Lietuvos televizija (LRT) baigia transliaciją iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 70-mečio minėjimo Minaičiuose ir paleidžia reklamą. Balerina išsuka po pasaulį nuvilnijančią trispalvę, nuskamba žodžiai: „Lietuva yra visur, kur gyvena lietuviai. Pasaulio lietuvių metai.“
Lietuva yra visur?
O kur tuomet Anglija, Airija, Vokietija? Kokiai „lietuvai“ pasaulio lietuviai moka mokesčius – angliškai, vokiškai ar airiškai?
Ką iš tiesų propaguoja ši reklama? Pasaulio lietuvius ar Lietuvos valstybės sunykimą?
Kodėl žydai, tiek amžių klajoję „po visur“, dabar skelbia priešingai? Kviečia sugrįžti į Izraelį. Kaunasi už tą žemę iš paskutiniųjų. Nes jau „atsikando“ buvimo visur.
Ar matėte, kas užrašyta ant naujų lietuviškų pasų? Europos sąjunga – Lietuvos Respublika. Anksčiau rašydavo tik Lietuvos Respublika. Tikėtina, kad po tokių reklamų labai greit nebeliks ir tos į antrą eilę nustumtos „Lietuvos Respublika“.
Lietuva yra visur…
Tik ką darysim su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje rašoma, kad Lietuvos valstybė yra čia, kad jos „teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“ (10 str.)? Apie valstybę, kuri turi sienas ir kurios „sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“ (17 str.).
Kodėl už čia gyvenančių piliečių pinigus išlaikoma Lietuvos televizija skleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančią reklamą?
Sakysite, kad ši reklama – tai ne teisės objektas, o alegorija, meninė hiperbolė?
Tačiau kaip tuomet su kitomis mūsų meninėmis alegorijomis, kurios mokyklose iki šiol skiepijo ištikimybę ne abstrakčiai (globaliai), o konkrečiai Tėvynei?
Maironis: Graži tu, mano brangi tėvyne / Šalis, kur miega kapuos didvyriai / Graži tu savo dangaus mėlyne / Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.
Jonas Strielkūnas: Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi / Kažkada iš Lietuvos atėję / Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.
Justinas Marcinkevičius: Tai gražiai skambėjo žodžiai / Laukas, pieva, kelias, upė / Tai gražiai iš jų išaugo / Vienas žodis – Lietuva!
Bernardas Brazdžionis (Vytė Nemunėlis): Kol švies tėvynei rytas naujas / Kol Vytis laisvę jai parneš.
Anzelmas Matutis: Ar jūs žinote / ar ne / Ką vadinam / Gimtine? / Mamą, tėtį / Mišką, lauką / Kvietį / Kur ant lauko auga / Vaivos juostą / Nemune / Juos vadinam / Gimtine.
Vincas Kudirka: Lietuva, Tėvyne mūsų, / Tu – didvyrių žemė.
Žemė. Pieva. Kelias. Nemunas. Kvietis. Mama, tėtis. Protėvių kapai. Didvyrių kapai. Ir ugnis – kurioj sudegė 19 ir 20 amžiaus sukilėliai, savanoriai, partizanai, mūsų amžininkai Sausio 13-ąją.
Ko verta jų auka, jei Lietuva yra visur? Kam tiek „vargo, kančių pritirti“, jei atėjus negandai skuodi pro sieną ir taip gelbėji ne tik save, bet ir Lietuvą? Tą, kuri yra visur. Kurią išsineši kišenėje.
Kokia menine išraiška, kokia Tėvyne tikėti nūdienos moksleiviui?
Kaip šios reklamos kūrėjai ir transliuotojai pakomentuotų Vytauto Didžiojo universiteto medicinos mokslų studento, 21-erių partizano Liongino Baliukevičiaus „Dzūko“ žodžius, parašytus lietumi permirkusiame kelių kvadratinių metrų bunkeryje: „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Galiausiai mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“.
P.S. O gal ši reklama paprasčiausiai skirta propaguoti daugybinę pilietybę? Tuomet ji prieštarauja ir Konstitucijai, ir Referendumo įstatymui – agitacijos laikas už daugybinę pilietybę dar neprasidėjęs.