Lietuva ryžtingai parėmė baltarusių išsilaisvinimo kovą ir tai yra teisingas ir svarbus veiksmas. Jo svarbą pajusime su nauja Baltarusijos vyriausybe derėdamiesi dėl Astravo elektrinės saugumo bei kitų politinių, ekonominių ir karinių reikalų, vykstančių šalia mūsų sienos.
Tačiau svarbiausia tai, kad pagal savo galimybes prisidėjome prie dar vieno griūvančios Rusijos imperijos etapo.
Šiandien populiari versija, kad kritus Lukašenkai Rusija praris Baltarusiją, neturi realaus pagrindo ir tėra paties Lukašenkos propagandinis mitas.
1991 m. pabaigoje Lukašenka, berods, vienintelis iš Baltarusijos Aukščiausiosios tarybos deputatų, balsavo prieš Sovietų Sąjungos panaikinimą ir šios imperijos griūtį vadina didžiausia XX amžiaus katastrofa. Etatinis kompartijos propagandistas, apgaulingais būdais (imituodamas užpuolimus prieš save, kaip „kovotoją su korupcija“) patapęs Baltarusijos prezidentu, ketvirtį amžiaus sovietino Baltarusiją ir neleido jai atitolti nuo Rusijos (tiksliau – Kremliaus) orbitos. Šiandieninė Baltarusija yra absoliučiai priklausoma nuo Rusijos tiek milžiniškos skolos dydžiu, tiek energetiniais ištekliais, kitais prekybiniais saitais, neturi realios tarpusavy sienos ir muitinės, Baltarusija prikimšta rusų karinių bazių. O sovietizmas Baltarusijoje Lukašenkos dėka užkonservuotas netgi labiau nei Rusijoje – turiu omenyje ne tik valstybinius simbolius, ekonominius santykius (išlikusius kolūkius, valstybines gamyklas), bet ir žodžio bei politinio veikimo (ne)laisvę. 25 metus Lukašenka negailestingai naikino visus galimus savo politinius oponentus, todėl šiandien Baltarusijoje pasipriešinimas ir vyksta be aiškių lyderių: bet koks ryškesnis Lukašenkos politinis oponentas yra tuoj pat įkalinamas, nužudomas arba, geriausiu atveju, išvaromas, kaip Svetlana Cichanouskaja.
Tad apie kokią didesnę Rusijos įtaką dar galime kalbėti? Apie Putino norą Baltarusiją įtraukti į Rusijos federaciją? To nebus prie bet kokios Baltarusijos valdžios, nes tam pritaria tik 7 nuošimčiai baltarusių.
Baltoji baltarusių revoliucija yra akivaizdi tolesnė Rusijos imperijos griūtis dėl dviejų aplinkybių. Pirmoji yra ta, kad tiesiog akyse regime, kaip keliasi, atgimsta baltarusių tauta – su savo simboliais, kalba, istorija, mentalitetu, su visu tuo, ką naikino carinis ir sovietinis imperializmas, o po to – ir lukašenkizmas. O štai antroji aplinkybė pasireiškia tuo, kad baltarusių revoliucija labai pavojinga ne tik Minsko, bet ir Maskvos diktatoriui.
Po ukrainiečių sukilimo, jų išsiveržimo iš Kremliaus geopolitinės įtakos abu diktatoriai – Lukašenka ir Putinas – lyg drąsindamiesi kartojo: pas mus Maidano jau tikrai nebus. Tikrai? Šiandien Lukašenka net bijo Minsko gatvėmis važinėti mašina, į savo buvusias politines tvirtoves – valstybines gamyklas – skraido sraigtasparniu ir iš ten yra išvejamas, o Rusijos premjeras veik savaitę bastosi po Tolimuosius Rytus bandydamas malšinti ten besiplieskiantį sukilimą. Ar pastebėjote, kad pusantro mėnesio protestuojantys Chabarovsko gyventojai skanduoja „Bal-ta-ru-si-ja!“, o baltarusiai – „Cha-ba-rovs-kas“, kad abu sukilimo židiniai, kuriuos skiria net 10 tūkst. kilometrų, tai vertina kaip bendrą kovą už tą patį tikslą? Būtent – tai yra ta pati kova už krikščioniškąsias (vakarietiškas) vertybes: tautų ir žmonių lygiateisiškumą, žodžio laisvę. (Šios vertybės vadintinos krikščioniškosiomis, nes kilusios iš Naujojo Testamento – prisiminkime vien Jėzaus elgesį su samariete: tais laikais bendrauti su nepažįstama moterimi ir dar iš „trečiarūšės“ tautos buvo mažų mažiausiai skandalingas akibrokštas).
Ukrainos Maidanas įkvėpė baltarusius, Baltarusijos baltoji revoliucija įkvepia rusus – lygiai taip lietuvių pasipriešinimas Sausio 13-ąją įkvėpė rusus priešintis rugpjūčio pučistams; panašiu užkrečiamuoju principu vyko ir vadinamasis „arabų pavasaris“.
Ar žinote, kas yra pagrindinis garantas, kad Putinas neokupuos besilaisvinančios Baltarusijos? Protestai pačioje Rusijoje – šiomis dienomis Putino gynybos ministras Šoigu inkognito skraido į Chabarovską, nes Tolimieji Rytai dabar svarbiausias Kremliaus rūpestis. O dar po mėnesio – vietiniai rinkimai, koordinuojami opozicionieriaus Navalno, kurį išsigandęs Kremlius skubiai bando nunuodyti (įprasta Putinui praktika: prisiminkime Ukrainos oranžinės revoliucijos lyderio Juščenkos, buvusio GRU karininko Litvinenkos ir kt. nuodijimus), negailestingai tirpstantys diktatoriaus reitingai ir besibaigianti naftos era su visomis iš to išplaukiančiomis ekonominėmis Rusijos krizėmis.
Paskutinis šimtametės Rusijos imperijos griuvimo etapas – sukilimas Rusijoje – neišvengiama ir jau vykstanti istorijos eiga. To nenorintiems matyti pesimistams galima priminti, kad 1988 m. pradžioje niekas net nesapnavo, jog po pusmečio Sąjūdžio mitinge tūkstantinėmis ovacijomis bus palydima poeto Sigito Gedos metafora apie milžiną molinėmis kojomis, po metų grius Berlyno siena, o dar po metų mažytė Lietuva išklibins pamatinį imperijos akmenį. Pagaliau, koks orakulas šį pavasarį galėjo nuspėti tokį virsmą, regis, mirtinai Lukašenkos paralyžiuotoje Baltarusijoje? Per tris mėnesius!
Atkreipkime dėmesį, kaip greitėja imperijos griuvimo etapai: Lietuvos Sąjūdis savo pagrindinio tikslo siekė beveik dvejus metus, Ukrainos Maidanas truko dvejus su puse mėnesio, Baltarusijos baltoji revoliucija gali tapti trumpiausia iš šių trijų – viskas priklauso nuo to, ar baltarusiai sugebės diktatorių greitai atkirsti nuo finansinių šaltinių.
Tad žvelgdami į ateitį turėtume svarstyti jau šiuos tris opius klausimus: kiek laiko truks Rusijos revoliucija ir kam po to atiteks Sibiras (negerai, jei jį perimtų komunistinė Kinija) bei Karaliaučiaus kraštas, kurio dalis yra labai svarbi Lietuvai.