Dalius Stancikas. Man gėda

Bernardinai.lt

Klaipėdos apylinkės prokurorė Danutė Rudienė penkiems žemės referendumo parašų rinkėjams iškėlė administracines bylas dėl referendumo tvarkos pažeidimų. Mano supratimu, tie pažeidimai tokie neesminiai, kad juos sunku vertinti kitaip, kaip valdžios kerštą už nepatinkančią piliečių iniciatyvą.

Štai Vytautas Švanys kaltinamas tuo, kad patvirtino vieną parašų lapą už Pauliną Žemgulienę, nors tame lape parašus surinko P. Žemgulienė, o ne V. Švanys. Esmė tokia: surinktų parašų lapą patvirtina parašų rinkėjas; kai parašų lapai iš Klaipėdos pasiekė Vilnių, V. Švanys pastebėjo, jog P. Žemgulienė netyčia pamiršo patvirtinti vieną lapą, laiko siųsti atgal nebeliko, tad susiskambino su ja ir jai sutikus vietoj jos pasirašė.

Ar supratote: tas V. Švanio tvirtinimo parašas neįsiskaičiuoja į referendumui būtinų parašų skaičių, yra neesminis, formalus, nepažeidžia niekieno valios, taigi – nepiktybiškas.

Panašiai yra ir su visais kitais „pažeidėjais“, todėl prokurorė buvo priversta konstatuoti: „Tyrimo metu nenustatyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kad atlikti veiksmai, kuriais buvo padarytas poveikis referendumo rezultatams ar siekiama tokį poveikį padaryti, todėl tyrimas dėl veikos, numatytos BK 173 str. nutrauktinas, tiriamuosiuose įvykiuose nenustačius būtinųjų veikos, numatytos BK 173 straipsnyje, požymių – motyvų ir padarinių“.

Taigi jokių akivaizdžių parašų klastojimo ar spaudimo atvejų nerasta, tačiau vis tiek iškeliamos penkios administracinės bylos – juk kažkaip reikia nubausti tuos nepaklusnius maištinguosius, kažkaip reikia pateisinti politikų ir jai paklusnių žiniasklaidininkų triūbijimus apie apgautus žmones, apie masinius klastojimus ar rusų agentų įtaką.

Jei bus nuteistų, tegul ir už menkaverčius pažeidimus, bus skambių antraščių, valdžia ir vėl bus teisi.

Sakysite, bet pažeidimų, tegul ir formalių, vis dėlto buvo, o teisinėje valstybėje įstatymai visiems lygūs. Sutikčiau su tuo, jei prokuratūra, teismai visais atžvilgiais elgtųsi taip pat principingai. Pvz., juk viešai buvo rodyta filmuota medžiaga, kaip buvęs Seimo narys, dabar europarlamentaras Valentinas Mazuronis spaudžia Seime balsavimo mygtuką už savo vėluojantį kolegą. Ir ką? Nieko. Jokių administracinių bylų, nors tokių atvejų Seime būta šimtai – tą pripažįsta patys seimūnai.

Arba kiek panašių ar žymiai rimtesnių nusižengimų šimtais būna kiekvienuose rinkimuose, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija nustato, jog tie pažeidimai ne esminiai, nelėmė rinkimų rezultatų, todėl tiesiog numoja ranka. Tiesą sakant, netgi džiaugiuosi, kad rinkimų komisijų nariai atlaidžiai žiūri į vieną kabiną užsidariusius senesnio amžiaus vyrą ir žmoną, ar vaiką, padedantį rinkimų biuletenyje pažymėti senatvės sulaukusiai mamai, – juk savi žmonės neapgaus vienas kitų. Tiesiog džiaugiamės, kad kuo daugiau žmonių ateina išreikšti savo nuomonės, kad jiems rūpi ne tik savos pupos – juk yra šalių, kur už nedalyvavimą rinkimuose ar referendumuose baudžiama solidžia bauda.

Tačiau kodėl šįsyk Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė parodė kitokį išskirtinį uolumą? Kodėl tokį išskirtinį uolumą parodė ir teisėtvarka, nuolat besiskundžianti per dideliu bylų krūviu, numarinusi kalinių balsų pirkimo bylą Seimo rinkimų metu, leidusi į Rusiją laisvai pabėgti bankininkui V. Romanovui ar niekaip neištirianti futbolo stadiono statybos, Gedimino prospekto remonto ir kitų stambių aferų?

„Jei šunį nori mušti, lazdą visada rasi“, – tvirtina mūsų liaudies patarlė.

Šįkart lazda rasta labai greitai, nes „šuns“ būta pavojingo – valdžia nutarė, kad referendumo organizatoriai kėsinosi į valstybinę santvarką, neišmanėliai piliečiai bandė atsiimti iš protingos valdžios dalį galių.

Garliavoje prieš kelias dešimtis beginklių moterų, vaikų ir vyrų buvo mesta šimtai iki dantų apsiginklavusių policininkų, trypiamos bažnytinės ir valstybinės vėliavos, daužomi į tarpkojus ant žemės partrenkti žmonės (dailininkas Rimantas Radišauskas po infarkto nebevaldo pusės kūno, fotomenininkas Juozas Valiušaitis vos nenumarintas policijos kameroje, nes negavo būtinų nuo diabeto vaistų, berankiam politiniam kaliniui A. Petrusevičiui į akis pripurkšta kenksmingų dujų ir t.t.), tačiau ir šiandien, po dvejų metų, jie, o ne žvėriškai elgęsi policininkai iki šiol tampomi po teismus, nes, kaip tvirtina policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla, buvo nuspręsta, jog šie piliečiai taip pat kėsinasi į valstybinę santvarką.

Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai prof. Bronius Genzelis, pirmos vyriausybės vicepremjeras, Sąjūdžio vicepirmininkas Romualdas Ozolas, kiti žymūs intelektualai užtampyti po teismus dėl grynai formalių dalykų organizuojant valdžiai kritišką mitingą, nes nuspręsta, kad jie irgi kėsinasi į valstybinę santvarką.

Visi už laisvę ar žmogaus teises kovoję sovietmečio politiniai kaliniai taip pat buvo įtariami bandymais sugriauti valstybinę santvarką.

Dramatišką 1991 metų vasarą į Lenkijos miestą Lomžą atvyko popiežius, dabar jau šventasis, Jonas Paulius II, kurį aplankyti susirengė dešimtys tūkstančių piligrimų iš Lietuvos. Per vieną parą praleisti tokį žmonių srautą per Lietuvos sieną buvo sudėtinga, lietuviškos pasienio ir muitinės tarnybos dar tik kūrėsi, todėl mane kartu su kitais pirmaisiais muitininkais iš pavojingos pietryčių Lietuvos (ten veikė nepriklausomybei priešiška „Jedinstvo“, karaliavo OMONO būriai), kaip labiausiai patyrusius, pasiuntė pagalbon į Lazdijų muitinės postą. Tuo metu iš Lietuvos buvo leidžiama išvežti ne daugiau kaip du butelius alkoholio, bet šiuo popiežiaus lankymo metu buvo išleistas atskiras Vyriausybės potvarkis, draudžiantis bet kokį alkoholio išvežimą – taip, matyt, norėta atskirti piligrimus nuo spekuliantų, kurie kasdien vežiojo parduoti alkoholį į Lenkiją, kur jis buvo kelis kartus brangesnis.

Deja, jau pirmomis darbo valandomis (o dirbome be poilsio ištisą parą) įsitikinau, kad dauguma piligrimų, net kai kurie kunigai, taip pat vežasi po vieną du butelius degtinės, nes, kaip man paaiškino, Lenkijos turguje juos pardavę galėjo kompensuoti savo kelionės išlaidas susitikimui su popiežiumi. Šiandien gal toks mąstymas atrodytų moraliai smerktinas, tačiau tuomet finansiškai buvo tikrai labai sunkus metas: dėl Kremliaus blokados, dėl ūkio reformų masiškai stojo pramonė, žemės ūkis, baisus nedarbas, neišmokamos pensijos, algos, socialinės pašalpos, benzinas labai brangus, parduotuvėse trūko būtiniausių maisto produktų, dauguma dabartinių solidžių verslininkų tuomet darė biznį vežiodami į Lenkiją garintus džinsus ar iš Rusijos gabendami metalą. Pokalbių metu išsiaiškinau, kad absoliuti dauguma „pažeidėjų“ tikrai nuoširdžiai važiuoja pas popiežių ir nebuvo nieko girdėję apie tokį staigų ir trumpalaikį draudimą išvežti alkoholį, tad nutariau veikti savo nuožiūra: konfiskuodavau tik tuos butelius, kurių šeimininkai veždavo daugiau nei po du, siūlydavo kyšį arba kurie paklausti meluodavo, slėpdavo alkoholį – vadinasi, žinojo apie šį įsaką ir bandė apgauti pareigūną, o jo asmenyje – valstybę.

Tą parą išklausiau šimtus padėkų iš žmonių, kurie pirmą kartą gyvenime apskritai vyko į užsienį ir susidūrė su pasieniu ar muitine, žinau, kad dešimčių kilometrų autobusų eilėje buvo pasklidęs gandas, jog „ne visi muitininkai – žvėrys ar kyšininkai“. O paryčiais pasisekė pagauti tikrą kontrabandą – sulaikiau bandomas iš Lietuvos išvežti labai vertingas ikonas – matyt, kontrabandininkas nežinojo, kad tądien Lazdijuose dirbs svetimi muitininkai.

Tačiau didžioji dalis mano kolegų buvo stropesni įstatymo vykdytojai, aklai laikėsi nurodymo, todėl prikonfiskavome tuomet degtinės beveik trečdalį visos Lazdijų muitinės aikštelės. Vėliau tas alkoholis, pasak mano posto viršininko, nebuvo išpiltas, kaip reikalavo taisyklės, bet paslapčia kažkur dingo – manoma, jog aukštesnioji valdžia pasipelnė jį parduodama.

Panašiu principu dirbau ir savajame Lavoriškių poste – bandžiau atskirti kontrabandininkus, spekuliantus, t. y. savanaudžius piktavalius nuo tų, kurie pirmą kartą atvykę į pasienį sužinodavo, jog Lietuva jau kelis mėnesius turi savąją sieną ir kontrolės punktus – dėl tokios nuostatos taip pat ne kartą teko ginčytis su darbo kolegomis, griežtai besilaikančiais kiekvienos įstatymo raidės, dėl to neretai kildavo papildomų konfliktų ir taip su šalia esančiais nedraugiškais Vilniaus rajono gyventojais.

Žodžiu, elgiausi taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi mano valstybė, jos pareigūnai – žmoniškai, ne formaliai, nes pats jaučiausi esąs tos valstybės dalis, jos kūrėjas.

Todėl man tiesiog gėda, kai valdžia visą savo jėgą naudoja prieš tokius „nusikaltėlius“, kaip referendumo organizatorius ar Garliavos mergaitės gynėjus, neturinčius pinigų net advokatams. Man gėda, kad okupacijos metais sesuo Nijolė Sadūnaitė (su kuria 1988 m. panoro susitikti net pats JAV prezidentas Ronaldas Reiganas) buvo teista vieną kartą, o atkūrus nepriklausomybę – net tris. Man gėda, kad su Rusijos spec. tarnybomis bendradarbiavusi Lietuvos prokuratūra jau antrą kartą apskundė teismo nutartį, bet kokia kaina bandydama nuteisti baisiausią visų laikų Lietuvos (tiksliau – Rusijos) teroristę Eglę Kusaitę, apie kurią sužinojo jos tetai paprašius valstybės institucijų paramos.

Man gėda, kai valdžia lyg kokiose sporto varžybose skaičiuoja referendumininkų parašus – surinko 299 tūkstančius ar lygiai privalomus 300 tūkst., nes manau, kad ir 100 ar 200 tūkstančių piliečių valia turi būti girdima ir neignoruojama – tiek mūsų mažai beliko ir taip neišsenkamai sparčiai mūsų tautiečiai traukiasi iš savo Tėvynės, nejusdami čia supratingos namų šilumos.

Man gėda, kai neturiu ką atsakyti savo bendražygiams iš tų laikų pasienio karo, kodėl ta pati prokuratūra ar Valstybės saugumo departamentas, taip „sėkmingai“ persekiojantys buvusius disidentus (Nijolę Sadūnaitę, legendinį pogrindininką, parlamento ir Garliavos gynėją Algirdą Petrusevičių), iki šiol taip ir nenuteisė buvusio Sovietų Sąjungos teroristinio būrio OMON-o vadų B.Makutinovyčiaus ir V.Razvodovo, daužiusių, sprogdinusių Lietuvos muitinininkus, taigi ir pačią atsikuriančią valstybę, nors jie, kaip skelbta, ne kartą slapčia lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje.

Man gėda, nes manau, kad būtent anų laikų omonininkai, niekaip nepagaunami didžiųjų kontrabandininkų organizatoriai (ketvirtis ir daugiau valstybės biudžeto slypi šešėlyje), valstybės milijardus nusikalstamoms statyboms švaistantys politikai, Konstitucijoje įteisintą demokratiją ir krikščioniškas vertybes pažeidžiantys Konstitucinio Teismo teisėjai (dėl šeimos sąvokos, atlyginimų mažinimo proporcingumo, piliečių teisių siaurinimo ir t. t.), yra didesni Lietuvos valstybės santvarkos griovėjai už referendumų, mitingų organizatorius ar beginklius mergaičių gynėjus.

Taip policija gynė valstybinę santvarką Garliavoje. Šiandien teisiamas ne į tarpukojį šautuvo buože daužęs policininkas, o jo traumuota auka.

Bernardinai.lt