Svetlana Cichanouskaja yra naujai išrinkta Baltarusijos prezidentė. Tai patvirtina dešimtys nesuklastotų rinkimų apylinkių komisijų protokolų – tų komisijų, kurių nariai sąžiningai sukaičiavo balsus. Ten Cichanouskaja lenkia Lukašenką 3, 4, 5 ar 10 kartų.
Tai patvirtina internete patalpinti įrašai, kaip komisijų nariai buvo spaudžiami perskaičiuoti „neteisingai“ suskaičiuotus balsus. Arba vaizdo įrašai, kaip rinkimų komisijos nariai kartu su balsais bėga pro langą.
Tai patvirtina peršviečiamose balsadėžese gulėjusių armonikėle sulankstytų biuletenių gausa – būtent taip biuletenius pažymėjo Cichanouskajos rinkėjai.
Ir svarbiausia – tai patvirtina rinkėjų elgesys: ar kas nors matė kur nors viešai pergalę šventusius diktatoriaus rinkėjus – juk jų turėtų būti 80 proc.? Į viešas akcijas susirinkusių Cichanouskajos rinkėjų skaičius yra dar vienas akivaizdus jos pergalės įrodymas.
Šių faktų, o taip pat ir neadekvataus įniršusio diktatoriaus keršto savo piliečiais turėtų užtekti, kad Lietuva paskelbtų Cichanouskają išrinktąja Baltarusijos prezidente. Tai būtų svarbus ženklas smaugiamiems baltarusiams – jūsų kova nebeviltiška. Tokio palaikymo baltarusiams reikia šiandien, dabar, šią minutę. Taip pirmieji pasauliui pasakytume, kas yra kas – juks baltarusiai mūsų artimiausi kaimynai, juk ten LDK žemės, juk jiems toks svarbus lietuvių balsas. Juk su jais, jų nauja Vyriausybe, dar teks derėtis dėl tos nelemtos atominės šalia Vilniaus – būkime toliaregiai…
Pagaliau, sakyti teisybę visada yra prasminga – juk akivaizdu, kad Lukašenka pralaimėjo, jo nebenori absoliuti dauguma baltarusių.
Ir dar – tai yra puiki proga grąžinti duoklę, kurią, kaip neįtikėtiną dovaną, 1991 m. gavome iš islandų: paskelbę savo nepriklausomybę kasdien gaudėme menkiausias užuominas – gal jau kas išdrįso pripažinti mus? Dar ne? Kodėl toks kurčias ir beširdis pasaulis?..
Ir štai 1991-ųjų vasario 11-oji: mažoji Islandija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę! Štai ką apie tai kalbėjo tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas – drąsus ir sąžiningas žmogus:
„Buvo netinkamas laikas. Vakarų lyderiai Šaltojo karo pabaigos sėkmę siejo su politiniu vieno asmens – M. Gorbačiovo – likimu. M. Gorbačiovas buvo Šaltojo karo pabaigimo partneris. Kai jūs pasibeldėte į tų lyderių duris su savo reikalavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo, jie susierzino. Nes jeigu jums būtų leista palikti Sovietų Sąjungą, kaip tuomet buvo sakoma, M. Gorbačiovui kiltų politinis pavojus. Jį galėtų pašalinti, grįžtų kietos politikos šalininkai, o pasaulis grįžtų prie Šaltojo karo.
Kremliaus kietakakčiai nedelstų panaudoti jėgą Rytų Europoje, tad kiltų ir ginkluoto konflikto grėsmė. Todėl buvote netinkami žmonės besibeldžiantys netinkamu metu į didžiųjų demokratijų duris. Visa tai rėmėsi Sovietų Sąjungos vertinimu, kurį laikiau nepagrįstu ir nepatikimu. Tad klausimas buvo nelengvas.
Buvome antra daugiausiai su Sovietų Sąjunga prekiaujanti valstybė po Suomijos. Iš Sovietų sąjungos gaudavome visą savo naftą. Įtakingiausi politiniai lobistai Islandijoje yra laivų savininkai ir žvejybos sektorius. Jie skundėsi premjeru ir teigė, kad tai kelia pavojų jų gyvybiniams ekonominiams interesams. Tačiau Sovietų Sąjungos ekonomika greitai ritosi žemyn, mokėjo jie mažai, jų prekių kokybė buvo prasta ir aš teigiau, kad mes lengvai galėtume užkariauti kitas rinkas, kur gautume daugiau pelno ir turime tai padaryti, tuomet gautume priėjimą ir prie kitų naftos bei dujų šaltinių. Tad pareiškiau, kad esama rizikos, bet ji apskaičiuota, nekeliame grėsmės nacionaliniams interesams…
Sovietų reakcija buvo jų ambasadoriaus atšaukimas iš Reikjaviko, jie taip pat iškvietė ant kilimėlio mūsų ambasadorių Maskvoje ir pasmerkė, kaip jie išsireiškė, Islandijos kišimąsi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus.
Nuolat sakau, kad būna toks laikas ir aplinkybės, kai mažos šalys gali pakeisti istoriją. Jos neturėtų žiūrėti į save kaip į šachmatų figūras ant didžiųjų galių lentos.“
Deja, neturime savojo Hanibalsono, turime tik visiems norintį įtikti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Šiandien, Baltarusijos diktatoriui išstūmus išrinktąją Baltarusijos prezidentę į Lietuvos teritoriją, Linkevičius buvo žurnalistų paklaustas, tai kas gi atvyko į Lietuvą – buvusi kandidatė į prezidentus Cichanouskaja, politinė pabėgėlė Cichanouskaja ar išrinktoji Baltarusijos prezidentė Cichanouskaja? Pasimuistęs atsakė: „Buvusi kandidatė į prezidentus“. Dar kartą paspaustas („baltarusiai Cichanouskają vertina kaip išrinktąją Baltarusijos vadovę, ar pripažįstate tai, ar ne?“) vėl muistėsi: „Na, aš dabar nesileisiu į šitas kalbas. Puikiai suprantame, ką reiškia šitie pareiškimai… tai kiek čia jie turi prasmės.“
„Kiek jie turi prasmės“…
Jei taip būtų mąstę Islandijos, Danijos, Moldovos užsienio reikalų ministrai – kur šiandien mes būtume?
P.S. O štai kitas buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, įsitikinęs, kad ne tik Cichanouskaja padarė klaidą sutikdama pasitraukti į Lietuvą – neva suklydo ir Lietuva ją priimdama…