Bernardinai.lt
„Metų žmogus – popiežius Pranciškus“, – skelbia populiarus britų dienraštis „The Times“.
Popiežius Pranciškus, kaip ir popiežius Jonas XXIII, plačiai atvėrė bažnyčios langus ir įleido šviežio oro, rašo dienraštis, pabrėždamas, kad savo kvietimą mažinti socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų dabartinis Šventasis Tėvas paremia savo asmeniniu pavyzdžiu – atsisakydamas patogumų ir prabangos.
Visame pasaulyje populiaraus internetinio tinklo „Facebook“ administracija paskelbė, kad šio tinklo vartotojai 2013 metais taip pat labiausiai aptarinėjo popiežių Pranciškų – ši tema žmonėms buvo svarbesnė nei rinkimai jų šalyse (tarkim, Indijoje, kur yra 1,2 milijardo gyventojų, ar Irano prezidento rinkimai, ne maža dalimi lėmę, ar nekils dar vienas karas tarp JAV ir islamo valstybės), ar daug gyvybių nusinešę taifūnai – tai trečioji pagal populiarumą tema tarp „Facebook“ vartotojų.
Išvada aiški: ir XXI amžiuje dvasiniai dalykai žmonėms ne mažiau svarbūs ar net svarbesni už materialinius, kuriuos jie sieja su politinėmis permainomis – rinkimais. Net pranešimai apie mirtinus gamtos stichijų siautėjimus nusileido pranešimams apie pokyčius krikščioniškame pasaulyje.
Suprantama, kad šios išvados ganėtinai sąlyginės, nes kalbame tik apie geriau informuotą, internetu besinaudojančią žmonių dalį, pagaliau tik apie vieną iš kelių pasaulinių socialinių tinklų, tačiau kitokių rezultatų, kuriuos galėtume apibendrinti, nelabai ir turime.
Todėl antroji išvada būtų tokia: krikščioniškas pasaulis, nepaisant jam pranašaujamo saulėlydžio, ir šiandien gali daryti svarbią įtaką žmonijos raidai. Tik klausimas toks: ar jis nėra per daug pasyvus ir išsiskaidęs? Milijonas paryžiečių, šiemet išėjusių į gatves protestuoti dėl gėjų šeimų įteisinimo, nebuvo savo valdžios išgirsti, todėl ir kirba mintis: kiek krikščionių dalyvautų pasaulinėje eisenoje (tegu ir vienu metu atskirose valstybėse) gindami krikščioniškas vertybes? Gal tuomet išgirstų juos civilinė valdžia?
Simboliška, kad 2013-aisiais Šventojo Tėvo saulėtekį lygiagrečiai lydėjo garsiausio Italijos politiko saulėlydis. Triskart buvusio premjero, savo ištvirkimu besididžiuojančio milijardieriaus Silvio Berlusconio nuteisimą ir pašalinimą iš senatorių galėtume vadinti metų nuopuoliu.
Žinoma, S. Berlusconio nuopuolis įvyko gerokai anksčiau, bet tik 2013-aisiais tai buvo pagaliau įvertinta valstybiniu lygiu: už nepilnametės prostitutės išnaudojimą ir liudininkų papirkimą birželį jis nuteistas septyneriems metams, o spalį – metams dėl mokesčių slėpimo. Tiesa, S. Berlusconi vis dar laisvėje ir svaičioja apie kandidatavimą į Europos Parlamentą 2014-ų gegužę, tačiau tai, kad savo dieviškumu įtikėjęs žiniasklaidos magnatas turi gėdingai rinktis tarp kalėjimo ir viešųjų darbų, jau yra didelė moralinė pergalė.
Ir ne tik Italijoje – S. Berlusconi atvirai į savo ištvirkavimo haremą kvietėsi ne vieną politinį lyderį, tarp jų ir „savo bičiulį“ Vladimirą Putiną, apie kurio milijardinį turtą, oficialias ir neoficialias vilas bei meilužes nuolat rašo spauda (štai 2013-aisiais žurnalas „Forbes“ rašė, kad Rusijos prezidentas įsigijo vilą Ispanijoje, kurios vertė 60 mln. Lt). 2013 m. vasarą apstulbusiems rusams stebint V. Putinas gerai surežisuotame interviu pagaliau pats oficialiai pranešė apie skyrybas su žmona.
Todėl S. Berlusconio krytis yra akivaizdus įspėjimas visam politiniam elitui: tarp ištvirkusios milijardinės visagalybės ir gėdingų priverstinių viešųjų darbų – tik menkas žingsnelis.
Derėtų pritarti daugeliui žiniasklaidininkų, kad 2013 metų įvykis – buvusio JAV žvalgybininko Edwardo Snowdeno paviešinta informacija apie JAV totalinę (skaitmeninę) sekimo sistemą. Net ta maža iš pusantro milijono dokumentų atskleista informacijos dalis išties skandalinga: amerikiečiai sekė net jiems draugiškų valstybių lyderius: Vokietijos kanclerę A. Merkel, kaimynės Meksikos prezidentą Enrique Pena Nieto, Brazilijos prezidentę Dilma Rousseff ir t. t.
„Mes privalome sukurti sąlygas, kurios neleistų naudoti kibernetinės erdvės kaip karinio ginklo, šnipinėjant, vykdant diversijas ir atakas prieš kitų šalių sistemas“, – pasipiktinusi kalbėjo D. Rouseff Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje.
Nauja skaitmeninė sekimo sistema, sudariusi galimybę sekti milijardus pokalbių telefonu ir elektroninių laiškų visame pasaulyje, pasak E. Snowdeno, viršija anglų rašytojo Georgo Orwello romane „1984“ nupasakotas fantazijas. „Šiandien gimęs kūdikis jau auga be asmeninės informacijos ir privačios erdvės“, – taip po šv. Kalėdų Didžiosios Britanijos televizijai tvirtino JAV žvalgybos paslaptis atskleidęs ir dėl to amerikiečių teisėsaugos persekiojamas E. Snowdenas.
Taigi, totalinio sekimo paslapčių atskleidimas svarbus visai ne dėl kilusių diplomatinių demaršų ar tariamos kažkieno (valstybės ar asmens) trumpalaikės politinės pergalės ar pralaimėjimo. Toks totalinis sekimas greičiausiai pažeidžia JAV Konstituciją ir demokratijos pamatus, sako JAV federalinis teisėjas. Prestižinis anglų dienraštis „Financial Times“ kerta dar stipriau: tai lems radikalias permainas šiuolaikinio kapitalizmo sistemoje, kurioje privati asmens informacija, o ne pinigai vis dažniau taps atlygiu už suteiktas paslaugas. (Šiame kontekste gal tiktų ir toks tautinis trigrašis: kai prieš porą metų vienas spec. tarnybų žinovas pasakojo, kad tokią skaitmeninę visuotinę sekimo sistemą, galinčią atsekti asmenį ne pagal jo telefono numerį, bet pagal balso tembrą, neva amerikiečiai padovanojo Lietuvai po JAV prezidento George’o Busho jaunesniojo vizito į Vilnių (jis atvyko praėjus geriems metams po „Al Qaeda“ neįtikėtinai žiauraus išpuolio prieš amerikiečius, po kurio Kongresas ir davė sutikimą masiniam sekimui), man tai atrodė kaip perdėm laki fantazija. Dabar tik belieka klausti: kas galėtų patikrinti šią informaciją?)
Kadangi kalbame apie dešimčių ar šimtų milijonų asmenų sekimą, tai turim pripažinti, kad tai ypač skausmingas smūgis ne tik demokratijai, laisvei, privačiai erdvei, bet ir visuotinei globalizacijai. Pirmosios tą suprato pasaulinės internetinės milžinės („Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir kt.), kurios, nepaisydamos iki šiol buvusios aršios tarpusavio konkurencijos, ėmė vienytis prieš bendrą pavojų: ekspertų nuomone, per artimiausius dvejus metus amerikietiški informacinių technologijų gigantai dėl sekimo išsigandusių vartotojų pasitraukimo neteks iki 35 mlrd. dolerių pajamų, taip pat gali būti suardyti pasauliniai jų tinklai, nes kai kurios šalys, pvz., Brazilija ar Vokietija, nori sukurti nacionalinius internetinius tinklus.
Dar vienas svarbus momentas: pagal apklausas tik apie pusę amerikiečių smerkia šį visuotinį sekimą. Kita pusė tam pritaria – tokia stipri jų baimė dėl teroristų grėsmės, kad jie pasiryžę paaukoti ir savo gyvenimo privatumą, ir kažkada vadintos laisviausios šalies vardą, ir jos egzistencinius pamatus. Ar kas nors, net pats G. Orwellas, galėjo įsivaizduoti tai vykstant demokratijos citadelėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose!?
Tad 2013 metus norėtųsi apibendrinti žodžiais iš Habakuko knygos: „Pasižvalgykite po tautas, įsidėmėkite! Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta.“