Daiva Tamošaitytė. Lietuvių inteligentijos laikysena ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje

Šio pranešimo problematiką paskatino faktas, jog pastaruoju metu populiariuose žiniasklaidos tinkluose imta metodiškai menkinti ir pasijuokti iš lietuvių inteligentijos. Tačiau lietuvių inteligentija yra puolama savų ir svetimų visus dvidešimt penkerius metus, nuo kurių pradžios skaičiuojame valstybės atgimimą. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra. Visame tame yra daug tiesos. Gyvename sudėtingu laikotarpiu, kai kinta daug nusistovėjusių sąvokų ir reiškinių, nors jų esmė nekinta, tik išorės formos, naudingos šiuolaikiniam galios diskursui. Todėl ir inteligentijai tenka suteikti tą prasmę, kurią ji įgyja naujomis sąlygomis.

Žodynuose inteligentija apibūdinama kaip šviesuomenė arba visuomenės sluoksnis, dirbantis protinį kvalifikuotą dvasinių ir materialinių vertybių kūrimo darbą. Nurodoma, kad Lietuvoje inteligentija ėmė rastis kunigaikščių ir didikų dvaruose – tai mokytojai, architektai, inžinieriai, gydytojai. Akivaizdu, jog terminas yra neutralus ir pozityvus. Suvokimo, ar veikiau ideologinės indoktrinacijos perversmas įvyko sulig bolševikų revoliucija Rusijoje, kai sąmoningiausiu ir valdančiuoju sluoksniu buvo paskelbtas proletariatas (darbininkų klasė), o inteligentija tapo pariju, naikintina klase ar tarpsluoksniu ir buvo metodiškai suvaryta į gulagus, kuriuose, anot politinių kalinių, susikūrė geriausi pasaulio universitetai. Populiarus sovietinis štampas prokliatyj inteligent marginalizavo protus, kurie buvo pavojingi režimui, jiems buvo nuolat rengiami garsieji teismo procesai arba, kaip Kinijoje, sukurti specialūs chunveibinų padaliniai, vykdę kultūros ir žmonių genocidą „kultūrinės revoliucijos“ vardu. Panašūs ekscesai stebimi nūdien Šiaurės Korėjoje ar Artimuosiuose Rytuose; tiesa, talibų ar „Islamo valstybės“ veiklos negalima tapatinti su ateistine neokomunizmo ideologija.

Civilizuotose visuomenėse išsilavinę žmonės, kurių dėka klestėjo mokslas ir religija, buvo laikomi valstybės svarbiausia varomąja jėga, naujų idėjų ir progreso veiksniu. Tik totalitaristinis anarchizmas kėsinosi apversti natūralią tvarką ir, anot Harry Hardingo, „paimti valdžią intelektualų ir menininkų „superstruktūroje“ ir užkariauti valstybinę valdžią“. Kyla klausimas, kodėl XXI a. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje inteligentija atsidūrė užribyje, per švietimo institucijas vykdoma jos ideologinė kontrolė, mokyklose, universitetuose įsivyravo karinis įsakmus tonas, baimės atmosfera, jie verčiami arba verslo struktūromis, arba nesavarankiškais kitų šalių institucijų padaliniais? Kodėl Lietuvos mokslas audituojamas mistinių užsienio agentūrų, jų diktuojamos temos, menininkai, literatai privalo kurti efemerinį euromeną ir euroromanus? Kodėl kultūros ir švietimo ministerijos yra mažiausiai finansuojamos iš visų sričių, o pagrindinis finansavimas nuteka ne tautinio prusinimo reikmėms? Kas vykdo panašią sovietmečiui inteligentijos nušalinimo programą?

Atsakymai nėra lengvi. Nuo 2004 metų teko prisitaikyti prie Europos Sąjungos reikalavimų. Tuo tarpu lietuvių interesai reikalauja savarankiško valstybės požiūrio, kurio stokojama pradedant ūkio, energetikos klausimais ir baigiant krašto gynyba. Lietuvos strategija taip pat grindžiama tarpvalstybinės europiečio tapatybės sukūrimu, nepaisant to, kad Lietuva neturėjo laiko nei apmąstyti ir įvertinti sovietų okupacijos padarinius, nei padaryti iš to išvadas, o jei ir turėjo, to nepadarė kaip prioritetinio uždavinio. Neįvertinus kad ir pačios naujausios istorijos, neįmanoma visavertiškai dalyvauti Vakarų kultūros procesuose. Todėl dabartiniu metu vyksta Lietuvos valstybės korozija, kuriai padeda tie patys veiksniai, aiškiai reiškęsi okupacijų laikotarpiais, o nūdien įgavę šiuolaikines minkštąsias formas: tai bendrininkavimas, prisitaikymas, nusišalinimas, ir labai retas – priešinimasis viskam, kas žlugdo valstybę per svarbiausias institucijas, praradusias savivaldą.

Iš esmės susiklostė panaši, tik dar įvairesnė, labiau klampinanti daugiasluoksnė socialinio gyvenimo schema, skaldanti vienybę ir galimybę veikti kartu: tai apsisprendusieji dirbti su esamais galios centrais, sisteminiai kritikai, neperžengiantys jos leistų ribų, atsisakę lietuvybės liberalai ir naujoji kairė, pasyvieji prisitaikėliai, nuoseklieji kritikai ir radikalieji kritikai. Visa ši neva opozicinių jėgų mišrainė sukuria vaizdą, jog Lietuva naikinama pačių lietuvių rankomis, nes nei valdžioje, nei opozicijoje nelieka vieno vienijančio, racionalaus ir daugumos gyventojų reikmes tenkinančio centro/centrų.

Galima teigti, jog tai yra psichologinio pobūdžio problema, paveldėtos trauminės patirtys. Tačiau neišsprendę šio klausimo negalėsime kurti savo valstybės kaip lygiavertės kitų tautų bendrijoje. Kadangi Lietuva stengiasi tapti demokratine valstybe, svarbu nurodyti, kas trukdo jai tokia tapti. Du esminiai būties sandai visada apibrėžia tautos, arba nacijos, gyvastį: tai laisvė ir tikėjimas. Šiuo metu Lietuvos laisvė pažabota esminių savarankiškumo dėmenų atsisakymu didesnės, tai yra, europinės bendrijos naudai, ir, antra, paklūsta [nereliginės] sekuliarios neoliberalizmo doktrinos, šiuo metu įgavusios kraštutinį pavidalą kaip neoprogresyvizmas, propagandai. Jaunoji karta užaugo nepažinusi totalitarizmo siaubo, tačiau ji formuojama tuščios erdvės, iš kurios eliminuoti šie du sandai, įtakoje. Autoritetas, šviesuomenė, inteligentija jai neegzistuoja, nes yra įtvirtinta kita sąvoka – elitas, tapatinamas su galios struktūromis ir valdžios institucijomis.

Elitas yra tas, kuris diktuoja politikos ir gyvensenos kryptis. Jis esmiškai sutampa su sovietinės nomenklatūros kategorija, nes nepalieka erdvės savarankiškam mąstymui. Paradoksalu, kad neoliberalizmo proteguojamas individualizmas dera su šio elito nuostata: elkis, kaip liepiame, o savo virtuvėj gali galvoti, ką nori. Tai yra, visuomenės gyvenime individas gali tik prisiderinti prie iniciatyvų, kurios nuleidžiamos iš viršaus, imituoti veiklą. Klasikine prasme inteligentijos negalime tapatinti su atsiradusia protinio darbo ir verslo klase, kuri interneto teikiamas paslaugas ir informaciją, technokratiškai suvokiamą iniciatyvumą, biurokratizmą laiko švietimo pagrindu ir pažanga.

Dėl nepalankaus istorinio konteksto inteligentijos sąvoką keisčiau lietuvišku atitikmeniu – šviesuomene, papildant sąvoką samprata, jog inteligentas arba šviesuolis yra ne sluoksnis ar luomas, ne profesija griežtai imant, kaip buvo įtvirtinta tarybmečiu, o tam tikra asmenį apibūdinanti dvasinė kategorija, kuri vienu metu yra ir ne kosmopolitinė, ir suteikianti galią gerbti viso pasaulio kultūras ir laimėjimus. Pirmiausia tai išsilavinęs asmuo, kuris bet kuriomis sąlygomis yra išlaikęs vidinę nepriklausomybę nuo politinės ar ideologinės konjunktūros, kuris gerbia savo protėvių palikimą, kultūrą, istoriją ir sugeba pakilti aukščiau vienadienių interesų. Šviesuolio sąvoką apibrėžia iš kartos į kartą puoselėtos sunkiai apčiuopiamos dvasinės savybės, be kurių neįmanoma jokia aukštesnė žmogui būdinga veikla. Inteligentija – tai savimonė, tautos protas, sąžinė ir tiesos balsas.

Lietuvos elitui būdinga iškelti, pagarbinti, paminėti svetimų kultūrų inteligentus, disidentus, kurių balsas girdimas tarptautinėje arenoje, ir tokiu virtualiu būdu tapatintis su jų nuopelnais, tačiau savųjų jis nemato ir nenori įtvirtinti kaip sektino pavyzdžio. Sukurta intervalstybinė pasaulėžiūra ir sistema neleidžia lietuviams tapti pilnakrauje politine tauta, kuri be tikros laisvės ir tikėjimo nėra galima. Tačiau bet kuri tauta, kuri negirdi savo sąžinės ir tiesos balso, jei tas balsas skęsta audiovizualiniuose triukšmuose ir paklūsta atneštinės ideologijos galios diktatui, yra pasmerkta sunykti net ir mainais už paklusnumą gaunant medžiaginių gėrybių, kuriomis apdovanojama, deja, tik bendrininkaujanti elito dalis ir, suprantama, laikinai.

Šviesuomenės pagrindinis uždavinys išlieka – tai švietimas, tiesos sakymas, istorijos atkūrimas bet kuriomis sąlygomis. Nusišalinanti į individualią erdvę ji nedalyvauja kuriant valstybę ir neatlieka esminių pareigų. Dabartinė situacija yra dėsninga: dalinės, o tiksliau, niekinės privilegijos politine prasme nesavai galiai tarnaujantiesiems tėra simuliakras, fikcija, regimybė, ir viską tenka pradėti nuo pradžių. Užpildyti spragas vėluojant ketvirčiu amžiaus – uždavinys neeilinis. Tačiau jeigu tikimasi išgirsti stebuklingą sprendimą, niekur nežinomą receptą, išrasti panacėją – privalu pasakyti, kad tokio nėra. Teks išmokti pamokas, kad ir kiek jos kainuotų.

Sugrąžinti Lietuvai laisvę, tikėjimą, viltį ir kūrybingumą – tai prioritetinis šviesuomenės uždavinys. Šia prasme negali būti jokio dalinio atsižadėjimo, nusišalinimo ar mėginimo perkelti naštą kitiems. Niekas savaime nesusitvarkys. Palikta savieigai ir tokiai dalykų slinkčiai kaip dabar Lietuva, lietuvių kalba ir kultūra yra pasmerktos. Tačiau su panašiomis problemomis nuolat susiduria ir daugiamilijoninės šalys, kurios kenčia svetimųjų įtaką ar užkariavimus. Idealia prasme mes nesame nei maža, nei nereikšminga šalis, priešingai, turime paveldą, kurio gali pavydėti ir, be abejo, pavydi skaitlingesnės tautos, nors kiek susipažinusios su mūsų istorija. Todėl ir pradėkime nuo pradžių: atlikime sąžinės apskaitą. Kiek ir ką mes žinome apie save? Kaip ir kokiais būdais perduodame savo žinias ateinančioms kartoms? Ar jaunimas yra mūsų ateitis ir tinkamai remiamas gyventojų sluoksnis? Ar kasdienos elgesiu gerbiame kovotojų už Lietuvos laisvę aukas? Ar muziejuose ir bibliotekose, amžininkų atmintyje glūdintys turtai mus domina, ar mes juos išstudijavome? Nemažai save laikančių išskirtiniu elitiniu neva inteligentų sluoksniu protėvių egzamino neišlaikytų. Laikykime tai pirmiausia skola jiems, nes jie aukojosi, mirė kančiose dėl mūsų ir mūsų vaikų ateities.

Pradžia ir būtų kiekvieno iš mūsų sąžinėje. Bent su savimi būkime nuoširdūs, nemeluokime. Po truputį išdrįsime pasipriešinti melui ir išorėje. Jeigu turime dalelę išminties perdavos, savos ar metacivilizacinės, išdrįskime pasipriešinti titanui, kai jis ateina, o jūs sakote: „Ne“. Mes ne vieni ir ne pirmi tokioje akistatoje su būtimi. Galima pacituoti Josifo Brodskio atsakymą NKVD tardytojams, kai jie klausė: „Kas jums suteikia teisę taip kalbėti?“ Brodskio atsakymas buvo vienskiemenis: „Dievas.“ Šitaip mąstė ir kalbėjo mūsų garsiausi rezistentai, Nijolė Sadūnaitė ir Alfonsas Svarinskas, ir daugelis ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kankinių, ištvėrusių garbės pamoką tikėjimo galia. Ši galia laukia mūsų, ateinančiųjų, ir tik nuo mūsų priklauso, ar ji prikels Lietuvą garbingai būčiai, ar vėl dėl sumenkusios dvasios pasitelks svetimas kariaunas ir pajėgas, ar marins žmones beprasmiškoje bedievėje nuasmenintų individų masėje, žadėdamos virtualų rojų, kurio pabaiga – tikras pragaras. Laisva valia yra suteikta, tad viskas priklausys nuo to, ką mūsų šviesuomenė pasirinks: šviesą ar tamsą, amžinąsias vertybes ar baigtinių vilionių miražą. Po saule – nieko nauja. Bet šiandien nauja gali pasirodyti besąlygiška meilė visiems, kurių dėka esame, ir drąsa, kuri, anot lietuvių patarlės, kaip mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Pabaigai tenka tik pridurti, kad rinktis anksčiau ar vėliau teks. Tegul ta aušra ir laimė, stipri ir savarankiška Lietuva, jau moderni ir galinga, ateina kuo greičiau. Argi gali pasaulis apsieiti be mūsų, senbuvių? Mano atsakymas – ne tik negali, bet ir turi suteikti akstiną kitoms, jaunesnėms kultūroms pasiekti dvasinę brandą.

Pranešimas skaitytas 2016 metų sausio 9 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“.

Kiti šio forumo pranešimai ir kreipimaisi:

Rasa Čepaitienė. Lietuva komunistinio ir liberaliojo globalizmo verpetuose: panašumai ir skirtumai

Vytautas Radžvilas. Lietuvos projektas XXI a. pradžioje: Asmens, Tautos ir Valstybės atkūrimo iššūkiai ir uždaviniai

Vytautas Sinica. Europeizacija kaip sovietizacija

Vilniaus forumo kreipimasis: Įveikime baimę

Vilniaus forumas kviečia vėl burtis į sąjūdį – už Tautos ir valstybės atsinaujinimą