Dalius Stancikas. Kalnai: neakivaizdus dialogas

Žurnalas „Miškai“

…stovi tartum obelis be vaisių
Lietuva, nepakelianti Lietuvos
.

Just. Marcinkevičius

Kaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą? Dviejų didžiai gerbiamų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio viešą apšmeižimą, neva jie bendradarbiavo su KGB? Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras. O kad pasirašė kažkokį popiergalį, nes norėjo išvykti į užsienį, dar nieko nereiškia. Kiekvieno tarybinio žmogaus slapta svajonė buvo išvykti į užsienį, o Banioniui ir Sondeckiui tai reiškė dar daugiau. Tai leido jiems plėtoti kūrybinę veiklą: Sondeckiui diriguoti nesuskaičiuojamą gausybę genialios muzikos koncertų visame pasaulyje, o Banioniui – suvaidinti du žmonijos genijus – Bethoveną ir Goją. […] Jei puolami dar gyvi esantys, jie gali pabandyti apsiginti. O ką daryti išėjusiems? Pavyzdžiui, Vytautui Žalakevičiui, kurio filmas „Niekas nenorėjo mirti“ puolamas už tai, kad neteisingai pavaizdavo istoriją? Žinoma, neteisingai. Jis turėjo griebtis kompromiso, kad jo filmas išvystų dienos šviesą. Bet jis yra bene pirmasis menininkas, savo kūriniu pasiuntęs pasauliui žinią apie Lietuvoje vykusį pasipriešinimą.

Regimantas Adomaitis (pasirašo: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, TSRS liaudies artistas, KGB premijos laureatas), 2018 m. vasario 17 d.

* * *

Kai grįždavau iš užsienio, reikėjo su jais atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėjau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek reikėjo tai daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą.

Donatas Banionis, interviu „Moskovskij komsomolec“, 2009 m. balandžio 26 d.

* * *

Kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas gebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kai kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia!

Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų. Aš suprantu, kad negali visi išeiti į mišką, bet mums taip pat reikia inteligentinių pajėgų. Mums taip reikalinga nauja srovė, kuri papildytų mūsų gretas.

[…] Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų! Žinoma, galbūt mes nepajėgiame suprasti jo poetinių „polėkių“. Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai.

[…] Ir čia nuolat ir nuolat susiduria dvi didelės pasiaukojimo rūšys: arba įstodamas į mūsų eiles paaukoji savo tėvus ir įsijungi į kovą, lengvini ją, padedi visai tautai, žadini ją; arba savo tėvų labui lieki iki tol gyventi, kol tave suima ir išveža, galimas daiktas, kartu su tėvais. Antruoju atveju [partizanų] sąjūdis nieko gero iš to negauna. Priešingai, Tarybų Rusija tavo jėgomis stiprina savo galią. Tėvų netekti ar juos įstumti į vargą – didelis dalykas, nusikaltimas, bet dar didesnis nusikaltimas, jeigu tautai nieko neduodi, jeigu tėvynę apleidi tada, kada ji labiausiai tavęs reikalinga. Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Medicinos fakulteto studentas, Dainavos apygardos partizanų vadas, žuvo 25-erių. 1948–1949 m.

* * *

Žinoma, šiandien būčiau laimingas, jeigu už nugaros nebūtų ankstyvosios mano kūrybos, apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Dabar ji kaip koks akmuo po kaklu. Niekada nemaniau, kad ji ir išgarsins, ir skandins. […] Ar mes kalti, kad priėmėme tokį gyvenimą vildamiesi, jog jis dar gerės, kad ir mūsų pastangos galbūt keis jį? Svarbiausia buvo Lietuva. Išlikti. Išsaugoti tai, kas dar likę nesušaudyta, nesudeginta, neišvežta, nesunaikinta. Toks buvo kartos tikslas, toks jos uždavinys. Ginkluota rezistencija baigėsi, pareikalavusi daugybės aukų. Dabar aš nesvarstau, ar jos turėjo prasmę. Tačiau tautai reikėjo ruoštis apgulčiai, galbūt ilgai, mokytis išsaugoti kiekvieną žmogų, ginti savo kalbą, istoriją, kultūrą. […] Pirmąsias knygeles leidome jau Stalinui mirus, tad privalomą eilėraštį apie jį pakeitė eilėraštis apie partiją. Turėjo dar praeiti bent keleri metai, kol ir šis perkūnsargis nugriuvo, t. y. ėmėm komponuoti savo poezijos knygas, kaip kas gebėjome. Užtekę būtų debiutuoti 2–3 metais vėliau, kad kūrybinė biografija kitaip susiklostytų…

Justinas Marcinkevičius, 1991 m. vasara

* * *

Smulkmenų Jono moralės dalykuose nebuvo.

Jonas į Lietuvą iš Mordovijos lagerių grįžo po 25 metų. Nors galėjo grįžti, susijungti su šeima jau po 15 metų – jam užteko parašyti malonės prašymą, pripažinti, kad darė klaidą.

Atrodo, smulkmena, formalumas, bet Jonas to formalumo neatliko, nes tai būtų reiškę, kad atsižada savo idealų, visos partizaninės kovos.


Politinis kalinys Petras Plumpa apie partizaną Joną Kadžionį, 5 metus partizanavusį, 25 m. kalėjusį ir 10 m. išbuvusį tremtyje (daugiau žr. ČIA). 2018 m. sausio 29 d.

* * *


Manęs čia nepažįsta / Pro gedulingą šydą. / Bet kojos žengt nedrįsta – / Tiek daug, tiek daugel klydę. / Sakykloj kalba – keista! / Jisai – iš Galilėjos: / – Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo! / Ir man be galo graudu – / Malda širdy netilpo. / Vargonai gaudė, gaudė… / Ir žvakės tirpo, tirpo…

Salomėja Nėris, Maskva, 1943 m. sausio 2 d.

* * *

Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.

Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.

Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.

Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.

Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti. Mes esame kalnai.

Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.

Bronius Krivickas, poetas, mokytojas, Rytų Lietuvos srities partizanų visuomeninės dalies viršininkas, žuvo 33-erių. 1952 m.

Parinko Dalius Stancikas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
16 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
16
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top