Žurnalas „Miškai“
K. Glaveckas: valdžia neturi meilės žmogui, – tokią antraštę perskaičiau skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje.
Nesigilinkim, teisus ar ne, Kęstutis Glaveckas. Valdžia – per daug abstrakti sąvoka: kai kas pasakys, jog ir K. Glaveckas, Seime būnantis jau septintą kadenciją, o prieš tai pabuvęs ir Lietuvos TSR komunistų partijos centro komiteto sekretoriumi, taip pat yra valdžia. Tačiau šįsyk mums svarbiau ne karjera, o kalba.
„Aš tau turiu meilę, todėl duok bučkį“, – negi taip K. Glaveckas sako ir savo žmonai?
Ar pastebėjote, kad mūsų visas gyvenimas nusisusino iki turėjimo, dėjimo ir darymo? Užsidėję kelnes, marškinius, kojines, batus ir kaklaraištį mes darome balių, darbą, sriubą, žuvį, pusryčius, alų („padarykim alaus“, – tai siūlymas užsukti į barą), skambučius („šiandien padariau net penkiasdešimt skambučių“), darome netgi sisi („padarė, padarė!” – džiūgauja jaunos mamos, ratu apstojusios pirmą kartą ant puoduko pasodintą mažylį – jos tuo metu „turi“ labai didelę meilę savo vaikui).
O anksčiau juk ir vilkdavomės, audavomės, virdavome, kepdavome, gamindavome, ruošdavome, gerdavome, mylėdavome ir t.t.
Didžiausio anglų kalbos žodyno – 14 tomų „Oksfordo anglų kalbos žodyno“ vyr. redaktorius Džonas Simpsonas susidomėjo Lietuva tuomet, kai sužinojo, jog Didysis lietuvių kalbos žodynas yra bene didžiausias pasaulyje – iš 20 tomų (palyginimui – didysis rusų žodynas yra iš 17 tomų, norvegų – 12 tomų).
UNESCO paskelbė, jog iki 2100 metų pasaulyje išnyks daugiau nei pusė dabar vartojamų kalbų bei jų dialektų. Profesorius Aleksas Girdenis yra perspėjęs, kad anglų kalba mums kirs daug stipriau nei, tarkime, rusų, nes ji yra kitokios, paprastesnės sandaros.
Atėjus naujai valdžiai kova dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašybos pasuose įsiplieskė nauju karščiu ir net virto esminiu simboliu.
„Ginčas dėl pavardžių rašybos dokumentuose yra laisvos europinės arba uždaros provincialios tapatybės klausimas“, – tvirtina naujasis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys Laimantas Jonušys, be abejo, „laisvos europinės“ stovyklos atstovas. Jam antrina kiti „europiniai“ intelektualai: visuomenę skaldo kai kurių profesorių ir politikų pakurstyta siaura, draudimais pagrįsta pseudolietuvybės vizija.
Nelabai aišku, kas slypi už tos „laisvos europinės tapatybės“: nauja europiečių tauta? vienalytės santuokos? nukrikščionėjimas? ES normatyvų viršenybė prieš Lietuvos konstituciją? pavardžių rašymas su Q W X raidėmis ar viskas kartu? Tačiau aišku, kad tokių susikirtimų, ypač kalbos atžvilgiu, mūsų istorijoje būta ne kartą.
Dabar niekas negali žinoti, kokią įtaką lietuvių kalbos ateičiai turėtų lietuviškuose pasuose įvesta nauja pavardžių rašyba, tačiau žinome, kad per ankstesnes pavojingas globalizacijos audras lietuvių kalbą su visam pasauliui svarbiu jos unikaliu, archaišku lobynu išgelbėjo ne „laisvas europinis“ elitas (ne didieji kunigaikščiai, valdę Lietuvos karalystę gudų kalba, ir ne bajorija, Abiejų Tautų Respublikos laikais gėdijęsis savo provincialumo ir rinkęsis „aukštesnę“, „europietiškesnę“ lenkų kalbą), o „uždarieji provincialai“, donelaitiškieji būrai.
Lietuvių kalbos ekspertas Europos Komisijoje Erdvilas Jakulis: „Europiečiai labai nustemba sužinoję, kad viena iš naujų ES šalių yra išlaikiusi tokią senovinę kalbą. Nedaug trūko, kad lietuvių kalba apskritai būtų išnykusi – taip atsitiko daugeliui kitų baltų kalbų, tarp jų – ir rašto paminklus palikusiai prūsų kalbai. Todėl Lietuvai ir lietuviams lietuvių kalba tikrai turi būti vertybė. Kodėl lietuvių kalba taip lėtai kinta? Turbūt dėl to, kad atsidūrė indoeuropiečių kalbų arealo pakraštyje, buvome gana izoliuoti. O gal tiesiog lietuvių charakteris toks?“
Akivaizdu – lietuvių kalbos unikalumą išsaugojo uždaras provincialumas – geografinis ir mentalinis.
Jei tas kalbos uždarumas patapo pasaulio vertybe, jei mūsų išskirtinumą išsaugojo konservatyvus, o ne liberalus kelias, kodėl dabar turėtume staiga atsiverti ir keisti savo asmenvardžių rašybą? Kodėl negalime pareikšti pasauliui: seniausia gyva pasaulio kalba būtent taip rašomos ir tariamos Lietuvos piliečių pavardės?
Kodėl taip kovodami už lenkų ar kitų tautų pavardžių unikalumo išsaugojimą lietuviškuose pasuose mūsų europietiški intelektualai nesipriešino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leidimui atsisakyti savo unikalių pavardinių priesagų – „yčių“, „aičių“ „učių“ ir „ienių“? Lenkiškų pavardžių autentiškumas svarbiau nei lietuviškų?
Garsiausias pasaulyje baltų kalbų tyrėjas, rusų akademikas Vladimiras Toporovas (pirmasis nustatęs, kad slavai atsirado iš vakarų baltų ir taip užsitraukęs rusų šovinistų pyktį) kalbėjo taip: „Mes žinome, kad visi indoeuropietiški vyriški vardai vardininko linksnyje turėjo galūnę -s. Tad lietuvių kalboje vardininko galūnė -as, tėv-as, išliko per tūkstantmečius. Šiandien šią galūnę dar matome ir šiuolaikinėje graikų kalboje, bet ir ten „s“ po truputį atkrenta. Kai kas sako, kad ji nereikalinga, be jos lengviau kalbėti. Bet tai ne argumentas. Kalba yra kūryba, bet su laiku kalba ne tik tobulėja, bet ir prastėja. Paskaitykite lietuvišką „Tiesą“ 1950–1960 metais – kokia tai buvo nususinta lietuvių kalba“.
Jei tiek daug mūsų garsių kalbininkų (tarp jų ir akademikas Zigmas Zinkevičius, kurį jau minėtas V. Toporovas vertino kaip nuveikusį daugiau nei visas institutas) mato pavojus oficialiai įteisinant tris naujas nelietuviškas raides, tai kodėl turėtume rizikuoti savo svarbiausiu turtu – lietuviška gyvastimi? Vardan santykių su lenkais? Bet lenkams šiandien iš mūsų reikia visai ko kito – paramos kovoje prieš Briuselį dėl lenkiškos tapatybės (šeimos, religijos, tradicijų, įstatymų viršenybės klausimais). Tačiau čia mūsų europietiškieji intelektulai lenkų niekada neparems – jie kažkodėl lenkišką tapatybę sieja tik su pavardžių rašymu. Ar nuoširdus toks rūpestis?
Pabaigai – kelios citatos be komentarų.
Profesorius Olegas Poliakovas: „Lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, nes ji yra vienas iš dvasinių indoeuropiečių kalbų stebuklų. Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė bei materialinė kultūra“.
Žymiausias prancūzų (ir pasaulio) lyginamosios istorinės kalbotyros mokslininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet): „Jei norite išgirsti, kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą“.
Jonas Mačiulis-Maironis:
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų! (…)
Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų
Po bajorų dvarus!
Gal tiek ančkeliais brolių – lietuvių nežūtų
Po kraštus svetimus!
