Bernardinai.lt
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nepabūgo įtakingo ir pavojingo Prezidentūros ir teisėsaugos susivienijimo ir apskundė Vilniaus apygardos teismo sprendimą, išteisinantį Generalinio prokuroro pavaduotoją Darių Raulušaitį. Pagarba šiai komisijai – už drąsą.
Kita vertus, jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nebūtų skundusi šio teismo sprendimo, ji galėtų tiesiog išsivaikščioti – kaip institucija taptų nereikalinga.
Nes Vilniaus apygardos administracinis teismas savo nutartimi iš esmės paneigė, kad Lietuvoje galioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kurio veikimą ir prižiūri VTEK.
Nes po šio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo (jei jo nepanaikins Vyriausiasis administracinis teismas) visi valstybės tarnautojai (taip pat Seimo nariai ir prezidentai) galės iš anksto viešųjų ir privačių interesų deklaracijose nenurodyti artimų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Tai galės padaryti po to, kai tas konfliktas iškils į viešumą ir dėl jo kas nors kreipsis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. O Vilniaus apygardos administracinis teismas tada juos išteisins įrodydamas, kad jie, kaip ir Generalinio prokuroro pavaduotojas, iš anksto tiesiog nesuvokė, kad toks konfliktas gali iškilti.
Trumpiau tariant, pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo logiką, įstatymas, reikalaujantis iš anksto viešai nurodyti asmenis, per kuriuos gali susikirsti privatūs ir vieši interesai, nereikalingas. Kaip ir nebereikalinga šio įstatymo nuostata, kad valstybės tarnyboje dirbantys asmenys „privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas“. Kaip ir nebereikalinga šį įstatymą prižiūrinti institucija.
Nors man atrodo, kad labiausiai piliečiams nebereikalingi teisėjai, kurie nevykdo savo konstitucinės priedermės – nevykdo teisingumo.
Nes šie teisėjai nesuvokė (arba apsimetė), kad Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis papildė savo interesų deklaraciją ne tą pačią akimirką, kai Generalinė prokuratūra pradėjo veiksmus, susijusius su banku „Snoras“, o tik Seimo Antikorupcijos komisijos nariams išsiaiškinus, kad D. Raulušaitis interesų deklaracijoje nepaskelbė, jog jo žmonos dėdė yra vienas iš bendrovės „Lietuvos rytas“ akcininkų ir vadovų, o jo uošvis vadovauja vienam iš šios bendrovės skyrių.
Nes teisėjai nesuvokė (arba apsimetė), kad Generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis turėjo ne tik laiku nurodyti šiuos asmenis interesų deklaracijoje, bet ir nesutikti koordinuoti veiksmų, susijusių su „Snoro“ banku. Nes dabar išėjo išties labai „nešališkas ir sąžiningas“ pareigų atlikimas – D. Raulušaitis koordinuoja teisėsaugos institucijų veiksmus ir priima sprendimus dėl „Snoro“ banko, kuris yra didžiausias bendrovės „Lietuvos rytas“ savininkas, kurios kitas savininkas ir vienas vadovų yra D. Raulušaičio žmonos dėdė, o uošvis – tos bendrovės skyriaus vadovas.
Dar daugiau – D. Raulušaitis skiria prokurorą, kuris tiria, kas atskleidė „Lietuvos rytui“ apie D. Raulušaičio koordinuojamus veiksmus prieš „Snoro“ banką, taigi, finansine prasme, ir prieš „Lietuvos rytą“, kur, kaip minėta, verslą suka artimiausi D. Raulušaičio žmonos giminaičiai!
Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas mums atkakliai teigia – jokių problemų, jokių supainiotų interesų, viskas pagal įstatymą – nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atliktos tarnybinės pareigos. Teismui visai dzin ir tai, jog tiek buvę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai, tiek buvęs D. Raulušaičio kolega – kitas Generalinės prokuratūros pavaduotojas A. Nevera – teigia, jog D. Raulušaitis palaiko artimus santykius su žmonos dėde ir kad jie turi duomenų, jog būtent D. Raulušaitis ir galėjo atskleisti „Lietuvos rytui“ informaciją apie jo didžiausio akcininko – banko „Snoras“ uždarymą.
Teismui visos tos aplinkybės yra niekinės, jam D. Raulušaitis su savo interesų deklaracija gyvena kažkokioje su realybe nesusietoje erdvėje. Todėl teismas naiviai tiki (arba visus piliečius laiko beviltiškais naivuoliais), kad iki „Snoro“ banko griūties Generalinio prokuroro pavaduotojas (!) negalėjo suvokti, jog labai giminingi ryšiai su viena iš žiniasklaidos priemonių yra kaip tik tas galimas interesų konfliktas, kurį būtina pagal įstatymą deklaruoti.
Tiksliau sakant, teismas mums bando įteigti, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas, realusis visos Lietuvos prokuratūros vadovas, yra tiesiog kvailai naivus žmogus.
Bet kodėl taip veikia valstybės (t. y. mūsų visų) vardu teisingumą privalanti vykdyti institucija?
Todėl, kad norint apginti teisingumą teisėjams reikia turėti ne tik žinių, bet ir teisingumo jausmą, kuris būtų stipresnis už karjeros troškimą. Ir dar drąsos.
Šiuo konkrečiu atveju drąsos ryžtis susipykti su Generalinės prokuratūros vadovybe, su Valstybės saugumo departamento vadovais, pagaliau su Prezidente ir jos patarėjais, kurie ypač lemia teisėjų karjeros vingius.
Kas pamiršo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo istoriją priminsiu, kad būtent šie svarbūs asmenys yra labai stipriai į ją įsipainioję: prieš metus šią vos Vyriausybės griūtimi nesibaigusią istoriją tyrusi Seimo Antikorupcijos komisija nustatė, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis galimai pažeidė pareigūno nepriekaištingos reputacijos vardą, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojai šioje istorijoje galimai neteisėtai klausėsi pokalbių telefonais, kad Prezidentė galimai pažeidė valdžių atskyrimo principą, kad Prezidentės patarėjas Jonas Markevičius kelis kartus viešai melavo, o naujasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Kęstutis Jucevičius slėpė savo tarnybines pražangas, melavo ir sulaužė duotą priesaiką.
Per Seimo rinkimus piliečiai iš dalies jau pareiškė savo nuomonę apie šią istoriją – viena jos kaltininkių – Liberalų ir centro sąjunga (kurios vidaus reikalų ministras atleido FNNT vadovus) politiškai yra jau sunaikinta, o atleistasis FNTT vadovas Vitalijus Gailius rinkėjų valia pateko į Seimą ir dabar pats vadovauja Antikorupcijos komisijai.
Kitų paminėtų šios istorijos dalyvių likimą didžia dalimi gali lemti su šia istorija susiję teismų sprendimai ir kitų metų Prezidento rinkimai. Todėl yra labai įdomu stebėti, kaip čia vykdomas teisingumas – kokiomis nutartimis jis baigiasi, kokiais motyvais jis grindžiamas, kaip ilgai tai vyksta. Iš to ir galime daryti išvadas, kiek Lietuvos teismai ir prokuratūra yra tikrai nepriklausomi. Nes, jei tiesą prieš metus užkulisiuose kalbėjo konservatorių vadai, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra giliai įsitikinusi, kad ji kontroliuoja ne tik prokuratūrą, bet ir teismus, ir būtent todėl šioje istorijoje bus nugalėtoja.
O šiuo metu lietuviškas teisingumas atrodo taip: D. Valio ir D. Raulušaičio vadovaujama prokuratūra jau metai niekaip nesugeba įrodyti, kad būtent atleistieji FNTT vadovai V. Gailius ir V. Giržadas „Lietuvos rytui“ atskleidė informaciją apie veiksmus prieš jo pagrindinį akcininką „Snoro“ banką. Kitą, daug logiškesnę versiją – kad pats D. Raulušaitis ir nutekino žmonos giminaičiams labai svarbią informaciją, prokurorai, reik manyt, bijo net susapnuoti – juk D. Valys su D. Raulušaičiu vis dar tęsia prokuratūros „reformą“, dėl kurios darbo neteko jau dešimtys patyrusių principingesnių darbuotojų.
Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas prieš savaitę panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadą, kad D. Raulušaitis sukėlė interesų konfliktą ir pažeidė įstatymą. Tačiau tas pats Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat yra nusprendęs, kad FNTT vadovai V. Gailius ir V. Giržadas buvo atleisti neteisėtai. Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas šiuos teismo sprendimus apskundė aukštesniam teismui. Vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje kreipėsi į Konstitucinį teismą klausdamas, ar gali Valstybės saugumo departamento vadovai nepateikti slaptos medžiagos teisėjams, neturintiems VSD išduodamo leidimo dirbti su slapta medžiaga (tiksliau būtų klausti, ar VSD gali parinkti teisėjus, kurie nagrinėtų su VSD susijusias bylas)?
Konstitucinis teismas jau yra seniau išaiškinęs, kad teismui privaloma duoti bet kokio slaptumo medžiagas, todėl siekdamas kuo greitesnio teisingumo, o ne žvalgydamasis politinės naudos, jis galėtų nevilkinti šios bylos ir greitai (pagal įstatymą per 4 mėnesius, jei patys teisėjai nenuspręs kitaip) pakartoti savo seną nutartį. Tačiau Konstitucinio Teismo teisėjai, kaip ir minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, gali apsimesti, kad visiškai nieko nėra girdėję apie itin svarbias šios bylos aplinkybes, prisidengti formalumais ir (kaip būta ne sykį) atidėti teisingumą keleriems metams giliai į stalčių.
Nes tiek Prezidentūrai, tiek prokuratūros ar VSD vadovams yra naudinga ištęsti šią bylą iki begalybės. Kol visi pamirš. Arba bent iki kitų Prezidento rinkimų. Juk tikslas iš dalies pasiektas – vieni geriausių Lietuvoje kriminalistų Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas jau daugiau kaip metai nušalinti nuo svarbių teisėsaugos tyrimų, jiems neleidžiama dirbti su slapta medžiaga. Greitai dėl šios priežasties bus galima V. Gailių nušalinti ir nuo Antikorupcijos komisijos pirmininkų.
Skausmingos pasekmės už tiesos paieškas ir atsisakymą vykdyti neteisėtus politinius nurodymus. Bet tik taip, per asmeninę auką ir asmeninę drąsą, o ne per kažkokias pseudoreformas, ir kuriama tikra demokratinė valstybė.
Todėl mes tiesiog priversti ir ateity atidžiai stebėti visus šios istorijos herojus ir antiherojus. Tad tą ir darysime.