Bernardinai.lt
„Keturios ekspertų grupės atliko tyrimus ir priėjo prie vienodos išvados: hidraulinis ardymas yra tiesiogiai susijęs su pavojais žmonių sveikatai ir aplinkai. Trūko tik gubernatoriaus, norinčio išgirsti mokslininkų argumentus ir pasiruošusio pasipriešinti naftos ir dujų industrijai tuo metu, kai kiti politiniai lyderiai atrodė linkę kapituliuoti. Reikėjo gubernatoriaus su vizija, jog Niujorko ekonomika neturi remtis naujausia nesveika idėja: reikia išdraskyti kuo daugiau žemės ir visa tai po to sudeginti liepsnose. Gubernatoriau Cuomo, ačiū, kad pasirodėte esąs stiprus lyderis“, – taip kalbėjo amerikiečių biologė ir ekologinio judėjimo aktyvistė Sandra Steingraber po to, kai Niujorko valstijoje įstatymu uždrausta taikyti hidraulinio skaldymo technologiją išgaunant naftą ir dujas.
Niujorko gubernatorius savo apsisprendimą motyvavo tuo, kad Niujorko valstijoje tankiai gyvena žmonės ir tuo ji skiriasi nuo kitų, kurių negyvenamose prerijose skalūnų angliavandeniliai išgaunami ardant uolienas cheminiu skysčiu.
Panašiai teigiama ir Europos Komisijos studijoje: Europa apgyvendinta žymiai tankiau nei JAV, hidraulinis ardymas turi įtakos vandens kokybei, gali sukelti žemės drebėjimus, todėl patariama arba jo atsisakyti, arba užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimo studijas atliktų ne naftos kompanijų finansuojami, o nepriklausomi ekspertai.
Tuo tarpu Lietuvos valdžia elgiasi priešingai: pakartotinai bandydama pradėti hidraulinį žemės ardymą tankiai apgyvendintose Lietuvos vietose ji ne tik kad negirdi ten gyvenančių savo piliečių, nesirūpina jų sveikata ir ateitimi, bet dar daugiau – laiko juos mulkiais, kuriuos galima nupirkti pigiais grašiais, ir atvirai pažeidinėja Konstituciją. Lietuvos geologijos tarnybos direktoriui Jonui Satkūnui viešai pučiant miglą, kad joks konkursas dėl skalūnų naftos, tai yra dėl hidraulinio ardymo, nevyks, nes ruošiamasi tik paprastam naftos išgavimui konkursui Kudirkos–Kybartų plote (prieš kelerius metus ta pati Geologijos tarnyba ten pat skelbė konkursą dėl hidraulinio ardymo), Vyriausybė skubiai teikia Seimui įstatymų pataisas, prieštaraujančias tiek mūsų Konstitucijai, tiek Europos Sąjungos rekomendacijoms, tiek Niujorko valstijos požiūriui.
Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos pateiktoms Žemės gelmių įstatymo pataisoms, pagal kurias „į žemės paviršių iš gręžinio negrįžtantis hidraulinio ardymo skystis (kurio sudėtis nežinoma – D. S. past.) nebus laikomas atlieka“ (!) (tuo tarpu Lietuvos Konstitucija aiškiai sako: „Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių“, „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą“), taip pat Vyriausybė siūlo Seimui „atsisakyti valstybės institucijų prievolės vykdyti kompleksinį (hidrogeologinį, seisminį, geocheminį, oro ir kt.) monitoringą išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimo ir naudojimo plote, nes šį monitoringą turėtų vykdyti ūkio subjektai“ (taigi, visiškai priešingai, nei rekomenduoja Europos Komisija – D. S. past.).
Kodėl taip elgiasi Lietuvos valdžia? Ar tikrai naftos eksploatuotojai – Lietuvos gelbėtojai, o Lietuvos piliečiai – nesusipratę vaikai? Peržvelkime du valdžios viešai išsakomus argumentus.
Skalūnų dujos lems Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Su tokiu šūkiu prieš kelerius metus buvo paskelbtas pirmasis konkursas skalūnų angliavandeniliams išgauti Kudirkos–Kybartų plote. Dabar, už 2 milijardus litų įsirengus dujų terminalą, šis argumentas kaip ir atkrinta. Tuo labiau kad šiandien net patys geologai pripažįsta, jog skalūnų dujų Lietuvoje nėra arba jų yra labai mažai – staiga pradėta kalbėti apie lietuvišką skalūnų naftą (keistas posūkis, nes jokių naujų geologinių tyrimų per šiuos metus neatlikta). Tačiau naftos produktų priklausomybės nuo Rusijos Lietuva seniai nejaučia: benziną pilamės ne tik rusiškame „Lukoile“, bet ir norvegiškame „Statoile“, „Orlen Lietuvoje“, pagaliau turėdami savo terminalą galim atsiplukdyti naftos iš Saudo Arabijos, Brazilijos, JAV ir t. t.
Todėl dabar jau tik komiškai atrodo, kai buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pasisakančius prieš hidraulinį ardymą tebevadina dirbantiems Rusijos interesams, nes Geologijos tarnybos direktorius tai viešai neigia: „Lietuvoje galimų išgauti angliavandenilių kiekiai tikrai neturės įtakos energetinės nepriklausomybės tikslams. Tai bus mažas lašas, turintis tik ekonominę vertę.“
Skalūnų naftos ekonominė nauda. 2013 m. pradžioje konservatorių parlamentaras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Šedbaras taip nusakė visas tuometinės dešiniųjų valdžios nepamatuotas viltis dėl skalūnų dujų: „Gali būti, jog esančių skalūnų dujų Lietuvai užteks 40-čiai metų, o mokėtume už jas (JAV pavyzdžiu) penkiskart mažiau, negu šiandien mokame „Gazpromui“. Prisiminkime, kas buvo Norvegija iki Antrojo pasaulinio karo ir kokia ši šalis tapo, kai prie jos krantų buvo surasti naftos telkiniai.“
Kaip S. Šedbaras su bendrapartiečiais jau tuomet nuklydo į visiškas politines pelkes (greičiausiai dėl nesuvokimo, kaip veikia Europos Sąjungos rinka ir kodėl norvegai į ją nestoja, kokios mūsų skelbto konkurso sąlygos bei kt.) aprašiau straipsnyje „Pasaka apie lietuvišką aukso šulinį“. Tačiau sunku suvokti, kodėl ir po dvejų metų, jau kita, kairiųjų valdžia savo piliečiams tebeseka tas pačias pasakas, nors per tą laiką nutiko daug svarbių dalykų. Pirmiausia, kaip minėta, paaiškėjo, kad skalūnų dujų nebeturime, ir šiuo klausimu Rusijos dujų kainos nesumažinsime. Taip pat paaiškėjo, kad pasaulinės naftos kainų revoliucijos lietuviška nafta nesukels, nes, anot geologų, turim jos tik „mažą lašelį“, be to revoliucija jau senokai vyksta ir numušė naftos kainas taip, kad Rusija grimzta į gilią krizę, Norvegija ir Saudo Arabija karpo savo biudžetų išlaidas, o sunkiau besiverčiantys skalūnų naftininkai JAV uždaro savo gręžinius. Žodžiu, daryti verslą iš naftos dabar pats blogiausias laikas.
Maža to – per šiuos dvejus metus Lenkijos žemelę slepiamos sudėties cheminiais skysčiais (komercinė paslaptis) pateršusios iš ten pasitraukė energetikos milžinės „Exxon Mobil“, „Total“ „Marathon Oil“ ir galiausiai – „Chevron“. Neperspektyvu, mažas pelnas. Tačiau pagrindinę mūsų „norvegiško verslo“ esmę sudaro mūsų pačių priimti įstatymai, pagal kuriuos skalūnų naftą ar dujas išsikasanti bendrovė Lietuvai sumokės tik 15 proc., o štai per pirmus trejus eksploatavimo metus – tik 1 proc.! Taip, taip, nesuklydote – vieną mažytį procentėlį! Tiesa, ši nuostata galios tik iki 2020 m., nes taip mūsų valdžia bando paskubinti šį pavojingą hidraulinio ardymo procesą. Sakykite, kokia verslo įmonė per tokią beprotišką skubą dar imsis pati tirti savo taršą, ką jai už jos pinigus numato Vyriausybė? O jeigu nesiims – kaip mes bausime: išvarysim lauk įtakingą amerikiečių įmonę (greičiausiai tai bus tas pats „Chevron“), kurią per tokias lengvatas prisikvietėme? Teisimės su ja tarptautiniame arbitraže ir pyksimės su JAV administracija, kuri mus gina nuo rusų? Turbūt ir jums kelia šypseną galimi atsakymai.
Taigi šio išpūsto verslo planuotojams esminis klausimas būtų toks: ar už tą 1 proc. nuo didžiojo lietuviško naftos verslo bus galima ištaisyti hidraulinio ardymo padarytą gamtai žalą ar ne? Juk Lietuva jau turėjo savo naftos (neskalūninės) telkinių, kurių Lietuvos poreikiams, pasak geologų, būtų užtekę pusšimčiui metų, bet kuriuos jau dabar baigia išeksploatuoti privačios įmonės. Gal premjerai, buvęs ar esamas, gali konkrečiais skaičiais atskleisti, koks tai buvo pelnas valstybės biudžetui, jos piliečiams? Ar to pelno užteko pastatyti visiems Valdovų rūmams, ar tik kelioms salėms? Ir kodėl lietuvaičiai, turėdami savo naftos ir jos perdirbimo gamyklą, moka už benziną brangiau nei kaimynai?
Geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas net neslepia, kad atstovauja naftos verslo interesams: „Naftos sektorius turi teisę plėtotis, o ne užsidaryti.“ Jis, diplomuotas gamtos mokslų žinovas, neigia, kad nežinomos sudėties skysčiu suardant uolienų struktūras ir jį ten paliekant gali būti daroma žala aplinkai. Savo nuomonę J. Satkūnas grindžia apsilankymu JAV skalūnų gavybos gręžinių verslovėse (manau, būtų svarbu išsiaiškinti, kas finansavo šią J. Satkūno kelionę). Tačiau juk yra ir kitokių amerikiečių, prancūzų, vokiečių, anglų mokslininkų išvadų – kodėl jas nutyli, slepia J. Satkūnas, Aplinkos ministerija, Vyriausybė? Nežino, neskaito Europos Komisijos tyrimų, rekomendacijų?
Kodėl neigiamos net geriausių mūsų geologų išvados? „Nėra klausimo, ar požeminio vandens užteršimas įvyks ar neįvyks – jis įvyks būtinai, tik klausimas, kada: po 10 ar po 100 metų, kokiais mastais ir kurioje vietoje?“ – taip hidraulinio skalūnų gręžimo pasekmes prognozuoja buvęs Geologijos tarnybos direktorius, profesorius G. Motuza. Dėl to baiminasi ir žymiausias mūsų hidrogeologas, akademikas Vytautas Juodkazis.
Lietuvos Konstitucija teigia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Lietuvos žemės gelmių ardymas cheminiu skysčiu yra būtent toks klausimas – tai įrodė daug svarbių institucijų. Todėl šitą klausimą demokratinė, Konstitucijos besilaikanti valdžia privalėtų iškelti visuotiniame referendume. O jau tuomet Tauta, išklausiusi visų pusių argumentų, turėtų pati ir spręsti, kas jai svarbiau: vienadienis, menkas pelnas, po kurio nors ir tvanas, ar saugi vaikų, valstybės ir visos Žemės ateitis.
„Žemė – vienintelė visatoje mums žinoma planeta, kurioje yra gyvybė. Neturime atsarginės planetos. Mes ne vieninteliai Žemės šeimininkai, todėl turime išmokti ja dalintis ir ją tausoti – tai vienintelė mūsų viltis ir galimybė“, – tokiais žodžiais baigia savo užburiantį dokumentinį filmą „Oceans“ („Vandenynai“) kūrėjai.
Ar išgirsime juos?