Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

„Pasaulis yra giliausios dieviškosios esmės apraiška, viskas jame – pradedant kasdieniais reiškiniais, gyvų būtybių atsiradimu iš sėklos ir baigiant istorijos eiga – yra stebuklinga. Tik pripratimas užtemdė mumyse stebuklo jausmą.
Šv. Augustinas, IV–V a.

Vėlinės. Pats metas kalbėti apie svarbiausius dalykus, kuriems paprastai neturime laiko. Nors, kaip sako mano dukra Elena, mes ir negalime turėti laiko – tai jis turi mus.

Provokuoju internetu bičiulį, kuris netiki Dievu (tiksliau, kuris tiki, kad materija yra aukščiausia egzistencijos forma), klausdamas: „Kaip netikintys priima Vėlines? Kokia prasmė jiems lankyti kapus, jei viskas baigiasi kūniška mirtimi ir kūnas jau sudūlėjo? Juk tokiu atveju geresnis prisiminimas yra nuotraukų sklaidymas :)…

Ir štai koks užverda pokalbis (B – bičiulis, A – aš).

B.: – Sokurovas (garsus rusų Aleksandras Sokurovas, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą) mane įtikino, kad ginčytis su tikinčiais beprasmiška, nes jie labai kategoriški. Ir tai suprantama.

A.: – Sokurovas pasakė nesąmonę. Yra priešingai, tai netikintys kategoriški ir labai vienodi savo kategoriškumu. O štai tikintys – labai skirtingi. Netikintis žino, kad po mirties nieko nėra – ir taškas. Čia ateisto riba ir rėmai. Kas gali būti kategoriškiau (ir nuobodžiau) už vieną vienintelį linijinį suvokimą?

O štai tikintys skirtingi ne tik savo tikėjimais, bet ir pažinimu. Tikintis nuolat gilinasi: koks tas Dievas, kokie angelai, kaip suprasti tą ar kitą Švento Rašto žodį? Tikintis žmogus net gali suabejoti Dievo buvimu, o štai netikintis tokių abejonių – o gal Dievas yra? – sau neleidžia.

Taigi, jei netikintis žmogus šiuo klausimu žino tik TAŠKĄ, tai tikintis – mažiausiai DAUGTAŠKĮ. Gas gi iš jų kategoriškesnis?

Negaliu čia apsieiti be logiškojo Gilberto Chestertono (ištraukėlė iš „Ortodoksijos“):

„Krikščionis suvaržytas tik ta prasme kaip ir ateistas. Jis negali laikyti krikščionybės klaidinga ir likti krikščionimi; o ateistas negali laikyti ateizmo klaidingu, išlikdamas ateistu. Tačiau viena labai ypatinga prasme materializmas daug labiau riboja nei spiritualizmas. Ponas McCabe mano, kad aš esu vergas, nes man neleidžiama tikėti materializmu. Aš manau, kad vergas yra ponas McCabe, nes jam neleidžiama tikėti fėjomis. Tačiau ištyrę abu draudimus pamatysime, kad jo draudimas yra daug griežtesnis negu mano. Krikščionis gali visiškai laisvai tikėti, kad visatoje yra nemažai nustatytos tvarkos ir neišvengiamo vystymosi. Bet materialistui neleidžiama į jo nepriekaištingą mąstymo mašiną atnešti nei mažiausios spriritualizmo ar stebuklų dalelės. McCabei negalima išsaugoti nei mažiausio nykštukėlio, pasislėpusio po raktažolės žiedeliu.

Krikščionis pripažįsta, kad visata daugialypė ir net kiek padrika, lygiai kaip sveikas žmogus žino esąs sudėtingas. Sveiko proto žmogus žino esąs šiek tiek žvėris, šiek tiek šėtonas, šiek tiek šventasis, šiek tiek pilietis. Klausykit, sveiko proto žmogus netgi žino esąs šiek tiek beprotis. Bet materialisto pasaulis visai paprastas ir pastovus, panašiai kaip beprotis tvirtai žino esąs sveikas. Materialistas įsitikinęs, kad istorija tėra griežta priežastingumo grandinė, jis negali tikėti nei nykštukais, nei velniais [nes tuomet teks patikėti ir stebuklais, ir Anapusiniu pasauliu – A.]. Todėl materialistai ir bepročiai neabejoja ir yra uždaryti savo ribotume“.

B.: – Perskaičiau su šypsena. Ar matei Sokurovo filmus – užpernai jis pelnytai apdovanotas Europos kino akademijos premija „Už gyvenimo pasiekimus“. Sokurovas yra labai gilus, plačių pažiūrų, dvasiškas žmogus. Jo filmai – taip pat.

A.: – Kodėl vartoji žodį „dvasingas“? Kaip netikinčiam gali būti kažkas „dvasingas“, jei nėra dvasios?

B.: – Gali. Kaip tikintis gali būti net ir labai labai nedvasiškas.

A.: – Iš mūsų susirašinėjimo iškyla du klausimai: kas yra dvasingas ir iš ko kyla dvasingumas?

B.: – Sutinku, kad tradiciškai dvasingumas tapatinamas su religingumu. Tačiau sekuliarizmo plitimas praplėtė dvasingumo sąvoką. Dabar dvasingumu įvardinama harmonija, meilė, taikingumas ir pan. Panteizmas dvasingumą įžvelgia visame supančiame pasaulyje.

Nereikia suprimityvinti dvasingumo sąvokos siejant ją tik su religija. Jei Lietuvoje 34%, o Estijoje 84% apibūdino save nereligingais, negi tai reiškia, kad tiek daug nedvasingų žmonių?

Vienas garsiausių pasaulio mokslininkų Stephenas Hawkingas, lygindamas religiją ir mokslą, rašo: „Yra esminis skirtumas tarp religijos, pagrįstos dogmomis, ir mokslo, pagrįsto stebėjimais ir logika. Mokslas nugalės, nes jis veikia. Mokslas prognozuoja, kad daugybė įvairiausių visatos elementų spontaniškai atsirado iš nieko. Tai yra atsitiktinumas, kurio dalimi ir mes esame. Manau, kad smegenys yra kompiuteris, kuris nustoja veikti, kai jo komponentai sunyksta. Be šio „kompiuterio“ nėra dangaus ar „gyvenimo po gyvenimo“. Tai yra tik gražios pasakos žmonėms, kurie bijo tamsos“.

Savo knygoje „Didysis projektas“ Hawkingas tvirtina, kad Visatos sukūrimui nereikalingas joks kūrėjas: „Kadangi egzistuoja tokia jėga kaip gravitacija, Visata galėjo ir sukūrė save iš nieko. Kai yra gravitacija nėra jokios būtinybės Dievui „įžiebti“ ugnį ir priversti Visatą judėti“.

A.: – Domėjausi Hawkingo teorijomis, bet kai jis Dievą (aukščiausią energiją) pakeitė gravitacija, man tapo nebeįdomus. Nes kiekvienas mąstantis jam užduos triuškinantį klausimą: o iš kur atsirado gravitacija? Iš nieko? Juk iš pirmojo termodinamikos dėsnio žinome: niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekus nepradingsta. Hawkingas su savo teorijom mirė šį pavasarį, įdomu, ką dabar teigtų jo siela 🙂

Bet grįžkim prie dvasingumo. Filosofijoje, kaip ir bet kuriame moksle, labai svarbu tiksliai vartoti terminus, kitaip – visiškos džiunglės.

Dvasingumas yra nuo žodžio dvasia, o ne nuo „meilė“ ar „vienovė“.

Taip, panteistai tiki, kad viskas – kūnas ir dvasia – yra vienis, bet jie taip pat tiki, kad iš mirusio kūno siela persikelia į kitą kūną.

Prieš keletą metų viename seniausių Šveicarijos universitetų, Lozanoje, Dalai Lama kalbėjosi su mokslininkais apie sielą ir kūną. Ir štai ką pasakė Dalai Lama XIV:

„Širdies sustojimas dar nėra mirtis. Tai mirimo procesas. Mirtis ištinka tik tada, kai jautrioji sąmonė palieka kūną ir jis pradeda irti. Mes žinome ne vieną atvejį, kai pomirtinė meditacija užsitęsia ne vieną dieną.

Kai mirė aukštasis Lama, puikus mokslininkas, filosofas, kagjupo mokyklos vadovas, JAV mokslininkai jam ant pakaušio pastatė specialų tiriamąjį prietaisą. Praėjus kelioms dienoms po Lamos mirties, aparatas smegenų srityje užfiksavo labai trumpus elektrinius impulsus. Mokslinio pagrindimo tam kol kas nėra.

Pomirtinę meditaciją gal ir gali patirti ir paprastas žmogus. Tačiau patyrę praktikuotojai ją patyria kur kas lengviau. Jei jūs to nepraktikavote bent kelis metus, to patirti beveik neįmanoma. Reikia ištirti, kas vyksta irstant paprastų žmonių grubesnio lygio sąmonei, kai pojūčiai (suvokimas) palaipsniui nyksta, o pas patyrusius praktikuotojus, nepaisant grubaus lygio sąmonės irimo, suvokimas išlieka ir meditacija vyksta jautriausiame sąmonės lygyje.“

Visiškai pritariu Tau, kad netikintis žmogus taip pat neretai būna dvasingas, nes jis juk taip pat turi dvasią!

Kada žmogus – nesvarbu – tikintis ar netikintis, būna dvasingas? Kai elgiasi taip, jog dvasiai skiria viršesnę vietą nei materijai. Pavyzdžiui, kai aukojasi dėl kitų. Dainuojantis žmogus paprastai atrodo dvasingesnis nei valgantis (nes Danguje angelai – dvasios gieda, bet ne valgo :)). Menininkas (dvasinių dalykų kūrėjas) dažnai būna dvasingesnis už kirpėją ar virėją, jei šie nuolat netobulina (netreniruoja) savo dvasios malda, kontempliacija, meditacija…

Giliai tikintis žmogus, nuolat praktikuojantis šioje srityje, visuomet bus dvasingesnis už to nedarantį. Tuo gali įsitikinti žiūrėdamas į Dalai Lamą, popiežių Joną Paulių II, popiežių Pranciškų, Tėvą Stanislovą ir daugel kitų, tikinčių, kad dvasia aukščiau materijos.

Dvasingas žmogus – nesvarbu, tiki jis tuo, ar ne – yra pats geriausias dvasios buvimo įrodymas 🙂