Bernardinai.lt
Po prezidento rinkimų konservatoriai nesugrįš į Vyriausybę, kaip planavo Dalia Grybauskaitė ir Andrius Kubilius. Tokia būtų pagrindinė išvada po pirmojo rinkimų turo.
Nors Prezidentė subtiliai nutylėdavo, tačiau A. Kubiliaus nekantrumas nuolat išduodavo, kad D. Grybauskaitei laimėjus jau pirmame ture bus daroma viskas, kad naujos, septynioliktos, vyriausybės branduolį sudarytų konservatoriai ir socialdemokratai, galbūt pasitelkę liberalus, gal „Tvarką ir teisingumą“, o gal juos abu, atsisakant lenkų, – čia jau aritmetinės detalės. Akivaizdu ir tai, kad nenorėdami likti šio plano užribyje liberalai prarijo nuoskaudas ir ambicijas kelti savo kandidatą ir parėmė D. Grybauskaitę.
Tuo tarpu patys socialdemokratai kūrė porinkiminį planą, kad naujoje valdančiojoje koalicijoje aikštingą Darbo partiją galėtų pakeisti Liberalų sąjūdis tuo atveju, jei K. Daukšys pas socialdemokratus atsivestų skaitlingą būrį nepatenkintų Seimo darbiečių. Tada koks nors socialdemokratas perimtų iš L. Graužinienės Seimo pirmininko kėdę, teismas nuteistų V. Uspaskichą ir Darbo partijos bei jos rinkėjų suvirškinimas iki kitų Seimo rinkimų būtų baigtas.
Tačiau situacija po pirmo rinkimų turo tokia, kad D. Grybauskaitei dar teks pasinervinti, kad ji apskritai liktų prezidente, o socialdemokratams verkiant reikia darbiečių balsų, kurių kandidatas Artūras Paulauskas surinko panašiai kaip ir Zigmantas Balčytis. Žinoma, tikruosius partijų reitingus parodys Europos Parlamento rinkimai, tačiau akivaizdu tai, kad Darbo partija dar nesutriuškinta, su ja dar kurį laiką tektų skaitytis net ir suėmus V. Uspaskichą, tuo tarpu su darbiečių ir kitų pagalba socialdemokratams atsiveria plyšelis į Daukanto rūmus.
Tas plyšelis taptų realybe, jei antrajame rinkimų ture valdanti koalicija išnaudotų tai, ko kažkodėl nedarė pirmajame – jei parodytų savo rinkėjams, kad D. Grybauskaitė yra tikrų tikriausia dešiniųjų kandidatė, tai slepianti už devynių užraktų, kaip ir savo biografiją. Atkreipikim dėmesį: per visus rinkiminius debatus šalia Prezidentės nesėdėjo nei vienas konservatorius ar liberalas, nors būtent šios partijos surinko jai būtinus kandidatų parašus, jos atliko visą nematomą agitacinį darbą, būtent jų stebėtojai dirbo apylinkėse. Ar savo tikrųjų favoritų slėpimas nėra rinkėjų apgaulė?
Kad kairieji neišnaudojo šio svarbaus kozirio, rodo akivaizdūs skaičiai: per penkerius prezidentavimo metus D. Grybauskaite nusivylė maždaug trečdalis 2009 m. ją palaikiusių rinkėjų: nuo 950 tūkst. iki 611 tūkst. Atsižvelgdami į tai, kad šįkart rinkimuose dalyvavo 60 tūkst. rinkėjų mažiau, o už konservatorius ir liberalus per Seimo rinkimus balsavo 324 tūkst., gaunam, kad D. Grybauskaitę palaikė dar veik 230 tūkst. ne dešiniųjų rinkėjų. Kaip tik panašaus skaičiaus trūksta valdančiajai kairiųjų koalicijai, jei palyginsime visų jos kandidatų į prezidentus (Z. Balčyčio, A. Paulausko ir V. Tomaševskio) bendrai surinktus balsus su valdančiųjų partijų gautais balsais per Seimo rinkimus. Tuos plaukiojančius apie 200 tūkstančių balsų galėtume pavadinti „kairiųjų protesto“ elektoratu, nes labai tikėtina, kad dauguma jų (187 tūkst.) 2008 m. Seimo rinkimuose balsavo už A. Valinsko partiją, taip keršydami kairiesiems už jų dviejų kadencijų valdymo klaidas, tačiau Tautos prisikėlimo partijai susidėjus su dešiniaisiais nuo jos visiškai nusisuko ir 2012 m. vėl sugrįžo pas kairiuosius.
Už D. Grybauskaitę stipriausiai balsavo pastovios konservatorių apygardos: Kaune – 61 proc., Kauno rajone – 58 proc., Klaipėdos rajone – 55 proc., Panevėžyje – 54 proc., Palangoje – 53 proc. ir netikėtai Akmenės rajone – 59 proc.
Taigi antroji rinkimų išvada būtų ta, kad už D. Grybauskaitę balsavo apie trečdalis kairiųjų elektorato ir tai sutrukdė Z. Balčyčiui ir A. Paulauskui surinkti jų planuojamus 20–25 proc. Tai gali būti slaptas ir lemiamas kairiųjų ginklas antrajame rinkimų rate, tačiau labai abejotina, kad jie sugebės juo pasinaudoti.
Trečioji svarbi išvada: bet kuriuo rinkimų baigties atveju, minint Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos atkūrimo 30-etį, valstybei vis dar vadovaus buvęs totalitarinės, komunistinės nomenklatūros atstovas (tiesa, ir šiuo aspektu D. Grybauskaitė ryškiai pranoksta Z. Balčytį). Šis faktas svarbus ne tik simboliškai ar istoriškai, jis parodo ir Lietuvos gyventojų demokratijos suvokimo ir vidinio išlaisvėjimo laipsnį. Demokratijos požiūriu svarbu ir tai, kad už D. Grybauskaitę balsavo 242 tūkstančiais mažiau, nei pasisakiusių referendume prieš naują atominę elektrinę. Tai įsimintina todėl, jog Prezidentė siūlė (matyt, ir tebesiūlo) nekreipti dėmesio į šią daugumos balsavusiųjų nuomonę, nes neva tai sudaro tik trečdalį visų sąrašinių rinkėjų. Tuo tarpu pati D. Grybauskaitė po pirmojo turo negavo nei ketvirtadalio visų rinkėjų paramos – tik 23,9 proc. Bet, kaip supratau iš D. Grybauskaitės „advokatės“ rinkimų naktį R. Juknevičienės, susitapatinimas su valstybe neišnyko – taip tvirtai įsišaknijusi komunistinė „demokratijos“ samprata, kad ją išrauti pajėgi tik itin smarki politinė vėtra.
Ir dar keli svarbesni pastebėjimai.
Antrasis prezidento rinkimų turas žymiai naudingesnis kairiesiems nei dešiniesiems dėl Europos Parlamento rinkimų, nes, pagal daugiametę praktiką, kuo didesnis rinkėjų skaičius ateina į rinkimus, tuo mažiau mandatų atitenka beveik nekintamą elektoratą turintiems konservatoriams ir liberalams, o štai kairiesiems vėl atsiranda galimybė pasidalyti tuos plaukiojančius kelis šimtus tūkstančių. Pvz., 2009 m. Europarlamento rinkimuose Tėvynės sąjunga pirmavo ir gavo net 4 mandatus, tačiau rinkimuose tuomet tedalyvavo tik 21 proc. rinkėjų. Dabar jų turėtų būti vėl apie 50 nuošimčių.
Nepaisant to, taps Z. Balčytis ar netaps prezidentu, socialdemokratai labai sustiprino savo politines pozicijas tiek būsimuose vidiniuose pasistumdymuose su prezidente, tiek išlaikydami kairiąją valdančiąją koaliciją, tiek tapdami nepasiekiamu lyderiu kairiajame flange (prisiminkime, kad dar prieš pusantrų metų daugiamandatėje apygardoje jie gavo 20 tūkst. balsų mažiau nei Darbo partija).
Nepatekdamas į antrą turą A. Paulauskas prarado galimybę artimiausiu metu užimti Darbo partijos pirmininko, o gal ir Seimo pirmininko postą iš ten išstumdamas L. Graužinienę.
Artūras Zuokas Vilniuje surinko tik 25 tūkst. balsų, t.y. 10 tūkst. mažiau nei 2011 m. savivaldybių rinkimuose ir tai labai rimtas pavojaus signalas jam dėl galimo pralaimėjimo kitą pavasarį tiesioginiuose Vilniaus mero rinkimuose. Su tokiu rezultatu jis pagal 2011 m. rinkimus būtų tik trečias, todėl ši jo „treniruotė“ kitų metų savivaldos rinkimams laikytina nesėkminga, nebent jį, kaip ir jo žmoną, priglaustų socialdemokratai. Vis dėlto grynai partinės ar asmeninės politikos prasme A. Zuokas pasielgė žymiai racionaliau nei jo pagrindiniai konkurentai liberaliame sparne – Liberalų sąjūdis, nekėlęs savo kandidato į prezidentus, ir tai, greičiausiai, jiems atsilieps Europos Parlamento rinkimuose. Todėl prognozuočiau, kad šie prezidento rinkimai yra paskutiniai, kuriuose ilgalaikės parlamentinės partijos nekelia savo kandidatų.
Ukrainos krizė ir karo eskalavimas D. Grybauskaitę remiančioje žiniasklaidoje buvo naudingas ne jai, o su Georgijaus juostele besifotografuojančiam V. Tomaševskiui, kurio elektoratas – rusai ir lenkai dar labiau susivienijo ir V. Tomaševskis gavo rekordinį veik 110 tūkst. balsų skaičių (prieš pusantrų metų Seimo rinkimuose jo koalicija surinko 80 tūkst.). Svarbus momentas prieš kitų metų savivaldos rinkimus: V. Tomaševskis Vilniaus mieste gavo net 45 tūkstančius, t.y. vos ne dvigubai daugiau nei A.Zuokas (!). Vilniaus rajone V. Tomaševskis surinko 25 tūkst., Šalčininkuose – 12,5 tūkst., Klaipėdoje – 9 tūkst., Visagine – 4 tūkst., Kaune – 2 tūkst.
Šių rinkimų staigmena – be partijų paramos ir praktiškai be pinigų dalyvavęs Naglis Puteikis buvo net ketvirtas, nedaug atsilikęs nuo milijonus išleidusio, prezidento rinkimų veterano A. Paulausko. N. Puteikis surinko 124 tūkst. balsų, t.y. maždaug tiek pat, kiek prieš pusantrų metų Seimo rinkimuose „Drąsos kelias“ (109,5 tūkst.) ir tautininkai (13 tūkst.) kartu sudėjus.
Likęs paskutinis Bronislovas Ropė surinko tik 2 tūkst. daugiau nei jo Valstiečių partija Seimo rinkimuose, tad akivaizdu, jog jo dalyvavimas nesikonvertuos į valstiečių trokštamą mandatą Europos Parlamento rinkimuose. Įdomu tai, kad B. Ropė su N. Puteikiu, vieninteliai iš kandidatų tvirtai pasisakę už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kartu gavo tik pusę tų balsų, kurie buvo surinkti dėl referendumo surengimo. Kaip išsibarstė kiti pusantro šimto tūkstančių, lengviau bus nuspėti po dviejų savaičių – po antrojo prezidentų rinkimų rato ir Europos Parlamento rinkimų.