Bernardinai.lt
Ar atkreipėte dėmesį, kaip bežadžiai Vyriausybė stebi šliaužiantį kainų kylimą po euro įvedimo? Lyg nebuvo jokių premjero A. Butkevičiaus pažadų, taip garsiai ištrimituotų susitarimų su verslininkais. Opozicija net tvirtina, kad Vyriausybė, automobilių techninę apžiūrą pabrangindama net 15 proc., pati pažeidė memorandumą su verslininkais, kuriuo buvo abipusiai įsipareigota nekelti kainų.
O gal pajutote, kaip ženkliai sumažėjo jūsų mokestis už šildymą – tą narsiai žiemos pradžioje žadėjo socialdemokratų premjeras? Juk jau palaužtas „Gazpromas“ ir netgi labai brangiai pasistatyta alternatyva – dujų terminalas. Premjeras dabar žada, kad kainos už šildymą sumažės pasibaigus šildymo sezonui…
Prieš tai buvusi dešiniųjų vyriausybė taip pat žadėjo šildymo kainų sumažinimą: neva įgyvendinsim trečiąjį ES energetikos paketą ir „Gazpromas“ pasiduos. Deja, dujų kaina tuomet pakilo net trečdaliu.
Žodžiu, gyvenimas teka lietuviška vaga: valdžiai (Prezidentui, partijoms etc.) pasiekus savo užsibrėžtą tikslą, po kurio mūsų visų gyvenimas turi žaibiškai pagerėti, pažadai pamirštami, tik opozicija pasišokinėdama ūbauja. Kol pati vėl sugrįžta į valdžią – ir tada karuselė pasisuka kita kryptimi.
Tas valdžios – opozicijos suktukas labai komiškai atrodo sumažintų pensijų fone. Kai konservatoriai, gelbėdami valstybę nuo pasaulinės krizės, rėžė pensijas, kairieji atrodė esą pasiryžę dėl to šokti gyvi į ugnį. Kai paskutiniais dešiniųjų valdymo, t.y. rinkiminiais, metais kairieji, pasirėmę krizės pabaiga, net suprakaitavę reikalavo skubiai grąžinti neteisėtai (taip nustatė Konstitucinis Teismas) atimtą pensijos dalį, Vyriausybės vadovas A. Kubilius kalbėjo: Iš kokių pinigų tai galima padaryti? Kas čia turi tą aruodą pinigų, kur visiems viską būtų galima kompensuoti? Jei bus priimtas sprendimas, kad dabartinė karta nori gyventi geriau savo vaikų ir anūkų kaina, tai taip aiškiai ir sakykime (A. Kubilius, 2012 m. birželio 18 d.).
Dabar, po kelerių metų, jau kairieji aiškina, kad dešiniųjų atimtą pensiją gali kompensuoti tik dalimis, nes nėra pinigų aruodo, o dešinieji su tuo pačiu A. Kubiliumi priešakyje kitą savaitę netgi organizuoja neeilinę trijų dienų sesiją, kad priverstų kairiuosius pensininkams grąžinti pinigus čia ir dabar. Paklausit: o kaip su ta dešiniųjų minėta vaikų ir anūkų kaina? Kokie ten į užsienius baigiantys išsilakstyti anūkai, kai už kelių savaičių savivaldos rinkimai, o pagrindiniai balsuotojai – pensininkai?
Krizė baigėsi, jau trečius metus Lietuvos BVP auga sparčiausiai Europoje, bet kodėl nekyla pragyvenimo lygis? Kodėl mūsų minimali alga (300 eurų) vis dar mažesnė už kaimynų latvių (320 eurų), estų (355 eurų) ar lenkų (406 eurų)? Jau ir pamiršome, kad 2012 m. kairiesiems reikalaujant kelti minimalią algą nuo 850 iki 1000 Lt dešinieji žadėjo valstybės katastrofą, kuri ne tik kad neįvyko, bet priešingai – ekonomika tik šoktelėjo. O dabar jau kairieji gąsdina, kad Lietuvos ir Latvijos minimalių algų sulyginimas būtų krachas biudžetui (neva įtampa dėl geopolitinės padėties, neaiški makroekonominių rodiklių prognozė ir pan.).
Yra daug viešai išsakytų versijų, kodėl Lietuvoje tokie maži atlyginimai netgi privačiame versle, kuris tiesiogiai nepriklauso nuo valstybės biudžeto. Tai ir dėl vyraujančių monopolijų, kurios neskatina produktyvumo ir konkurencijos, ir dėl šešėlinės ekonomikos, ir dėl per didelio darbo jėgos apmokestinimo ar aukšto nedarbo lygio, dėl kurio darbuotojai nedrįsta reikalauti didesnės algos, ir dėl silpnų profsąjungų (paskutinis mokytojų streikas baigėsi šnypštu, kai švietimo ministras apkaltino profsąjungas dirbant Rusijos naudai).
Ekonomistas Jurgis Žvinklys lygina Lietuvą su Danija ir Vokietija: jei pagal darbo našumą nuo šių šalių atsiliekame mažiau kaip 2 kartus, tai pagal darbo užmokesčio lygį – 5 ir daugiau kartų. Kodėl? Kodėl, kai gamybos technologijos Lietuvoje nebesiskiria nuo europietiškų, darbuotojų išprusimas – taip pat, darbo našumas irgi panašus ar net lenkia, tarkim, graikiškąjį, vidutinė lietuvio alga dvigubai mažesnė nei graiko?
Buvęs Seimo analitikas Kastytis Stalioraitis šiuo klausimu kalba tiesiausiai: Lietuvoje algos mažiausios, o emigracija didžiausia dėl darbdavių gobšumo.
Kai girdžiu Darbo partijos įkūrėją, europarlamentarą Viktorą Uspaskichą tribūniškai raginant minimalų atlyginimą padidinti iki 1500 Lt, (tai būtų aukščiau už lenkus – 434 eurai), prisimenu iš jo įmonės turėjusią pasitraukti darbininkę Dalią Budrevičienę, kuri viešai papasakojo, kaip ponas darbdavys V. Uspaskichas jai ir kitiems darbuotojams moka minimalias algas, o visą kitą priduria vokeliuose.
Kai skaitau naujausios liberalų žvaigždės, buvusio pokerio lošėjo, o dabar europarlamentaro Antano Guogos reikalavimus, kad jeigu graikams paliekamos jų pensijos, privalu, kad ir lietuviškos pensijos susilygintų su graikiškosiomis, prisimenu, kad už 2013 metus A. Guoga, valdantis lažybų bendrovę, poilsio ir pramogų parką ir dar tris įmones, į valstybės biudžetą sumokėjo tik 20 tūkst. Lt mokesčių, t.y. vos 2,8 proc. nuo savo pajamų!
Kai stebiu, kaip Lietuvoje įvairiausius statybos konkursus laimi pono Arvydo Avulio bendrovė „Hanner“, kai savivaldybių vadovai geriausias vietas savo mieste skiria „Maximos“ prekybos centrams, prisimenu, kaip šios lietuviškos įmonės buvo perregistruotos užsienyje, kad galėtų ten mokėti mažesnius mokesčius. Šaunus patriotizmas: milijonus užsidirbi tėvynėje, pigia darbo jėga naudojiesi tėvynėje, o mokesčius atiduodi svetimiems.
Prieš kelias savaites Graikijoje rinkimus ir valdžią laimėjo jauna partija „Syriza“, kuri vienintelė pasisakė prieš taupymo politiką, pažadėjo didinti minimalią algą ir nebemokėti Graikijos skolų. Mažai abejonių, kad panašus likimas laukia lapkritį ir Ispanijos, per kurią taip pat ritasi populizmo ir šlovinimo naujai partijai „Podemos“ bangos.
Labai tikėtina, kad šis vartotojiškas nepaklusnumas iš pietų Europos prasiverš ir į rytus, o per dvejus metus, prieš kitus Seimo rinkimus, pasieks ir Lietuvą. Juolab, kad tokiam radikaliam populizmui sąlygos Lietuvoje jau prinokusios, bet senos dešinės ir kairės partijos jas toliau nuosekliai brandina. Juolab kad radikalus populizmas Lietuvoje jau turi ir labai solidžią intelektualinę atramą bei aukščiausio lygio teisinį pagrindimą. Yra Lietuvoje toks oficialus neliečiamųjų ir teisingųjų klubas, vadinamas Konstituciniu Teismu, kuris atvirai demonstruoja madas à la „mano gerbūvis – aukščiau visko“ ir suteikia joms nekvestionuojamą konstitucinį pavidalą: neseniai Konstitucinis Teismas dar kartą pareiškė, kad Konstitucija griežtai draudžia bloginti Konstitucinio Teismo teisėjų gyvenimą – mažinti jų algas, viršijančias premjero algą (apie 4 tūkst. eurų), valstybines pensijas (siekiančias nuo 690 iki 1723 eurų ) ir kitas priveligijas (asmeninius vairuotojus, padėjėjus ir pan.). „Tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (pavyzdžiui, teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat mažinti korupcijos riziką“, – štai taip Konstitucinis Teismas paaiškino, kas apsprendžia Konstitucinio teisėjo stiprumą: ori pensija. Pasirodo, visi tie filmų ar knygų apie bebaimius teisėjus, rizikuojančius gyvybe kovose su mafija, herojai nė iš tolo nepanašūs į pagrindinį Lietuvos Konstitucijos sergėtoją, kurio atsparumas spaudimui ar kyšiams yra tiesiogiai proporcingas ne teisingumo jausmui, atsakomybei valstybei, Konstitucijai, o algos ar pensijos dydžiui!
Kuo tokie Lietuvos Konstitucinio Teismo, apie kurį kalbame su pagarba, kuriam priskiriame teisingumo aureolę, pasamprotavimai skiriasi nuo graikų ar ispanų, balsuojančių už jų orias garantijas ateičiai ginančias „Syrizą“ ar „Podemą“ – mūsų vadinamuosius kraštutinius radikalus, vedančius savo šalį į pražūtį?
Kodėl kiti, mažiau teisiškai išprusę, Lietuvos valstybei ištikimybės priesaikos nedavę piliečiai, kurių orumas įvertintas ne realiomis, o nominaliomis socialinėmis garantijomis, turėtų būti atsparesni korupcijos rizikai ir mąstyti pilietiškiau nei aukščiausios prabos teisėjai?
Kadangi Lietuvos Konstitucija visų piliečių orumą vertina vienodai („žmogaus orumą gina įstatymas“), tai neišvengiamai turim laukti ir kitų piliečių tokių pat ultimatyvių pareiškimų.
Čia kaip toje patarlėje: geri ir kvaili pavyzdžiai užkrečiami.