Bernardinai.lt
Neteko girdėti, kaip aukštieji Lietuvos politikai (ypač krikščionys demokratai), atkakliai stūmę skalūninių dujų (naftos) gavybą ir naujos atominės elektrinės statybą, sureagavo į popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“ iškeltą esminį klausimą: „Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“
„Koks mūsų gyvenimo tikslas? Dėl ko mes dirbame ir kovojame? Kodėl mes esame reikalingi šioje žemėje?“, – klausia mūsų visų popiežius Pranciškus, o mes (Lietuva) šiuos jo klausimus, deja, pasitinkame tyla. Panašu, kad ši tyla nereiškia entuziastingo pritarimo popiežiui.
„Pagrindinis Lietuvos iššūkis yra energetinė priklausomybė nuo Rusijos Federacijos. Kalbėdami apie skalūnų dujas, elektros jungtis, naujos atominės elektrinės statybas ar suskystintųjų gamtinių dujų terminalą turime omenyje projektus, kurie padės sustiprinti energetinį saugumą. Neretai mes juos suabsoliutiname iki klausimo „būti ar nebūti“. Jei vienas ar kitas projektas bus, tai Lietuvos energetinis saugumas bus užtikrintas, jei ne – nebus“, – taip jau po popiežiaus paskelbtos enciklikos kalbėjo buvęs Tėvynės sąjungos–krikščionių demokratų energetikos viceministras Romas Švedas.
Buvęs viceministras kažkodėl pamiršo tas energetikos kryptis, kurios labiausiai nepriklausomos, kuriomis suka pažangiosios pasaulio valstybės ir kurios nedisonuoja su popiežiaus mintimis, – žaliąją energetiką (saulės, vėjo energiją, geotermiką). Kodėl ir po popiežiaus enciklikos kai kurie katalikai toliau propaguoja Žemės ir žmonijos ateičiai pavojingus energetinius šaltinius: skalūnų dujas – iškastinį kurą, kurį eksploatuojant naikinama natūrali uolienos struktūra, dėl to kyla žemės drebėjimai, teršiamas išorinis ir paviršinis vanduo; atominę energetiką, kurios pirminį pavojų jau pademonstravo Černobylio ir Fukušimos katastrofos, o antrinį pavojų perkeliame ateities kartoms – radioaktyvios atliekos galutinai išblėsta tik po tūkstančių metų?
Iš visuotinės politinės tylos abejotina, kad daug Lietuvos politikų įsiklausė į popiežiaus žodžius, jog „mes patys esame žemė“, į jo kvietimą „krypties keitimui“, „ekologiniam atsivertimui“, „integraliai ekologijai“. Nors popiežių juk sunku būtų priskirti prie Rusijos agentų ar Žygaičių „tamsuolių“ – taip vadinti tie, kas abejojo „skalūnų revoliucija“ ar atominiu rojumi. Nors popiežiaus iškelta Žemės išsaugojimo problema neabejotinai yra pirminė mūsų žemiško egzistavimo problema, o visos kitos – tik išvestinės, taigi – vietinės reikšmės.
Spėju, kad aukštieji Lietuvos politikai – katalikai mąsto taip: Lietuva maža, ji viena nieko nepakeis pasaulio mastu, tad šis popiežiaus kvietimas skirtas tikrai ne mums, žiūrėkime savo asmeninių problemų: pigios ir nepriklausomos energetikos, nes, kaip sakė R. Švedas (tą patį kartojo Prezidentė, opozicijos lyderis, premjeras, aplinkos ministras etc.), tik jos išspręs mūsų egzistencinį klausimą – būti ar nebūti.
Tačiau panašiai kaip mes mąsto ir kitų, mažesnių ar panašaus dydžio valstybių vyriausybės. Panašiai mąsto ir didžiosios valstybės. Tik paskelbus popiežiaus encikliką Jungtinėse Amerikos Valstijose iškart pasigirdo įtakingų balsų iš naftos ir dujų korporacijų, kad dvasininkai neturėtų kištis į pasaulietines, ekonomines, politines problemas. „Tikiuosi, manęs neprimuš, jei pasakysiu: ekonomikos klausimais patarimo kreipčiausi ne į kardinolus, vyskupus ar popiežių“, – taip popiežių pašiepė vienas iš respublikonų partijos (partijos, pasisakančios už Bažnyčios skelbiamų vertybių išsaugojimą) kandidatas į prezidentus Jebas Bushas (prezidento George‘o Busho vyresniojo sūnus ir prezidento George‘o Busho jaunesniojo brolis). O juk Jebas Bushas ir respublikonai taip pat turi logiškų savo kiemo gynybos argumentų: skalūnų nafta ir dujos suteikė ypatingą ekonominį proveržį ir energetinę nepriklausomybę JAV, tad negi dabar viską mesi vardan kažkokios pelno nenešančios „visuotinės ekologijos“?
Savo kiemo interesų – dujų ir naftos eksploatacijos – neatsisakys nei Rusija, nei Norvegija, kurių biudžetai, o tai reiškia – gerovė ir galia, tiesiogiai priklauso nuo iškastinio kuro. Neatsisakys ir Arabų Emyratai, savo dykumą naftos dėka pavertę Dubajaus stebuklu, neatsisakys ir naudingomis iškasenomis ypač turtinga Pietų Afrika ar Brazilija, neseniai Rio de Žaneiro pakrantėse atradusi milžiniškus naftos klodus. Tuo labiau nesikeis komunistinė Kinija, kuri popiežiaus raginimams „naujai krypčiai“ tiek pat abejinga, kiek ir šimtams besideginančių Tibeto vienuolių.
Tad ką turėtume daryti, kad popiežiaus raginimai skubiai gelbėti Žemę neliktų aidas tyruose? Ogi tą, ką ir nurodo pamatinė krikščionybės (o taip pat ir kitų didžiųjų religijų) taisyklė: pasaulį pradėti tobulinti nuo savęs. Jei save laikome katalikais, turime išgirsti popiežiaus Pranciškaus kvietimą ir kurti Lietuvoje visuotinį ekologinį sąjūdį. Nes, kaip rašo popiežius, „žmogaus gyvenimas remiasi trimis tarpusavy glaudžiai susijusiomis santykių rūšimis: santykiais su Dievu, su artimu ir su žeme. Pasak Biblijos, šie trejopi gyvybiniai ryšiai buvo nutraukti ne tik išoriškai, bet ir mūsų viduje. O tai yra nuodėmė“.
O dabar keletas faktų, kurie liečia mus visus:
Pasaulyje yra 7 milijardai žmonių ir 1 milijardas automobilių.
Per pataruosius 50 metų atotrūkis tarp vargšų ir turtingų tapo kaip niekada didelis žmonijos istorijoje: 80-čia nuošimčių gamtos gėrybių naudojasi tik 20 nuošimčių planetos gyventojų, pusė planetos turtų yra dviejų nuošimčių gyventojų nuosavybė, dauguma vargingiausių valstybių yra turtingos gamtos išteklių.
Nuo bado kenčia apie milijardas gyventojų, t.y. kas septintas žmogus. Daugiau kaip 50 nuošimčių užauginamų grūdų panaudojama ne žmonių mitybai, o gyvulių šėrimui arba biokurui. Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto atliekų – vienam lietuviui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto. Europa iššvaisto 89 mln. tonų maisto per metus, nors 79 milijonai ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Didžioji dalis maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur pūvantis maistas išskiria anglies dioksidą ir nuodingas metano dujas. Pastarosios teršia atmosferą 20 kartų stipriau nei anglies dvideginis (CO2) ir tuo smarkiai aštrina klimato atšilimo problemą.
5 tūkst. žmonių kasdien miršta dėl užteršto vandens. 500 mln. žmonių (tiek, kiek Europos Sąjungos gyventojų) gyvena dykumose. Kai kurios dykumos paverstos klestinčiais miestais, tokiais kaip Dubajus ar Las Vegasas.
Biblinė Jordano upė, kurioje Šv. Jonas krikštijo Jėzų Kristų, per kurios žemupį Mozė žvelgė į Pažadėtąją Žemę, baigia išdžiūti – Jordano žemupį pasiekia tik keli nuošimčiai buvusio vandens kiekio, Jordano upė dėl Izraelio dykumų drėkinimo paversta tiesiog upeliu. Dėl to Mirusios jūros vandens lygis kasmet nukrenta vienu metru.
Naująja žemės drebėjimų sostine Jungtinėse Amerikos Valstijose tapo Oklahoma, nors iki 2009 metų ši valstija net neegzistavo JAV Geologijos stebėjimų statistikos žemėlapyje. 2014 metais Oklahomoje įvyko 562 žemės drebėjimai, didesni nei 3 balai pagal Richterio skalę, Kalifornijoje, anksčiau pirmavusioje drebėjimais, tokių buvo 180. Pastaraisiais metais seisminis aktyvumas ryškiai išaugo ir Kanzaso, Teksaso, Ohajo bei Kolorado valstijose. Pagrindinė tokio padidėjusio seisminio aktyvumo priežastis yra smarkai išsiplėtęs hidraulinio uolienų ardymo metodas, taikomas išgaunant naftą ir dujas.
Fukušimos atominės elektrinės avarijos padariniai nelikviduoti ir po ketverių metų, trejus metus į Ramųjį vandenyną kasdien nutekėdavo po 300 tonų radioaktyvaus vandens. Už 20 km nuo Fukušimos pagautose žuvyse aptiktas radiacijos lygis net 258 kartus viršijo saugia laikomą normą. Genetinės mutacijos aptiktos net penktoje drugelių kartoje. Praėjus metams po branduolinės tragedijos daugiau nei trečdalis Fukušimos apylinkėse gyvenusių vaikų jau turėjo cistas ar gumbus skydliaukėse.
75 nuošimčiai, t.y. trys ketvirtadaliai planetos žuvininkystės plotų jau išnaudoti. Dėl milžiniškų žvejybinių mastų visos skumbrinių šeimos žuvys jau įtrauktos į Raudonąją knygą.
Per pastaruosius 60 metų jūrinių paukščių populiacija sumažėjo 70 nuošimčių, tai reiškia kad išnyko 230 mln. paukščių.
Per pastarąjį šimtmetį pusė planetos pelkių buvo išsausintos – taip sunyko daugybė pelkinės floros ir faunos rūšių.
Per metus pasaulyje iškertama arba sudega 13 mln. hektarų miško. Seniausių ir unikaliausių Žemėje Amazonės miškų iškirsta 20 nuošimčių, kiekvieną dieną išnyksta 50 drėgniesiems miškams būdingų rūšių.