Daiva Tamošaitytė: „Didvyriai išeina, legenda lieka“

„Respublika“ | „Redakcinės kolegijos tribūna“

Liepos 17-ąją kovos ginklus sudėjo ir mirtingą kūną apleido didi siela, nenuilstantis laisvės kovų didvyris, legendinis rezistentas, pogrindžio darbuotojas, partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste ši asmenybė išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą per se. Nekreipdamas dėmesio nei į užtarnautą žmonių pagarbą, nei į naujųjų laikų fariziejų panieką, jis nešė Dievo jam patikėtą misiją su nepalaužiama valia. Vaikiškai skaisti siela, energija ir neklystama intuicija sprendimuose, sąmojis, gyvastis žiauriausių išbandymų akivaizdoje A.Svarinską liudijo buvus viena rečiausių sielų, kurios visu gyvenimu, mintimis ir veikla išskleidė tikrąją katalikiškosios krikščionybės esmę lietuvybės lauke. Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turinti tokį dvasios milžiną. KGB A.Svarinskui nukaldintas epitetas „nepataisomasis“: „nepataisomai“ nešantis Dievo Žodį kasdienybėn ir verčiantis jį Kūnu.

Matydamas monsinjoro, iškentusio neįsivaizduojamus persekiojimus ir represijas, kalinimus ir gulagus, nuolankumą ir stiprybę, suvoki, kad Dievas yra, kad štai kasdien mūsų akyse vyksta tylus stebuklas, į šipulius sudaužantis neviltį, materialistų primetamas klaidingas idėjas ir rėksmingą tuščio pasaulio gaudesį. Netekome sąžinės kario, kurio buvimas šalia kėlė dvasią sąžiningiesiems ir buvo nepasiekiama, bet skaudžiai juntama moralės kartelė tiems, kurie jo nenorėjo pastebėti, pripažinti ar įvertinti – tiesiog bijojo, bet pats jo buvimo faktas drausmino. Tačiau lieka didelės dvasios dovanos tiems, kurie buvo šalia monsinjoro, maldos ir tikėjimo paslaptis. Per išrinktąsias sielas veikianti Malonė tiesia tiltus dvasinei komunijai ir veiklai, kurios neriboja žemiškosios atskirtys. Dvasinė komunija – tai A.Svarinsko palikimas. Bendrystė, gimstanti iš aukščiausių kada nors žmogaus įsisąmonintų paskatų. O jo atveju ji skleidėsi pilnutinai: monsinjorui nebuvo nė vieno svarbaus pasaulietiško įvykio, į kurį jis nebūtų reagavęs iškart ir su didele energija.

Tas vientisumas, proto skaidra ir aštrumas į devyniasdešimtuosius metus įžengusio kankinio stebino ir kėlė. Juk daug buvo tikinčiųjų ir palūžusiųjų, pasirinkusių konformisto duoną tiek sovietų laikais, tiek vėliau. A.Svarinskas negailestingai kritikavo prisitaikėlius politikoje, net Bažnyčioje – tuos, nuo kurių sprendimų priklauso visų žmonių likimas. Jam buvo nesuprantamas tylėjimas ir pilotiškas rankų nusiplovimas skaudžiausiais nūdienos klausimais, todėl jį – jau sergantį kūnu, bet sveiką dvasia – galėjai sutikti rezonansiniuose teismuose, visuomenininkų akcijose, palaikantį teisybės pusę nenuilstamu žodžiu ir veiksmu. Tabu, kai reikėjo ginti silpnesnį, esminius principus, jam negaliojo. Stulbinamas jo valios tvirtumas ir nepalaužiama pozicija išliks amžinai atminty bendražygiams, mačiusiems unikalų pilietinės laikysenos pavyzdį. Šią netekties valandą išryškėja neprilygstamas A.Svarinsko veiklos tęstinumas.

A.Svarinskas buvo grynuolis, išimtis iš garbinamų dabarties stabų. Jis parodė, kad nereikia bijoti didžių idealų, nors jais sekantieji visada pajuokiami ir nustumiami į gyvenimo paraštes. A.Svarinskas buvo Dievo karys, kuris keitė sąlygas žemėje. Jis nenusišalino į dvasines romumo lankas ir tuo primena šv.Bernardą. A.Svarinskas nešė Kristaus kryžių neprarasdamas vilties net regėdamas, kaip kasdien mindomi jo patriotiniai ir religiniai idealai, ieškodamas ir rasdamas ištikimų pagalbininkų.

Privalau pasakyti porą asmeninių įžvalgų. Paskutinis mūsų pokalbis, netrukus po to, kai monsinjoras pakvietė mane sakyti kalbos paskutinėje jo gyvenime Didžiosios Kovos partizanų apygardos metinėje šventėje Mūšios parke prie Ukmergės, dabar atrodo kaip tiesioginis raginimas nenuleisti rankų. Kalbėjomės jo namuose, Odminių 2, po rinkimų. Išreiškiau tam tikrą ontologinę poziciją, nes mačiau, kad visuomenininkų pastangos pagerinti politinę Lietuvos realybę vis labiau ribojamos, todėl akcentavau dvasinės sutelkties pastangas, kalbėjau apie šv. Kryžiaus Jono pozicijas, apie vidinį atsitraukimą, pasaulio sumaištį paliekant ten, kur jai lemta žūti, bet monsinjoras kaip kirviu nukirto: „Būtina veikti ir dvasinėje plotmėje, ir neapleisti kovos pasaulyje. Tai galima suderinti.“

Pripažįstu, tuo mane monsinjoras ir stebino, ir buvo bendramintis. Nedaug yra tokių, kurie suvokia, kad įmanoma ir net privalu siekti Dievo pilnatvės ne dausose, o žemėje, čia ir dabar. Intelektualus žmogus dabarties Lietuvoje mąsto, kad neverta švaistyti jėgų ten, kur viską anuliuoja bedievių ir cinikų peršama ir valdoma ideologija, nes vidinės sielos kovos dar žiauresnės ir turi galią išorei. Tačiau ne kariui. Monsinjoras buvo tiesioginio veikimo audronaša.

Pasirodęs šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną“ yra didžiulis įvykis. Ir turiniu, ir puikiu vertimu ši knyga gali pakeisti ne vieno žmogaus gyvenimą. Tai vienas svariausių ir tiksliausių kelrodžių įveikiant pasaulio blogį savyje ir aplinkui. Tačiau kaip tik todėl šv.Kryžiaus Jonas buvo labai pavojingas jo laikų fariziejams, kaip A.Svarinskas – dabartiniams. Nesuprastas ir net Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pašalintas iš Sąjūdžio už „nepataisomą“ atkaklumą siekti tiesos, jis tapo jungtimi tarp dviejų istorinių periodų. Šaltojo karo laikais tapęs legenda, žmogumi, kuris, pasak arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, atidavė Dievui daugiau, nei žmogus pajėgia, ir kurį JAV prezidentas Ronaldas Reiganas išlaisvino iš gulago, vėliau susmulkėjusiems pseudopatriotams tapo juokingu ir nebereikalingu donkichotu, nesugebančiu gyventi šlovingomis naujojo kapitalizmo sąlygomis.

Tačiau šaltojo karo laikai grįžta ir įžengia į naują fazę. A.Svarinsko gintos vertybės vėl atgauna buvusią reikšmę, ir net didesnę, nes keičiasi karų pavidalas, rafinuotėja demoniškų galių priemonės. Tūkstančiai nesuskaičiuojamų žaizdų žiojėja apgautų ir sužalotų žmonių sielose ir kūnuose, kurie kaip kadaise partizanai miestų aikštėse tiesiogine ir perkeltine prasme išmetami informaciniame lauke visuotinėms patyčioms ir šmeižtui. Monsinjoras suvokė, kad konformizmas kaip niekas kitas sudaro sąlygas tam blogiui iškeroti. Kai ironiškai pajuokavau, kad jeigu būčiau neatsisakiusi kolaboruoti su tuomete valdžia, vietoj šilkinio susidorojimo turėčiau žadėtas privilegijas, jis tarė: „Na ir kas?“ Taigi, na ir kas, kad kovas kol kas laimi parsidavėliai, pardavinėjantys Lietuvą ketvirtį amžiaus. Monsinjoras mėgo kartoti: „Svarbu laimėti karą.“ Drįstantiems sekti jo pavyzdžiu kyla didžiuliai pavojai, bet juoksis tas, kas juoksis paskutinis.

Alfonsas Svarinskas iškilmingai palaidotas tėviškėje, partizanų kapuose. Tenevirsta paminklas ant jo kapo antkapiu laisvės kovoms ir šio didžio žmogaus viltims.

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
pagarba monsinjorui

Absoliutus krikščionis buvo monsinjoras: mastymu, veikimu, gyvenimo būdu ir maldomis.
Įdomiausia, kad stribai bei jų parankiniai ypač nekentė monsinjoro – ir būdami tikrai super aferistai ir intrigantai (ilgametė KGB mokykla) – nesugebėjo įveikti monsinjoro….

Pakeleivė

Gerb. monsinjoro Alfonso Svarinsko vardas jau įrašytas į Lietuvos istoriją. O tų, jį pesekiojusių vardai – į kriminalinę Lietuvos kroniką. Ir jokia cenzūra to nepakeis. O mes, kol kas dar likę šiame pasaulyje, minėsime monsinjorą geru žodžiu ir tokiu būdu lydėsime jį kelionėje pas Dievą. Jo gyvenimas tebūnie mums pavyzdys, į kurį privalome orientuotis, kad neiškryptume iš kelio. Eikime ir nepaklyskime!

Iš tiesų

„…Unikalus pilietinės laikysenos pavyzdys… Grynuolis. …buvo Dievo karys, kuris keitė sąlygas žemėje”…

lobovas

išprotėjęs senis, o ne didvyris

kaip jo nekentė kgbistai-pedofilai

monsinjoras A.Svarinskas turėjo ilgametę patirtį bendravime su KGBistais – puikiai juos žinojo ir suprato jų veiklą.
Todėl taip smerkė pedofilus ir užstojo N.Venckienę, nes suprato – kad pedofilai – tai KGBistai….

Todėl tokie „lobovai” ir niršta 🙂

Moninjoro juodintojams

Monsinjorą dar juodina tie, kurie suklaidinti arba tie, kurie Jį persekiojo.
Monsinjorui KGB kurpė baudžiamąsias bylas už tai, kad jis mylėjo Lietuvą ir visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei. Kurpiant bylas reikėjo Monsinjorą visaip suniekinti, apšmeižti, sujuodinti, šmeižto straipsnius skelbiant visuose tarybiniuose rajoniniuose laikraščiuose, per tv ir radiją. To kagiebistai neatsisakė ir nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, kai kam tas prilipo ir kagiebistai tuo džiaugiasi. Tačiau tiesa yra nenugalima. Kagiebistinis teismas Monsinjorą nuteisė už tarybinės tikrovės „šmeižimą” ir tas pat teismas po trečio įkalinimo jį reabilitavo, nurodydamas, kad Monsinjoras nešmeižė, o tik sakė tiesą. Tiesa ta, kad Monsinjorą visaip šmeižė ir tie šmeižikai liko nenubausti.

su didziausia pagarba

Isejusiajam – tik Tiesos ieskojimas ir kova uz ja, galimai, atvede Mons.A.Svarinska i Garliava ir tuo sustiprino zmoniu tikejima, kad Tiesa triumfuos. Siandien ji 240 policininku sulauzyta, sudauzyta, farizieju tampoma po teismus. Tikiu, kad ir silpnas, net nepalaztas Tikejimas Tiesa isliko, net ir dideliam azuolui palikus sia sventa musu zeme. Paliko tik fiziskai, bet dvasiskai jis dar su mumis, siprinantis musu tikejima Tiesa. Aciu Daivai Tamosiunaitei uz nuosirdu str.

Tadas

Kažkodėl tie kurie labiausiai spjaudė ant Svarinsko,labai jau reiškia jam pagarbą po mirties,turiu omenyje socdemus,konservatorius ir liberalus.Man atrodo,kad niekšiška veidmainystė, jų genuose,o pamatysit kaip jie brauks ašaras ,po Sadūnaitės,Patacko ir kitų ,tikrų Lietuvos sūnų ir dukterų mirties,juk visi mes ne amžini.

Letas Palmaitis Tadui

Už veidmainystės slypi pastangos iškraipyti Velionio autentiškumą, nuslėpti jo nesusitaikymą ne vien su praeities, bet ir su dabarties blogiu, priskirti jam tai, su kuo jis net neturėjo nieko bendro. Per laidotuves Velionio akistata su dabarties tikrove buvo diplomatiškai apeinama lyg tokios nebūta, o oficialioje kalboje, sakytoje valdžios vardu, Velionis net buvo susietas su demokratijos laimėjimais Lietuvoje. Tuo tarpu bendravę su juo žmones puikiai prisimena, kaip tą demokratiją jis vadino demonokratija. Taigi anas sovietinis melas buvo atšliaužęs net ir į laidotuves žmogaus, visą gyvenimą su tuo melu kovojusio. Štai Jums ir atsakymas į Jūsų „kažkodėl”. Ne kažkodėl, bet visai dėsninga. Jūsų paminėtiems asmenims patarčiau iš anksto pamąstyti, kaip užbėgti už akių panašiam pasityčiojimui jau jų atžvilgiu.

labai

gražu ir taiklu. Sutinku su gerb. autore, mūsų kartai teko garbė susitikti ir išgirsti tikrą šventąjį. Tai labai didelis Žmogus viskuo: savo dvasios stiprybe, meile, savo ištverme, drąsa, savo gailestingumu ir pakantumu, savo kovingumu, sąžine, savo širdimi.

10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top