Žurnalas „Miškai“
Šiemet Žemaitija mini savo vyskupijos įkūrimo 600-metį.
Įgriso žemaičiams kryžiuočių puldinėjimai Kristaus vardu ir nusiuntė laišką popiežiui teigdami, jog jie patys, be išorinės prievartos, taps krikščionimis. Šiandien žemaičiai, paskutinieji pasikrikštiję europiečiai, yra vieni iš krikščioniškiausių Europos gyventojų.
Lenkai ir lietuviai yra religingiausios Europos tautos – tokie savotiški katalikybės mohikanai.
Tarp europiečių labiausiai į Dievą netiki estai ir prancūzai.
Europos istorijoje būta rimtų įtampų, nusikaltimų ir net karų, grindžiamų religiniais pretekstais. Dabartinėje Europoje esminė skirtis jau yra ne tarp religijų, bet tarp tikėjimo apskritai: nesvarbu, kaip tiki, svarbu, ar išvis tiki anapusiniu pasauliu ir aukštesniu protu.
Pirminiame Europos Sąjungos Konstitucijos variante krikščionybė buvo minima kaip Europą vienijanti istorinė religija, tačiau vėliau išbraukta – neva toks teiginys žeidžia Europos ateistus ir musulmonus, todėl esmingai prieštarauja žmogaus teisėms. Taip naujoji Europos religija, vadinama „žmogaus teisėmis“, išstūmė krikščionybę ir istoriją. Mirtingas žmogus užėmė nemirtingojo Dievo vietą – prasidėjo krikščioniškų bažnyčių tuštėjimo ir griovimo metas, kūnas įtvirtino savo viršenybę prieš dvasią. Europos istorijoje taip jau yra buvę Romos imperijos klestėjimo laikais, kai imperatoriai skelbėsi dievais. Kuo baigėsi Romos imperijos didybė?
Ar Europos Sąjungos kūrėjai, taip ryžtingai krikščionybę išmesdami į istorijos šiukšlyną, žmogaus teises priešindami su religija, pajėgūs atsakyti, kodėl būtent krikščioniškame pasaulyje suklestėjo šitaip garbinamos žmogaus teisės: moterų ir vyrų, rasių ir tautų lygybė? Ar ne Kristus prieš du tūkstančius metų pirmasis viešai panaikino skirtį tarp žydų ir samariečių, vyro ir moters?
Po triumfinių pergalių, imperatoriškų titulų ir dar vieno nesėkmingo Europos užkariavimo į Šv. Elenos salą ištremtas Napoleonas Bonapartas pripažino, kad jokia žmogiškoji galia, jokia imperija ir jokios pergalės – nei jo paties, nei Aleksandro Makedoniečio, nei Augusto Cezario ar Karolio Didžiojo – nė iš tolo neprilygsta Kristaus pergalei: krikščioniškoji „imperija“, sukurta ne prievartos, o Žodžio ir meilės pagrindu, egzistuoja jau daugiau nei du tūkstantmečius ir vienija kelis milijardus Žemės gyventojų.
Pirmieji krikščionys (tikrieji žmogaus teisių ir civilizuotos Europos kūrėjai), savo baisingą mirtį liūtų narvuose pasitikę ne su išgąsčiu, o su Kristų šlovinančiomis giesmėmis ir kūdikiais ant rankų, šiuolaikinėje Europos Sąjungoje būtų laikomi pamišusiais fanatikais, iš jų čia pat atimtų ir vaikus, ir tėvystės teises.
Šventajame Rašte parašyta: „Kūnas be dvasinės sielos yra miręs; nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti“.
Kembridžo profesorius, stipriausias XX amžiaus krikščionybės filosofas Clives Lewisas (1898–1963) teigė: „Tu neturi sielos. Tu – siela. Tu turi kūną.“
Šiandieninė Europos Sąjunga gina priešingas – hedonistines – vertybes: tu esi kūnas ir gali keisti lytį, spalvą, tu turi teisę pats apsispręsti, kada sau atimti gyvybę, turi teisę sunaikinti savo kūne nešiojamą kitą gyvybę; šeima yra kūniška sąjunga, o ne gyvybės pradininkė ir puoselėtoja; Dekalogas prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms, todėl yra nusikalstamas; tu neturi sielos ir esi nenuodėmingas, todėl bijok tik tų, kurie žudo kūną.
Keista, kad europiečiai vis dar skaičiuoja metus (savo civilizacijos pradžią) nuo Kristaus gimimo – juk tai taip pat žeidžia nekrikščionių teises. Jei Europos globalistai pradėtų skaičiuoti savo civilizaciją nuo Europos Sąjungos įkūrimo, tai skambėtų gana komiškai – dabar būtų tik 60-ieji metai.
Senovės lietuvių tikėjimas ir papročiai (aprašyti mūsų tautinio atgimimo tėvo Jono Basanavičiaus) teigia, kad siela atsiskiria nuo kūno tik trečią dieną po mirties, devynias dienas ji dar būna arti namų, o po keturiasdešimties galutinai atsisveikina su žemišku pasauliu.
Teigiama, kad prie užkastų lobių ar senose pilyse vaidenasi todėl, kad jų savininkų sielos dėl priklausomybės nuo turto negali ramiai palikti šio pasaulio.
Stačiatikiai taip pat teigia, kad paskutinė gija tarp kūno ir sielos nutrūksta po 40 dienų. Korėjos budistai mano, kad tas terminas yra 49 dienos. Indijoje kūną stengiamasi sudeginti kuo greičiau, kad siela nebeturėtų jokių kūniškų ryšių ir galėtų išsilaisvinti.
Kristus savo mokiniams po mirties pasirodo, jei neklystu, šešis kartus, pasirodęs vis kažkur išnykdamas, o galutinai pasitraukia (jų akivaizdoje pakyla į dangų) praėjus 40-čiai dienų nuo pirmojo susitikimo. Kai Kristus pasirodo Marijai Magdalietei ir ši sušunka: „Mokytojau!“, sulaukia atsakymo: „Nelaikyk manęs. Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą.“
Nelaikyk manęs – nepririšk manęs, dar tik žengiu – visi kūniški, jausminiai ryšiai dar pavojingi. Tuo turbūt galima paaiškinti, kodėl jis su mokiniais nebuvo visą laiką.
Tibeto vienuoliai sąmonės persikėlimą vadina phova ir praktikuoja šį pratimą dar būdami gyvi – taip ruošiasi palengvinti sielos atsiskyrimą mirties valandą (apie tai smulkiai aprašoma „Tibeto mirusiųjų knygoje“).
Taigi nors terminai įvairiose religinėse tradicijose šiek tiek skiriasi, bet esmė išlieka ta pati – kūniškas gyvenimas nėra svarbiausias, žmogus, mirdamas kūnu, nemiršta.
Tuos procesus fiksuoja ir moksliniai prietaisai: japonų mokslininkai, tyrę phovos poveikį meditacijų metu, aptiko tikslius fiziologinius pokyčius nervų, medžiagų apykaitos bei akupunktūrinių meridianų sistemose; praėjus savaitei po žymaus Tibeto budistų dvasininko mirties JAV mokslininkai jo smegenyse nustatė nepaaiškinamus trumpus elektrinius impulsus.
Kodėl šiuolaikinė Europa, žinodama, kuo baigė hedonistinę pasaulėžiūrą propagavusi Romos imperija, eina tuo pačiu keliu: kūno viršenybės prieš sielą?
Komunistai taip pat įsivaizdavo, kad jie pajėgūs sukurti naują žmogų be sielos ir „religinių prietarų“ – ateistinės pasaulėžiūros žaizdos iki šiol skausmingos.
Oskaras Milašius, pirmosios nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, poetas ir mistikas, neįtikėtinai tiksliai išpranašavęs Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes („Vokietija bus išdraskyta. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis, vokiečiai norės susijungti, bet neturės valios. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys lietuvių tautą. Skolą teks grąžinti krauju, ašaromis ir kalėjimais, tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą…“), perspėjo Europą ir mus: „Vargas tam, kuris dėl politinių išskaičiavimų išniekina amžinuosius principus… Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali Šventojo Pranciškaus dvasia.“