Žurnalas „Miškai“
„Jo byla teisme ėjo be didesnių keblumų. Nusikaltėlis tvirtai, tiksliai ir aiškiai palaikė savo pareiškimą nepainiodamas aplinkybių, nelengvindamas jų savo naudai. Paklaustas, kas gi jį privertė ateiti ir prisipažinti, stačiai atsakė, kad vien tiktai nuoširdi atgaila. Bet nuo čia jau prasideda nauja istorija, istorija apie tai, kaip žmogus pamažu atsinaujina, apie tai, kaip jis pamažu atgimsta, pamažu pereina iš vieno pasaulio į kitą…“
Ne, ši istorija ne apie buvusį liberalų vadą Eligijų Masiulį – čia citata iš F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“. E. Masiulis, deja, ir toliau rūpinasi ne savo sąžine, siela ar vidiniu atgimimu, bet išorinio kailio gražinimu, todėl jo žadėta „išpažintis“ nekvepia nei prisipažinimu, nei atgaila , nei tiesa (E. Masiulis iki šiol savo didžiausia klaida vadina ne tą dieną, kai apsisprendė nusidėti, o tą, kai buvo rasta jo slėptuvė).
Ta „išpažintis“ nekvepia ir jo propaguotu sveiku protu: kas patikės, kad patyręs verslininkas skolins perspektyviam politikui be jokių garantijų pinigus nesitikėdamas iš to jokios naudos? Koks sveikas protas patikės, kad tokios pinigų sumos prieš pat rinkimų kampaniją neturi nieko bendro nei su rinkimais, nei su partija, nei su politika? Tuo tiki ir kitus bando įtikinti tik pati „sveiko proto“ partija – liberalai, taip bandydami atsiriboti nuo savo vado, rodydami jį niekingu savanaudžiu. Ir net jei tai būtų tiesa, liberalų propaguojamas sveikas protas turėtų klausti: ar galima valstybės iždą toliau patikėti žmonėms, kurie visą dešimtmetį savo vadu rinko tokį veidmainį, diena dienon kartu dirbo, kūrė programas, kartu skaičiavo, dalino partijos ir valstybės pinigus, kartu žadėjo pažaboti korupciją, išgaudyti vagis, kartu iš tribūnų smerkė, moralizavo kitus politikus ir kartu nematė, kas vyksta jų pašonėje, jų vado piniginėje? Koks pasitikėjimas turi vyrauti partijoje, kurios vadas mieliau skolinasi iš svetimo verslininko, nei iš savo bendrapartiečių milijonierių?
O juk liberalų garsintas sveikas protas turėtų kankinti bent tokiomis dvejonėmis: kodėl šiemet tokia blanki, lyginant su ankstesniais rinkimais, liberalų agitacija, nors oficialūs pinigai juk panašūs? Negi ankstesnių rinkimų metu niekam iš liberalų nekilo abejonių, kad vis naujas pergales lemia ne tik jų modernūs veidai, bet ir turtingi globėjai (tokią globą gerai išmanantis dar vienas buvęs liberalų vadas A. Zuokas, teistas „už gerus darbus“ vienai Vilniaus šildymo bendrovei, E. Masiulio istoriją apibūdino taip: tais pinigais „MG Baltic“ koncernas padidino savo įstatinį kapitalą Liberalų sąjūdyje)?
Kodėl tuo metu, kai susiekimo ministras ir liberalų vadas E. Masiulis dalino kelių ir geležinkelių pinigus, teisingumo ministras (dabartinis liberalų vadas) Remigijus Šimašius taip dvilypiai traktavo teisingumą: reikalavo besąlygiškai laikytis pirmos instancijos teismų sprendimų vienose bylose ir siūlė būdus, kaip apeiti aukščiausių teismų nutartis, įpareigojančias griauti neteisėtus pastatus Kuršių nerijoje? Kodėl R. Šimašiui reikėjo taip rūpintis nežabota greitųjų kreditų „laisve“ – negi nežinojo, kiek buvo sužalota likimų dėl tokio laukinio liberalizmo?
Nenuoširdumas nėra vien liberalų problema. Konservatoriai, taip susirūpinę Darbo partijos juodąja buhalterija, nuolankiai tylėjo, kai praėjusiuose Seimo rinkimuose to paties „MG Baltic“ koncerno kitas viceprezidentas, partijai beveik nežinomas asmuo, tapo jų kandidatu, jų atstovu vienmandatėje apygardoje. Nors sveikas konservatorių protas juk turėjo kuždėti: už ką, kodėl, kaip tai suderinama su politikos ir verslo atskirtimi? Ir kodėl to kandidato – jei jis toks geras – nebėra šių metų sąrašuose?
Lietuviškose partijose nėra vidinės kontrolės, apačios nežino (ir nieko nenori žinoti) apie partines kasas, o nuogąstavimus reiškiantis koks drąsesnis partietis greitai nutildomas grėsmingais argumentais: trukdai savo partijai ateiti į valdžią ir išgelbėti Lietuvą nuo baisios korupcijos. Turbūt nereikia pridurti, kad toks nelojalus, (ne)sveiko proto įtarinėtojas niekada negaus nei geros vietos rinkimų sąraše, nei vienmandatės apygardos, nei apmokamo partinio posto.
Tačiau korupcija nėra vienintelė partinės sistemos blogybė. Neveikiant partijų vidinei kontrolei, partijose nebelieka ir pačios esmės – vertybinės tapatybės, skiriančios vieną partiją nuo kitos.
Štai socialdemokratai (darbininkų atstovai) parengia Darbo kodeksą, naudingą ne darbuotojams, o darbdaviams (kaip į tai reaguoja tūkstančiai eilinių socialdemokratų?). Konservatoriai, pamiršę savo esminius vertybinius pamatus – bendruomenę ir šimtametes tradicijas, beatodairiškai remia lietuviams pražūtingą, avantiūrišką eksperimentą – Europos liaudies kūrimą (daug eilinių konservatorių tam nepritaria, bet nuolankiai tyli). Liberalai (tiek to – kol nėra kolektyvinės kaltės įrodymų, patikslinkim – liberalų vadai), propaguojantys visiems lygias teises ir neiškraipytą rinką, ją baisingai kraipo savo neskaidriais sandėriais su pavienėmis verslo struktūromis. Darbo partijos vadai kažin ar patys žino, ką turi bendro su savo pavadinimu – partija labiau pagarsėjusi buvusio lyderio įpročiu savo gamyklų darbuotojų bei bendrapartiečių darbą vertinti atlyginimais vokeliuose (šia proga prisiminkim unikalią teisėjos išvadą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje: „V. Uspaskich neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms“). Valstiečiai – žalieji savo rinkimų sąrašo lyderiu, savo šešėliniu premjeru pasirenka profesionalų kelių policininką – suprask, jis geriausiai įgyvendins jų vertybes ir programą…
O kaip mūsų partijos vertina vieną aštriausių ES klausimų – gėjų šeimos (partnerystės) įteisinimą (pagal mūsų Konstitucinio Teismo išaiškinimą partnerystė yra viena iš šeimos formų)? Kol kas aišku tik tiek: liberalai tai pripažintų šeimomis, darbiečiai – ne. O kitur – visiškas vertybinis chaosas. Socialdemokratų lyderis sakosi besilaikantis Bažnyčios pozicijos, taigi nepritartų, kad du gėjai – tai šeima, tuo tarpu dauguma jo bendrapartiečių Seime kalba kitaip. Kuo tikėti? Jaunasis konservatorių pirmininkas pasisako už oficialią gėjų partnerystę („kaip tikras konservatorius, gavęs tokį klausimą, turėčiau išeiti, bet ne – aš pasisakau už partnerystę“), o štai jo pavaduotoja aiškina, kad partijos pirmininko kalbos prieštarauja partijos programai, kad jis neatstovauja partijai (suprask – nėra tikras konservatorius). Panašiai ir su valstiečiais: partijos pirmininkas ir pavaduotoja prieš, o partijos sąrašo lyderis, vykdysiantis partijos programą, – už.
Tad kuo toks socialdemokratų, konservatorių, valstiečių elgesys skiriasi nuo liberalų, kurie sakosi esantys neatsakingi už savo lyderį, veikusį partijos vardu?
Kodėl mes, ginčydamiesi dėl partijų, elgiamės kaip krepšinio varžybose – įsiaudrinę sergame už „saviškius“, nepastebėdami, kad mūsiškiai jau seniai nebeatstovauja nei mums, nei sau: ten nebėra nei tikros socialdemokratijos, nei konservatizmo, nei liberalizmo?
Sveikas protas sako: partijos nesikeis, kol nepasikeisime patys. Kai nustosim į partijas žiūrėti kaip į mylimą sporto komandą, kuriai viskas atleidžiama, nes tai „mūsiškiai“, kai korupcija susitepusi ar esmines savo vertybes praradusi partija nebeteks savo šalininkų pasitikėjimo – nepraeis 5 proc. barjero, partijose neišvengiamai keisis ne tik vadai, bet ir įsijungs savikontrolės mechanizmai. Atsidūrę už borto partijų nariai greitai suvoks, kad dabar vyraujantis prisitaikėliškas nuolankumas veda ne į asmeninę gerovę, o į kolektyvinį susinaikinimą, kad už partijos klaidas yra atsakingas ne tik vadas, bet ir kiekvienas partietis.
Štai tuomet gal ir prasidės, anot F. Dostojevskio, nauja istorija, kai pereinama iš vieno pasaulio į kitą…
Mat čia visa bėda, kad mes remiamės „sveiku protu”. Daunai integruojami į „sveikus protus”. Kuprių šalyje esi tu nelaimingas kad be kupros. Manau, kad apie sveiką protą ar sąžinę dar galima kalbėti tikėjimo nepraradusiuose vienuolynuose, ar kunigų seminarijose. Su pačiu sveikiausiu TIKĖJIMO DOKTRINOS proto specialistu Šv.Tėvu Radcingeriu susitiko Vatikano biurokratai ir sveiką protą suvystė iki negirdėtų atvejų manau išvydami ( „atsistatydino”)kad „sveikas protas” nedrumstų dar „sveikesnio proto.”
išauklėti NKVD, žydšaudžių, stribų, KGBistų, komunistų – jie nepakaltinami, jiems viskas galima, jų teisė ir moralė.
Informuoju, kad mano ir mano bendraminčių protas yra sveikas, o mano oponentų protas yra nesveikas.
Nykus ir bereikšmis straipsnelis apie tai kad 2X2=4.
Makulatūra.
Tiksliau įvertinti situacijos neįmanoma.Partiniai snukiai skaitydami turėtų žegčioti.
Nesvaik. Dėjo ponai ant tokių straipsnių.
„kas patikės, kad patyręs verslininkas skolins perspektyviam politikui be jokių garantijų pinigus nesitikėdamas iš to jokios naudos?”
Ogi Gabrielius Landsbergis. Dėl to jis labai stebisi, kaip žmonėms sunku suprasti tokį paprastą dalyką, kaip PASKOLA:
G. Landsbergis, rugsėjo 6 d. : „Pajūryje sakote. Namui, ar ne? Na kodėl neįtikina? Toks jausmas, kad kartais geriau tiesiog nesakyti nieko.”
Jo gerbėjas Nerijus Skirka: Netiki dėl to, kad protu nesuvokia kaip vienas fizinis asmuo gali skolintis iš kito 🙂 Reiktų kokius nors kursus palankyti, gal bus lengviau susivokti.
Dėjo ponai ar nedėjo, – tai jų reikalas, bet Stancikas ant jų dėjo didesnį. Stancikui nieko iš ponų nereikia, o ponams reikia balsų. Ir Stancikas šioks, toks ir anoks rupūžgalvis daro taip, kad tų balsų ne padaugėtų, o sumažėtų.
Tikrai, kodėl MG Baltik viceprezidentas ARTŪRAS LISTAVIČIUS jau nebefigūruoja TS-LKD sąraše?
pizdukėliai bolševikėliai nekenčia protingų, teisingų, sąžiningų.
O mintis juk pasakyta labai aiški, kad partinė sistema Lietuvoje nesusisiformavusi supuvo ir perpuvo. Šnipštas išėjo, ir dar didesnis šnipštas bus. Ir ne tik pas mus žlugo tas „demokratijos” modelis ir iliuzija, kad partijos atstovauja visuomenės interesą. Neatstovauja nei pasaulėžiūriniu pagrindu, nei interesų (dažniausiai materialinių).
Taigi ir uždavinėlis pačioms visuomenėms sugalvoti daugiau mažiau visiems priimtiną modelį, kaip ir kas turi tvarkyti valstybės reikalus.
Spėju kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal publikuojamų pliurpalų kiekį.
ES biurokratijoje.O ir ,kas vyksta Lietuvoje,jis labai gerai matė.Bet jam trūko dieviškos atramos .
Donskio širdis neatlaikė ne dėl to kaip tamsta matai. Donskis buvo didelis liberastinės pakraipos veikėjas, todėl dėl liberastinės partijos reitingų smukimo ir nukeliavo anapilin.
Ar jis jau Lukiškėse ar vis dar laisvėje kuria savo nekaltybę? Gal jau užtektų teisėsaugai išsukinėti Masiulį nuo atsakomybės. Niekas ne patikės, kad Masiulis nekaltas. Jo vieta ilgam Lukiškėse.
Parašyk kiek kainavo tavo žmonos „už” Darbo Kodekso balsavime
Tik Ši koalicija telkia ir turi galimybių surinkti virš 7 procentų…Liudv. ir Ko lygio ,,siaurukai” talkins VD ir ragins gadinti biuletenius arba nebalsuoti..Paaiškinkinkit šio sekliapročio gerbėjams, kad jis taip talkins ,,lovio’ partijoms, nes jų simpatikai subėgs visi ir balsuos ..
„Sveikas protas” – keistoka sąvoka. Protas, apart psichinės ligos, sirgti negali. Kiek protingumo yra pas kiekvieną, tiksliau gali spręsti kiti, o ne pats asmuo. Tie sprendimai, aišku, subjektyvūs ir tampa objektyvesni, kai nuomonės apibendrinamos. Manau, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose partijos turi didžiausius savo elektoratus. Kaip jų atstovai balsuoja svarbiuose rinkimuose, dažnai nulemia mūsų valstybės tolimesnį progresą. Tačiau ne visuomet. Pavyzdžiui, 2012 metų Seimo rinkimuose, netgi po pasaulinės ekonominės krizės, buvę valdantieji Vilniuje ir Kaune gavo visai palankius rezultatus. Na ir ką? Socialdemokratai pasikvietė „darbiečius”, „tvarkiečius”, „lenkus ir rus” ir sudarė valdančią koaliciją. PRIMINSIU REZULTATUS VIENMANDATĖSE APYGARDOSE: >> VILNIUS >>> 1.Naujamiesčio apygarda – Irena Degutienė (TS-LKD) 2. Senamiesčio apygarda -Arvydas Anušauskas (TS-LKD) 3. Antakalnio apygarda – Andrius Kubilius (TS-LKD) 4. Žirmūnų… Skaityti daugiau »
Paskaitai Stanicko, paskaitai jo žmonos Stanickienės žodžius, atrodo protingi, sąžiningi žmonės. Bet pasižiūri, kad Stanickienė prabalsavo už vergovinį darbo kodeksą ir supranti, kad visa tai tik migla į akis. Ir kas gali paneigti galimybę, kad jie jau galimai pardavė visus mus už 30 sidabrinių. NEBETIKIU STANCIKAIS. NEBETIKIU.
Bus matyt per rinkimus ar Masiulis padarė galą masiuliniams. Pagyvensim pamatysim
Jonasss, Dievu reikia tikėti, ne Daliumi, Arvydu ir kt. O pasitikėti savimi. Tada gyventi gerokai lengviau.
Prašom šalinti rinkiminę propagandą „Ne sistemai…”
Trumpai ir aiškiai nusakyta esmė.Oponentai į tai įstengtų atsakyti nebent beprasmišku demagogijos kratiniu,kaip juos išmokė vakar pasimiręs jų Guru.
Dalius Stancikas: „Tačiau korupcija nėra vienintelė partinės sistemos blogybė. Neveikiant partijų vidinei kontrolei, partijose nebelieka ir pačios esmės – vertybinės tapatybės, skiriančios vieną partiją nuo kitos.”
Manau, kad pagal skelbiamus demokratijos principus, kitaip ir negali būti. Juk skalbiamasi, kad partijoje yra toks „puikus” dalykas kaip demokratinis nuomonių pliuralizmas. Kadangi bet kokia politinė idėja yra taip pat nuomonė, vadinasi, kiekvienoje partijoje, veikia taip pat ir demokratinis politinių idėjų pliuralizmas; kadangi kiekvienoje partijoje yra politinių idėjų pliuralizmas, vadinasi, kiekvienoje partijoje iš tikrųjų nėra jokių idėjų, išskyrus, beveik kiekvieno partijos nario asmeninio praturtėjimo idėja (siekimas).
Daugiau tokių rašinių!
Tai pagrindinis būdas rinkėjams atskirti pelus nuo grūdų.
Todėl veidmainiai taip nepatenkinti Stanciku.
Kreipiuosi į komentatorių įvardijusį save tai „Jonassss”, tai „w w w”, tai dar kitaip kitų straipsnių komentaruose. Nelaikyk visų kvailiais ir negalvok, kad niekas nesupranta tamstos ketinimų sumenkinti, arba pasėti nepasitikėjimą dorais piliečiais: šiuo atveju D.ir A. Stancikais, kitais atvejais seimo nariu Urbšiu ir kt. Nesiimsiu tamstai aiškinti, kodėl buvo balsuojama už DK priėmimą, nes esu tikra, kad pats tą žinai, bet tavo tikslas niekšiškas.
Keisis „partijos” ar nesikeis, rezultatas tas pats, nes tai viso labo tik sistemos leistos politinio sporto komandos, kurių visi kandidatai iš esmės seniai atrinkti ir rinkimai nuo rinkimų kantriai laukia savo eilės „politikų” Nusodintuve, vadinamame „partijų tarybomis”. Baigti marazmą galėtų tik naujas partijų įstatymas, kuris uždraustų buvimą partijos taryboje ilgiau nei porą kadencijų. Tačiau demokratinio cirko niekas nekeis, nes jis tik ir palaiko tikrąją oligarchų demokratiją tarp savęs.
https://www.lifesitenews.com
„… istorija apie tai, kaip žmogus pamažu atsinaujina, apie tai, kaip jis pamažu atgimsta, pamažu pereina iš vieno pasaulio į kitą…“
Negalėjau ramiai praeiti pro šią citatą.
Nėra paprasta pereiti iš materialaus pasaulio į dvasinį (dvasingą) gyvenimą, dar vis būnant materialiu).
Žmogus, dar būdamas materialiu, privalo siekti pereiti į dvasingą gyvenimą.
Bet, ar pereina?
Atsakymą į tai žino tik Dievas.
Ir niekada netikėkite tais, kurie sako (o kai kas priskyrė sau teisę ir nuspręsti) – aš jau perėjau, arba tas ar tas yra šventasis. Ne jūs, gerbiamieji, sprendžiate. Sprendžia tik Dievas…
P.s. Rašytojas išgalvotam personažui tokią galimybę gali suteikti…
Byč! Partijų kaip po tokių dar iš vis nėra.Yra tik gauja LKP-LLKJS buvusių sekretorių,narių,jų palikuonių,KGB agentėlių,kurie susiskirstę į grupes su skirtingais pavadinimais, „pučia mums miglą…”Jei dar kada nors su Dievo pagalba Lietuva išsikovos Nepriklausomybę,jas teks kurti visiškai kitais pagrindais.