Tiesiog būtina retsykiais grįžti į praeitį – tam, kad geriau suvoktume dabartį. Praeities šaltinius specialiai pasirinkau skirtingus – dėl žinių objektyvumo. O apie dabartį ir išvadas – vėliau.
2010 m. „Respublika“: „Šių metų sausį mirusio 72 metų Lietuvos mafijos krikštatėviu vadinto Georgijaus Dekanidzės neteisėtai pastatyta vila šešiolika metų buvo neįveikiamu bastionu vietos valdininkams.
„Vilniaus brigados“ nusikalstama grupuotė galvą pakėlė 1990 metais prasidėjus nekilnojamojo turto privatizacijai, kai susikrovė pirminį milžinišką kapitalą. Iškart ėmėsi iš verslininkų prievartauti turtą, vogė automobilius, platino narkotines medžiagas, užsiėmė kontrabanda. Nesutinkančius mokėti nustatytos duoklės verslininkus ne tik žiauriai mušdavo, bet ir žudydavo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais darė didžiulę įtaką Lietuvos politikai ir ekonomikai, kėlė siaubą ne tik eiliniams piliečiams, bet ir teisėsaugos pareigūnams.
1993 metais Lietuvos specialiosios tarnybos ėmėsi aktyvesnių veiksmų prieš „Vilniaus brigados“ gaują. Buvo išsiaiškinti žurnalisto V.Lingio žmogžudystės užsakovai ir vykdytojai. Nusikaltėlių įtaka pradėjo silpnėti, kai 1994 m. lapkričio 10 d. mirties bausme už „Respublikos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo V.Lingio žmogžudystę buvo nuteistas pagrindinis grupuotės vadeiva B.Dekanidzė.
„Vilniaus brigados“ įkvėpėju ir krikštatėviu kriminalinė policija įvardijo Georgijų Dekanidzę (Žora), kurio sūnus Borisas (Boria) ir ėmėsi vadovauti gaujai. Iš Gruzijos į Lietuvą persikraustęs G.Dekanidzė nuo pat pirmų dienų buvo teisėsaugos akiratyje įtarus valiutinių operacijų pažeidimais, neteisėta prekyba deimantais, pavogtais iš Gomelio gamyklos „Kristal“. Teigta, kad 1987 m. jis kontrabanda iš Sovietų Sąjungos į JAV vežė aukso dirbinius.
B.Dekanidzei įvykdžius mirties bausmę, jo artimiausias bendražygis Igoris Tiomkinas (Timocha) slapstėsi užsienyje. Buvo sulaikytas Vokietijoje ir Lietuvoje nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2004-aisiais pirma laiko išėjęs į laisvę, įsidarbino vienoje Latvijos bendrovėje, Vilniuje gyvena prabangiai.
2003 m. „Lietuvos žinios“: Visa ši Tamaros Dekanidzės namų statybos istorija prasidėjo mafijos krikštatėviu kadaise tituluoto Dekanidzės klestėjimo laikais. 1990 m. ponia Tamara, Georgijaus Dekanidzės žmona ir Boriso Dekanidzės motina, įsigijo dalį sodybos Trakų landšaftinio draustinio zonoje – Varnikų kaime, ant Skaisčio ežero kranto. Buvo parengtas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato projektas. Jau tuomet atsirado geradarių, kurie ir pagal nesuderintą projektą išdavė leidimą statyti namą. Tuo pasirūpino tuometinis Trakų rajono statybos inspektorius Kęstutis Vaitukaitis. […]
Per paskutinį teismo posėdį ieškovė T. Dekanidzė pakeitė savo reikalavimus. Dabar ji nebeprašo įteisinti savavališką statybą, o prašo pakeisti projektavimo sąlygas. Į kampą mėginama įstumti Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją bei jos principingą vadovą Gintarą Abaravičių, daugiau nei dešimt metų ginantį gražiausią Lietuvos kampelį nuo savavaliaujančių naujakurių, kurių priviso visos Trakų ežerų pakrantės. Pasak parko direktoriaus Abaravičiaus, oficialios sąlygos, taikytinos šiai statybai, nėra išgalvotos. „Tai diktuoja daugybė Vyriausybės nutarimų, – sakė direktorius. – Mes vadovaujamės Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatais. Dar 1994 metais buvo aišku, kad valstybės saugomas kaimo architektūrinis charakteris reikalauja paisyti gamtinės aplinkos ir natūralaus reljefo. Turėjo būti vienaaukštis namas su mansarda, o ne triaukštis gigantas. Mūsų reikalavimai ir teismo sprendimai nebuvo įvykdyti“.
2009 m. „15 min.lt“: Lietuviškos mafijos krikštatėviu tituluojamas Georgijus Dekanidzė ir jo buvusi žmona Tamara siekia atsikratyti galimai nelegaliai pastatyto namo ant Skaisčio ežero kranto netoli Trakų. Tačiau teismų maratonui dėl šio statinio dar nematyti pabaigos.
Šis ant Skaisčio ežero kranto stūksantis pastatas, kurį juosia aukšta tvora, dar praėjusiais metais pateko į brangiausių Lietuvoje namų dešimtuką.
2009 m. Bernardinai.lt: Konstitucinio Teismo nutartis buvo nepalanki Dekanidzėms. Konstitucinis Teismas nutarė: Trakai – saugotina teritorija, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas. „Jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į 1993 m. Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides.“
2011 m. LNK: „Vilniaus brigados“ krikštatėviu vadinto Georgijaus Dekanidzės našlė Tamara Žurova ėmėsi griauti nelegaliai ant Trakų ežero kranto pastatytą vilą. Ją nugriauti ir atstatyti prieš tai buvusį pastatą G. Dekanidzę teismas įpareigojo dar 1994 m.“
2007 m. „Lietuvos žinios“: „Viename šių metų Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdžių meras Vytautas Petkevičius pareiškė, jog Trakų istorinis nacionalinis parkas labai trukdo gerinti rajono žmonių gyvenimą, nes liko neįgyvendinti svarbūs verslo projektai. Pastaraisiais metais Trakų istorinio nacionalinio parko ir rajono savivaldybės santykiai tapo ypač įtempti. Žiniasklaida nuolat skelbia skandalingas statybų istorijas: Seimo Antikorupcijos komisijos narės Nijolės Steiblienės, kuri tuomet buvo šios komisijos pirmininkė, sūnus Aurimas Steiblys įsigijo 30 ha žemės Trakų rajone, sklypą padalijo į du sklypus ir pardavė bendrovei, kurią jis pats yra įsteigęs ir jai vadovauja. Rajono savivaldybė šiai bendrovei skubiai leido statytis ežero pakrantėje. Beje, meras V.Petkevičius ir N.Steiblienė – socialliberalai. Neteisėtai statybų leidimai buvo išduoti keliolikai asmenų, tarp jų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnei, Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjui Audriui Cininui ir net vietos nusikalstamo pasaulio autoritetui Stanislovui Narkevičiui, pravarde „Narkuša“.
2013 m. „Alfa.lt“: „Vilniaus apygardos teismas didelės korupcijos byloje kalėti nuteisė tris buvusius Trakų savivaldybės vadovus – buvusį merą Vytautą Petkevičių, buvusį tarybos narį Saulių Raščiauską ir buvusį administracijos direktorių Leonardą Karnilą. Teismo nuosprendžiu V.Petkevičius kalės penkerius metus, S.Raščiauskas – šešerius metus, o L.Karnila – septynerius. „Buvusių trijų savivaldybės vadovų veikla buvo nukreipta ne tarnauti žmonių gerovei, o gauti didesnės naudos“, – yra sakęs valstybės kaltintojas. Jo teigimu, Trakų rajone tuo metu be kyšių negalėjo veikti nė viena bendrovė, teisėtais būdais verslininkai negalėjo laimėti konkursų. Prokuroras Linas Kuprusevičius taip pat yra sakęs, kad tuometinių savivaldybės tarnautojų veikla buvo panaši į nusikalstamos grupuotės veiklą. Nuteistos ir bendrovės „Elektros pasaulis“, „Altitudė“, „Vilungė“, „Baltic Faber“ bei „Dializės centras“ – joms skirtos piniginės baudos nuo 200 iki 300 MGL (nuo 26 tūkst. iki 39 tūkst. litų). Nuteisti ir kyšius davę verslininkai Gaudenta Sakalauskienė, Juozas Baltmiškis, Valdas Dzikevičius, Kęstutis Biekšas, Algimantas Visockis, Julius Urbanavičius, Rolandas Žilinskas, Pranas Vytautas Pulauskas, Danė Gudelienė, Mindaugas Kirlys bei Stanislovas Narkevičius, pravarde „Narkuša“. Nė vienam iš jų neskirta reali laisvės atėmimo bausmė, daliai skirtos baudos.“
2008 m. TV3: „Ši skandalinga istorija įgavo pagreitį vasario 13 dieną, kai buvo suimtas Trakų savivaldybės administracijos direktorius Leonardas Karnila. Jam pareikšti įtarimai dėl kyšio paėmimo iš bendrovės „Secundum“ atstovo.
Aiškinantis duomenis apie bendrovę „Secundum“, paaiškėjo nemažai įdomų faktų. Vienas tikrųjų bendrovės savininkų yra Igoris Tiomkinas, pagarsėjęs kriminalinis autoritetas, buvęs artimiausias mirties bausme nuteisto B. Dekanidzės bendražygis, atlikęs bausmę kalėjime už reketą ir dalyvavimą organizuojant žurnalisto V. Lingio nužudymą. Tiriamos ir S. Raščiausko sąsajos su „Alsungos“ bendrove. Vienas šios bendrovės vadovų yra O. Zajančkovskis, už V. Lingio nužudymą kalinčio I. Achremovo brolis. Zajančkovskis savo laiku buvo „Vilniaus brigados“ narys, dabar priskiriamas „smauglių“ gaujai. Tiriami S. Raščiausko veiksmai padedant „Alsungos“ bendrovei įsigyti pastatus ir žemės sklypus Trakų rajone.
Trakų rajono vadovai, ypač L. Karnila, dažnai buvo pastebimi įtakingo vietos kriminalinio lyderio S. Narkevičiaus („Narkušos“) draugijoje, jie bendravo ir privatizuojant kai kuriuos objektus. Narkevičius ne kartą buvo tarpininku derybose tarp Trakų valdžios atstovų ir verslininkų dėl sklypų ir verslo objektų įsigijimo. L. Karnila praėjusių metų gruodį dalyvavo „Narkušos“ gimtadienyje, kuris vyko Trakų mokykloje. Į gimtadienį susirinko daug kriminalinio pasaulio atstovų iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Pasvalio, Kaliningrado. „Narkušos“ gauja aktyviai veikia nuo 1990 metų. Šios gaujos nariai dažnai būdavo teisiami dėl įvairių nusikaltimų – kontrabandos, prekybos narkotikais, reketo, sukčiavimo. Už reketą buvo teistas ir pats Stanislovas Narkevičius, keletą metų praleido kalėjime. Per keliolika metų į jo gyvybę kėsintasi kelis kartus, per paskutinį pasikėsimą susprogdintas jo kateris, „Narkuša“ buvo sunkai sužeistas, neteko kojos.
Trakų rajone paskutiniu metu vis daugiau žemės sklypų ir įvairių objektų įsigyja Ž. Buzas ir jam artimi asmenys. Marijampolietis Žydrūnas Buzas 1992 metais buvo įsteigęs „Žydriaus“ bendrovę, kuri rinko indėlius iš gyventojų. 1995 metais po tyčinio bankroto žmonės šių pinigų neatgavo. Nuo 2000 metų Ž. Buzas artimai bendradarbiavo su Marijampolės „Raikino“ grupuote.“
2011 m. Delfi.lt: „Nusikaltėlių pasaulio autoritetas S. Narkevičius – „Narkuša“, kaip užfiksavo pareigūnai, yra gyręsis, kad visi Trakuose žino jo jėgą ir „visi be mūsų negyvens“.
Užteks praeities – žvelkim į dabartį. Dabar Trakų savivaldybę valdo ne Artūro Zuoko liberalai su socialdemokratais, priglobusiais buvusį merą V. Petkevičių, o Eligijaus Masiulio liberalai (valdžia pasikeitė dar iki E. Masiulio kyšininkavimo skandalo ir atsistatydinimo) kartu su konservatoriais ir V. Tomaševskio vadovaujama lenkų ir rusų koalicija. Ar „Vilniaus brigados“ ir „narkušos“ gaujos turi įtakos naujai valdžiai, nėra žinoma. Tačiau aišku, kad naujoji Trakų valdžia, kaip ir ankstesnė, pasirašo abejotino teisingumo sutartis su abejotinos reputacijos verslininkais ir, kaip ir ankstesnė, pasitelkdama Seimo ir Vyriausybės narius, bando panaikinti visoms gaujoms trukdžiusį Trakų nacionalinį parką ir jo direktorių Gintarą Abaravičių.
Todėl ir skiriu šį prisiminimų tekstą konservatorių partijai, kurios atstovas Seime Vytautas Kernagis savo pasisakymais neabejotinai džiugina visas buvusias ir esamas Trakų gaujas („Šiandien Trakų istorinis nacionalinis parkas bei jo vadovas G. Abaravičius yra esminis darnios Trakų plėtros ir progreso stabdis“, „Trakų istorinis nacionalinis parkas – Trakus apraizgęs aštuonkojis, turi būti neutralizuotas“), ir Valstiečių partijai, kurios premjerui Sauliui Skverneliui (buvusiam vidaus reikalų ministrui!) lietuviškos mafijos pionieriai turėtų ploti atsistoję („Taip kietakaktiškai saugodami teritorijas sėkmingai apsisaugome ir nuo pažangos, ir nuo investicijų. Turiu liūdną žinią: kietakaktišką požiūrį institucijoms teks keisti. Bent jau kol dirbs mūsų Vyriausybė“).
Tačiau visiems mums liūdniausia žinia ne ta, kurią skelbia S. Skvernelis – saugomose teritorijose valdžios ir gaujų interesas sutampa. Ir net ne ta, kad buvę ir esami politikai neįžvelgia tikrojo Trakų aštuonkojo. Liūdniausia žinia ta, kad Seimo nariai ir premjeras kovoja prieš Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo ir teismų nutarimus (manau, kad iš profanacijos – tiesiog jų nežino), bet čia pat negailestingai už tai baudžia visus kitus – neva taip turi būti teisinėje valstybėje.
O gal beteisėje valstybėje?