liepas? Sutinku, iškirtus Gedimino pr. liepas išvažiuoti tapo lengviau – miestas staiga tapo svetimas. Kaip ir Gedimino kalnas.
Prisiminiau: nesu visai tikras, bet beveik, kad būtent šis medžių mylėtojas įrodinėjo, jog būtina iškirsti Gedimino kalno medžius, nes autentiški pilių kalnai būdavo pliki, tarsi mums tik ir rūpėtų, ar neužsiropš koks „priešas” į Gedimino pilį, tuo pačiu metu įrenginėjant funikulierių…
kas per kliedesiai! Lotynų abecelės raidė w skatins emigraciją, neleis jos stabdyti. Trys kryžiai skatina emigraciją, o ąžuolai ją stabdo. Gal acto garinimas stabdytų emigraciją? Beprotybės viršūnė!
Kam reikia talpinti portale tokią beviltišką rašliavą? Visiškas šlamštas.
autoriui atsakymas : pirma – susigrąžintit litą, kurį sunaikino LKPistai -socialdemokratai su partneriais praeitą kadenciją, kaip ekonomikos reguliavimo įrankį, kad galėtumėte kurti gerovę lietuvioje gyvenančiai daugumai.
Pati esmė.Pas mus spinduliuoja jau tiesiog radioktyvi,supiktybėjusi,nusinešanti idealistų gyvybes materialistinė pasaulėžiūra,kuri susiformavo iš dviejų šaltinių:ant sovietinių pamatų užslinko vakarų komercinis maras.Tai nieko bendro neturi su sąžininga ekonomika,prekyba,verte,darbo verte.Lietuvai vėžys?
vieną svarstyklių pusę-lietuvybę.Tačiau antroji yra krikščionybė arba tikėjimas į Dievą,į Dievus,kad ir baltiškus.Krikščionybė yra pasaulinis reiškinys,pasaulinė jėga,kuri lietuviškai pasaulėžiūrai yra saugumo garantas.Kartu reikia gaivinti ir Dievą širdyje.Nebūtinai bažnyčioje jis randamas,bet bažnyčia padeda…O šiaip,po Trumpo (Amerikos kaip žemiškos galybės perkūnijos Sirijoje),galimi ir atsivertimai pasaulyje iš liberalaus mąstymo pusės.Taip pat ir Lietuvoje.
puikus Jūsų komentaras.Prisijungiu !
P.Budnikas pirmuoju sakiniu ivertino labai tiksliai ko reikia emigracijai sustabdyti ar nors pervesti i gastarbaiteriavimo begius, kaip kad lenkai dabar daugumas daro: atvaziuoja , pusmeti padirba ir atgal. Valstieciai jau neblogai pradejo, ir nors man ju programa kazkoks „kosmiceskije korabli borozdiat nash teatr” taciau energija, sodinimas uzsisedejusiu „nevagiu” is LG – neblogas buvo impulsas.Atrode, kad ziurek rimtai emesi si kelma lauk israut… Na nera man tikejimo tiems „laisvos Lietuvos” isaugintiems abriedukams. Net komunistas Jurse(Ceslovas Jursenas) pagarbos daugiau uzsitarnauja.Visdelto profas ir jokiam skandale neapsisviete. Siaip Karbauskio vietoj nuvaziuociau i Ukraina , krisciau po koju Michailui Saakashvili – duosim diktatoriaus teises , tik atvaziuok gelbet Lietuvos. Pafantazavimas toks, bet tam zmogui as ir zmones patiketu, kad nulauz korupcija ir oligarchija. Likusiems Lietuvos… Skaityti daugiau »
rašo.Tačiau kad jau nelieka kam valstybę išsaugoti.O išvažiavę visaip stengiasi įtikinti save ir kitus,kad jie elgėsi teisingai.Na,o Lietuva jiems reikalinga nebent atvažiuoti sutvarkyti ir parduoti paskutinį turtelį.Nuo tokių ,kuriems svarbiausia materija,reikia atsiriboti ir paskelbti juos nepageidaujamais,nors neuždrausta.
nežino ar nenori padaryti kad nepabėgtų? darykit kaip tie kurie nebėga-japonai,švedai ,suomiai,italai,ispanai,brazilai,baltarusiai ir tt.
Medžiai mums reikalingi, bet, manau, kad ligonio būklė reikalauja skubesnių priemonių.
Pradėt galima nuo daug ko – monopolių sutramdymo ar nacionalizavimo (pavyzdžiui, visą loteriją, degtinę, lošimo namus padaryti valstybiniais), bet svarbiausias vis dėlto dabar, manau, valdžios klausimas. Jei rūpinsimės valstybės turtinimu, dvasingumo ugdymu ar medžių saugojimu, o valdžią paliksim čekistiniam pogrindžiui, tai vaisių nesulauksim. Ką reikia daryti būtent dabar? Nuo ko reikia pradėti ir ką mes pajėgūs padaryti? Mano nuomone – visas jėgas turim sutelkti vietinei savivaldai. pasiekim, kad seniūnai būtų renkami (ir atšaukiami). Antras tikslas – Visuomeninis transliuotojas. Reikia žūt būt(su išeivijos pagalba) sukurti alternatyvią visuomeninę televiziją. Trečia – sukurkim profsąjungas. Be jų padoresnio gyvenimo mums niekas neatkiš.
Ir Tu, Razauskai! Apie kokius „valstybinius dokumentus” porini? Yra tik vienas „dokumentas” – elekrtroninis globalių spectarnybų lustas, užrašytas nuliukais ir vienetukais, nes kitokio elektroninio rašto dar nėra. Šis kiekvieno sistemos vergo sekimo lustas įdedamas nori į kortelę, nori į „Lietuvos” „pasą” su visomis ten W arba ne W, kurių niekad niekam neprireikia nei atidarant kiekvienam ubagui kontroliuoti ir šokdinti PRIVALOMŲ sąskaitų banke, nei perkant bilietus užsienin, nei sudarant sutartis t.t., nes biometriniai vergo duomenys nuskaitomi tik iš nuliukų ir vienetukų kombinacijų. Anksti aiškinti kvailiams, kas šis tekstas (Mažvydo) parašytas lietuvių KALBA: Aithwars ir deiwes to negal padariti, Beth ing peklas vgni weikiaus gal istumti, O šis (čekiškas) tekstas parašytas nelietuvių KALBA: k poskytování služeb a analýze návštěvnosti používají soubory cookies.… Skaityti daugiau »
Gerai,kad yra kam parašyti, ačiū.