Žurnalas „Miškai“
Kai prieš gerą dešimtmetį žmona apsisprendė kovoti prieš neteisėtas statybas (paprasčiau šnekant – korupciją) Kuršių nerijoje, pasiūliau jai prieš tai susirašyti savo ir artimųjų ydas, nuodėmes ir silpnybes, nes visa tai priešininkai panaudos kaip svarbiausią statybų argumentą. Taip pat pasiūliau išvardinti ir savo pliusus, nes priešininkai ir juos pavers minusais. Taip ir nutiko, tik viską dar reikėjo padauginti mažiausiai iš 5 kartų.
Jei užsimoji judinti įtakingųjų turtus, interesus bei keisti valdininkijos gyvenimo būdą, turi būti pasiruošęs stebėjimui per labai storą didinimo stiklą ir – greičiausiai – prarasti gerą vardą. O jei dar sugebi ir laimėti rinkimus, tai vien dėl šios pergalės įsigyji labai daug priešų – jais tapo visi pralaimėjusieji.
Ramūnas Karbauskis nėra naujokas politikoje, jis tikrai žino, kad čia vyksta negailestinga, dažnai – be jokių taisyklių kova (pvz., naujosios Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės A. Širinskienės prieš penkiolika metų rašyta disertacija žurnalistų buvo pateikta esmę apvertus aukštyn kojom), tačiau kažkodėl (dėl per didelio pasitikėjimo?) tam tinkamai nepasiruošė. Ir nepavaldęs net šimto dienų jau gavo pirmą viešą nokdauną.
Smūgiai dėl gražių moterų ypač dažnas ir labai skausmingas kovos veiksmas didžiojoje politikoje, juos labai mėgsta slaptos tarnybos ir žurnalistai. Lietuvoje dėl „moteriškų nokdaunų“ jau kentėjo ir A.M. Brazauskas, ir V. Uspaskichas, o naujasis JAV prezidentas D. Trumpas „moterišką smūgį“ gavo net nepradėjęs eiti pareigų: pasaulio žiniasklaida labai greitai išplatino pasvarstymus, kad rusai gali naudotis šia prezidento silpnybe. Neįveikiamas Italijos premjeras, milijardierius ir žiniasklaidos magnatas S. Berlusconi „sudegė“ per jaunas moteris, o JAV prezidentą B. Clintoną per apkaltą (kuri vyko dėl viešo melo, nors už jo slypėjo Baltųjų rūmų stažuotoja Monika Levinski) išgelbėjo tik visuomenės palaikymas…
Tokį palaikymą kol kas turi ir R. Karbauskis – opozicija, žiniasklaida, politologai, vertindami Valstiečių partijos populiarumą, pjauna vieną grybą po kito.
Po rinkimų išstypusį „valstiečių“ populiarumą lemia tikrai ne tautiniai kostiumai, Seimo narių mažinimas ar ribojimai alkoholiui – priešingai, kaip sakė žymusis kareivis Šveikas, valdžia, kuri kelia alaus kainas, yra pasmerkta greitam žlugimui. Tačiau valstiečiai kalba (kol kas dar tik kalba) paprasta ir daugumai žmonių artima kalba: apie išsivaikščiojančią valstybę – vos ne kiekvieną šeimą pasiekusią emigraciją, kas iki šiol buvo nerašytas tabu tarp aukšųjų politikų, apie „duoną kasdieninę“ – mokytojų algas, didinamą pensiją (2004 m. V. Uspaskichas taip pat apie tai kalbėjo ir jo partijos reitingai po laimėtų Seimo rinkimų buvo ne ką mažesni) ar kad lietuvišką žemę turėtų valdyti Lietuvos piliečiai (už „valstiečius“ per šiuos Seimo rinkimus balsavo tiek pat, kiek 2014 m. už jų palaikomą žemės referendumą). Tarp valstiečių kalbų nėra 2030 m. Lietuvos strategijų, terminalų, žinių ekonomikos (A. Kubiliaus tik elitui skirti „arkliukai“) ar euro (ant kurio susidegino A. Butkevičius, žadėjęs ir prisiekinėjęs, kad litą išmainius į eurą kainos tikrai tikrai nekils) – už tai oponentai „valstiečius“ ir vadina populistais, neturinčiais ambicijų, idėjų…
Yra ir dar vienas įdomus veiksnys, kurį stebėjome ir per JAV prezidento rinkimus: kuo labiau opozicija ir didžioji žiniasklaida atakavo „išsišokėlius autsaiderius“, tuo jų reitingai augo. Ir kažin ar dauguma balsavusiųjų už R. Karbauskį ar D. Trumpą tikėjosi, kad šie yra moralesni ar dorovingesni už buvusius (nebent tikėtasi, kad jie, kaip milijonieriai, mažiau godūs) – tiesiog puolimas prieš juos buvo signalas, kad jie yra svetimkūniai senajai sistemai.
Politikų istorijos rodo, kad bent jau iš pradžių rinkėjai linkę atleisti „naujokams išsišokėliams“ jų asmeninius klystkelius (juos vis dar priima kaip senosios sistemos puolimą), tačiau negailestingai baudžia už nevykdomus rinkiminius pažadus. Todėl ir R. Karbauskiui, ir visiems „valstiečiams“ žymiai didesnį pavojų kelia ne „moteriški nokdaunai“, bet amžinosios valdininkijos, vadinamųjų profesionalų – nesikeičiančių departamentų, skyrių, kanceliarijų, sekretoriatų ir pan. vidutinio rango valstybės tarnautojų skepsis, į kurį nuolat atsimuša įdomesnės, mūsų gyvenimus iš esmės galinčios keisti idėjos.
Ekonomikos profesorius Raimundas Kuodis jau nežinia kelintai valdžiai siūlo pensijų sistemos pertvarkymo programą (jos esmė – „Sodroje“ sukuriamos asmeninės gyventojų sąskaitos, į kurias ne darbdaviai, o patys darbuotojai perveda būsimos pensijos dalį, taip stabdydami išmokas vokeliuose), tačiau ši programa po vadinamųjų profesionalų (amžinosios valdininkijos) vertinimų, vis atstumiama šalin – ai, daug vargo, daug keitimų, kam rizikuoti? Panašiai ir kitose srityse – amžinoji valdininkija paprastai renkasi sau naudingą ramybę.
Krizės laikotarpiu (2008–2012) man ypač gaila buvo visuotinės daugiabučių namų renovacijos, kurią R. Kuodis siūlė dešiniųjų vyriausybei: valstybė pati atnaujina namus, o įdėtas lėšas vėliau susigrąžina per nepakitusius mokesčius už šildymą. Ši idėja apėmė tris svarbius tikslus: per trumpą laiką visoje Lietuvoje atnaujinami nusenę daugiabučiai ir taip gerokai sumažinama jų šildymo kaina, už gamtines dujas Lietuva nebemoka milijardų Rusijai ir – kas itin svarbu krizės metu – masinėse statybose paprastiems piliečiams atsiranda tūkstančiai darbo vietų. R. Kuodis abejojančius bandė įtikinti JAV pavyzdžiu: didžiosios ekonominės depresijos metais (1929–1933) Amerikos valdžia ėmėsi grandiozinių statybų (buvo statomi ilgiausi tiltai, kiti įspūdingi, tuo metu ne itin būtini objektai) vien tam, kad žmonės turėtų darbo – tik sumažinus bedarbystę buvo galima įsukti ekonomikos ratą bei išvengti žmogiškųjų depresijų. Tačiau Lietuvoje atsirado dešimtys pretekstų šią idėją volioti, susinti ir galiausiai numarinti – nėra pinigų, trukdo Konstitucija, kas už viską atsakys, kas sukontroliuos ir pan. Rezultatas toks: ir toliau kasmet savais milijardais šelpiame Rusiją, skolintus milijonus išleidom utopinės atominės projektui ir dujų terminalui, kuris, nepaisant visų panegirikų, yra grynas nuostolis bei daugiametė finansinė našta, ir – didžiausias praradimas – dešimtys tūkstančių bedarbių visam laikui išvyko svetur.
Todėl kai girdžiu naująjį aplinkos ministrą („valstiečių ir žaliųjų“ ministrą!) aiškinant, jog Aplinkos ministerija nebenori būti atsakinga už statybas saugomose teritorijose, kad pasauliui ir valstybei svarbių kraštovaizdžių (pastatai juk ypatinga kraštovaizdžio dalis) priežiūrą reikia perduoti savivaldybėms, iškart atpažįstu tą amžinosios valdininkijos braižą – nieko nedaryti, už nieką neatsakyti, ramiai sulaukti pensijos. Tuomet taip ir norisi klausti: o gal išvis nebereikia tokios Aplinkos ministerijos, krizės metais „nuskandinusios“ visuotinį renovavimo projektą? Gal ir likusias „nuo siaurinimų“ jos funkcijas galima perduoti savivaldybėms ir Žemės ministerijai?
Kai matau, kaip vienoje ar kitoje srityje pamažėl gęsta valstiečių entuziazmas (Vyriausybė jau svarsto, kaip naikinti žemės saugiklius, dėl kurių prieš dvejus metus tie patys valstiečiai šaukė Tautą į referendumą), kai pajuntu blaškymosi nuotaikas (dėl valstybinių vaistinių, dėl gyvybės apsaugos nuo pat gimimo ir kt.), išgirstu tą tylųjį amžinosios valdininkijos beldimąsi iš apačios: „tuk tuk tuk – turit problemų? Mes galim jus profesionaliai pakonsultuot“.
Garsiai skambantys „moteriški nokdaunai“ ypač gerai gožia tą tylųjį, bet viską nulemiantį „tuk tuk tuk“.
