Bernardinai.lt
XX a. trečiajame dešimtmetyje J. M. Keynesas paskelbė straipsnį Economic possibilities for our grandchindren (Ekonominės galimybės mūsų anūkams). Šiame straipsnyje jis rašė, kad krizė trumpalaikis reiškinys, ir jeigu žmonės sutiks žvelgti toliau, jeigu įveiks pesimizmą ir leisis nešami industrinės revoliucijos bangos, tuomet, po šimtmečio, būsime keturis penkis kartus turtingesni ir ekonomika nebebus problema žmonijos gyvenime, panašiai kaip maisto problema per XIX a. pamažu išnyko, bent išsivysčiusiose šalyse. Tai, beje, labai įdomus palyginimas. Keynesas teigia, kad jeigu peržvelgtume pastarųjų dešimties tūkstančių metų istoriją, vienintelė tikrai svarbi ekonominė problema buvo maistas, niekaip nepavykdavo rasti būdų išmaitinti visus gyventojus. Veikė vadinamasis Maltuso dėsnis: kai tik pavykdavo geriau pamaitinti žmones, tai sukeldavo demografinį augimą, ir visas derliaus prieaugis, kurį pavykdavo išgauti naujų technologijų dėka, galiausiai būdavo suvalgomas pagausėjusių gyventojų. Tad visa žmonijos istorija atrodė kaip amžina vienam gyventojui tenkančių pajamų stagnacija. Ir štai staiga šis Maltuso prakeikimas, nuolatinis žemės ūkio produktų stygius, išsisprendė. Nes ir žemės ūkio našumas pakilo, ir žmonių demografinis elgesys pakito. Problema išnyko per maždaug penkiasdešimt metų. Ir Keynesas teigė, kad tai, ką patyrėme demografijos srityje, atsitiks ir pačiai ekonomikai, po šimtmečio, t. y. apie 2030 m., mes būsime tokie turtingi, kad dirbsime dvi tris valandas per dieną ir galėsime užsiimti tuo, kas gyvenime svarbiausia: morale, metafizika, menais, kultūra.
Įspūdingiausia tai, kad Keynesas labai tiksliai įvertino ekonominio augimo ir pajamų didėjimo tempą, per XX a. pajamos išaugo septyngubai. Taigi jis neklydo dėl turtėjimo, tačiau labai suklydo įsivaizduodamas, kaip mes turtus panaudosime. Jis pakliuvo į maždaug tokius pat spąstus kaip K. Marxas XIX a., kuris manė, kad komunizmas ateisiąs, kai visi poreikiai bus patenkinti. Jis neįvertino mūsų apetito augimo galimybių.
Kodėl mūsų apetitas yra toks didelis, kad ekonominis klausimas vis dar neišspręstas, kad perkamosios galios problema neišspręsta? 1974 m., gana vėlai ekonomikos istorijoje, R. Easterlinas paskelbė straipsnį, kuriame kaip tik išdėstė paradoksą, vadinamą jo vardu, kuris yra šiems laikams tas pats, kas priešindustrinėms visuomenėms buvo Maltuso dėsnis. Maltusas sakė: kuo jūs turtingesni, tuo daugiau turite vaikų, ir galiausiai kiekvienam vis tiek tenka tiek pat turto, kaip ir anksčiau, jokios pažangos. O Easterlinas pažymi: kad ir koks būtų turtingumo lygis konkrečioje visuomenėje, nepastebime jokio tų turtų poveikio žmonių gerovei. Žinoma, tai nereiškia, kad turtuoliai ir vargšai gauna vienodas pajamas. Ne, turtuoliai yra laimingesni nei vargšai, jau vien todėl, kad mato, jog jie turtingesni. Tačiau jeigu kalbame apie visuomenę kaip visumą, nematyti jokių žymesnių turtėjimo pėdsakų žmonių gyvenime. Tarkim, Prancūzija šiandien yra dvigubai turtingesnė nei 1970 m., jeigu vertinsime pagal kiekvienam gyventojui tenkančią BVP dalį, tačiau kuris statistikos ar socialinės inžinerijos specialistas galėtų įrodyti, kad prancūzai dabar laimingesni, negu buvo 1970 m.? Rodikliai nė kiek negerėja. O jeigu pažvelgsime į JAV, nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio tie gerovės rodikliai netgi smunka, nors Amerika yra du tris kartus turtingesnė.
Taigi, kaip priešindustrinėse visuomenėse pajamos vienam gyventojui niekaip nedidėjo, taip ir dabar gerovės rodikliai vienam gyventojui neauga. Principas labai panašus. Ir Keynesas šito nenumatė. Kaip paaiškinti šį paradoksą? Aiškinimų daug, bet jie visi susiveda į vieną pamatinį pastebėjimą. Išskyrus tas situacijas, kai žmogus atsiduria ant išlikimo slenksčio ir jam svarbiausia turėti, ką valgyti, visi kiti žmogiški poreikiai nėra absoliutūs, jie santykiniai. Žmogus jaučiasi laimingas ar nelaimingas ko nors atžvilgiu. Yra du kriterijai. Pirmiausia yra kitų. Esu laimingas ar nelaimingas matydamas, ką veikia ar turi kiti. 1960 m. žmogus galėjo jaustis pakankamai turtingas, jei galėjo įsigyti pirmos laidos nespalvotą televizorių ir automobilį. Bet jeigu jo pajamas užšaldytume tų metų lygyje tuo tarpu, kai visa visuomenė progresuoja toliau: televizoriai spalvoti, mašinos tobulinamos, atsiranda internetas, išmanieji telefonai – žmogelis, užsilikęs 1960 m., būtų nelaimingas. Jam būtų uždarytas kelias į kitų žmonių pasaulį. Jis būtų desocializuotas, tarytum ištremtas, kaip rašė dar graikų filosofai kalbėdami apie būtinybę gyventi su kitais. Aš negaliu iškristi iš visos visuomenės raidos, jeigu ji progresuoja, aš irgi turiu progresuoti. Antraip tampu atstumtuoju, parijumi ir esu nelaimingas. Jau vien todėl, kad neturiu elementariausių instrumentų bendrauti su kitais. Jei neturiu telefono, niekas man nepaskambina, ir tai yra kančia.
Taip pat veikia mėgdžiojimo mechanizmas, apie kurį kalba filosofas R. Girardas, – žmogui norisi būti tokiam kaip kiti. Tame, ką daro kiti, jis mato pažadą tos būties, kurios pats stokoja, ir tikisi, kad įgydamas tą patį, jis pripildys savo egzistenciją. Ekonomistai tai jau seniai gerai žino, daugelis tyrimų rodo, kaip vartojimo troškimą skatina aplinka, kurioje gyvename. Kad neatsiliktum nuo visuomenės, svarbu neatsilikti nuo artimiausio kaimyno, kuris yra tikras ramybės drumstėjas tuo, kad vis ką nors nusiperka ir verčia mane daryti taip pat. Atrodytų, kodėl gi nesusitarus? Eik pas kaimyną ir sakyk jam: „Nepirk naujos mašinos, nes tada ir man teks pirkti mašiną, ir mes visi dėl to tik pralošime.“ Tačiau mums nepavyksta koordinuoti savo veiksmų, ir visi esame pagauti mėgdžiojimo rate. Visuomenė neatranda pusiausvyros, nes atskiri žmonės negalvoja apie tai, kokį poveikį jų veiksmai daro kitiems.
Yra ir dar vienas svarbus žmonių prigimties bruožas – palyginti su kitomis rūšimis, mes turime nepaprastą gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Kad ir kur žmogus gyventų, norma tampa tai, kas jį supa. Mes priprantame prie visko, ir tik tai, kas ryškiai skiriasi nuo vidurkio, mus priverčia reaguoti. Kaip žmogus, kuriam tenka gyventi prie stoties, iš pradžių negali užmigti, bet po kurio laiko nebereaguoja į traukinius, nes garsai nuolat tie patys, ir tai reiškia, kad nėra jokių pavojų. Ir tik labai nauji, netikėti garsai priverstų suklusti. Tai gali paaiškinti, kodėl net ir labai padidėję turtai galiausiai tampa savaime suprantamu atskaitos tašku. Ir tada reikia stimulų, reikia naujovių teikiamo malonumo. Visas šias tendencijas dar sustiprina demokratinis reikalavimas – galime lyginti save su visais žmonėmis, su visu pasauliu. Juk niekas negali būti laikomas prastesniu, žemesnės kategorijos žmogumi nei tas, kas gali sau leisti įsigyti, tarkim, geresnį automobilį. Todėl mūsų poreikiai tampa dar labiau reliatyvūs, dar labiau užaštrinti, nei jie buvo žmonių, gyvenusių senosiose uždarose visuomenėse.
Taigi galima teigti, kad mūsų visuomenės geidžia ne turto, o ekonominio augimo, ne tiek turto, kiek turtėjimo, t. y. turto prieaugio. Ekonomika yra vienas iš pamatinių šiuolaikinių visuomenių funkcionavimo veiksnių, ne vienintelis, laimei, bet vienas iš svarbiausių. Augimas leidžia pranokti lūkesčius, ir tai skatina, įkvepia. Taip mes sugebame duoti peno tam demokratiniam reikalavimui, kad kiekvienas turėtų viltį, kad ir ką tai reikštų, pakilti aukščiau savo dabartinės padėties. Būtent augimas yra tas variklis, kuris palaiko šiuolaikines visuomenes. Tai verčia kelti paprastą, bet fundamentalų klausimą: kas būtų, jei augimo nebeliktų? Ar mūsų visuomenės panirtų į kolektyvinę depresiją, ar, kaip tik priešingai, pagaliau išpildytų Keyneso pranašystę: ekonomikos nėra, nes nebėra augimo, užsiimkime kuo nors kitu?
Ar mes turime palaidoti augimą, ar vis dėlto yra būdas jį atgaivinti? Gal viskas taip ir bus, kaip numatė Keynesas, tik dar už vieno šimtmečio, ne dabar? Kokios yra išsivysčiusių šalių perspektyvos? Deja, atsakymo į šį klausimą niekas nežino. O tie, kas skelbiasi žiną, tėra apsišaukėliai ar mažų mažiausiai nepakankamai informuoti pranašai. Nuomonės labai ryškiai poliarizuotos. Yra „tikinčiųjų“ stovykla – tų, kas vis dar tiki augimu, tiki, kad augimas ne tik nemirė, bet dar mums ruošia nuostabių staigmenų. Ir yra stovykla „eretikų“, teigiančių, kad augimas buvo nuostabus dalykas, bet jis baigėsi. Šių dviejų stovyklų atstovai labai kategoriški, kartais netgi nekenčia vieni kitų, sakytum, vyksta „religinis karas“ tarp ekonomistų.
Augimo optimistai remiasi, pavyzdžiui, Moore’o dėsniu, kuris teigia, kad kompiuterių procesorių galingumas padvigubėja kas 18 mėnesių. Anglų žurnalas The Economist neseniai mėgino parodyti, ką fiziškai reiškia toks dvigubėjimas. Jie paėmė pastatą, kuris buvo aukščiausias šio dėsnio paskelbimo metu, Empire State Building, ir apskaičiavo, koks būtų jo aukštis, jeigu padvigubėtų kas 18 mėnesių. Jie tikėjosi, kad šiandien jis jau būtų mėnulyje, bet pasirodė, kad kol kas tebūtų pusiaukelėje tarp žemės ir mėnulio. Kitas pavyzdys yra tariamo šachmatų išradėjo legenda. Esą karalius norėjo jį apdovanoti už išradimą ir paklausė, ko tasai norėtų. Žmogus atsakė, jog jam daug nereikia, jis tik nori, kad karalius padėtų ant vieno šachmatų lentos langelio vieną ryžių grūdelį, ant kito – du, ir taip ant kiekvieno langelio dvigubai didesnį skaičių nei ant prieš tai buvusio. Karalius apsidžiaugė, kad prašymas toks paprastas, bet paskui išaiškėjo, kad iš jo norima beveik begalybės. Įdomu tai, kad kai užpildyta tik pusė lentos, karalius dar nesuvokia prašymo mastų, nes tai dar tik vienas didelis ryžių laukas. Problemos prasideda, kai pereinama į antrąją lentos pusę, kai reikia padvigubinti ryžių lauką ir dar padvigubinti jau padvigubintą lauką. Tada imama artintis prie begalybės. Ir yra ekonomistų manančių, kad mes kaip tik dabar pereiname prie tokios situacijos – prie tos antrosios šachmatų lentos pusės. Tai, ką matėme iki šiol, dar nebuvo tikroji pažanga. Dabar pradėsim jausti informacinės transformacijos poveikį kasdieniame gyvenime.
Bet kodėl yra žmonių, kurie netiki ekonominiu augimu? Skeptikai vartoja terminą „amžių stagnacija“ (secular stagnation), kurį išpopuliarino Harvardo universiteto profesorius L. H. Summersas. Jie remiasi paprastu pastebėjimu, kad informacinių sistemų tobulėjimas niekaip nekeičia statistinių ekonominio augimo ir produktyvumo rodiklių. Visi duomenys rodo, kad nuo informacinės revoliucijos pradžios iki šiandien ekonominio augimo rodikliai nepaliaujamai smunka. Buvo šioks toks šoktelėjimas apie 2000 m., susijęs su interneto įvedimu, tačiau jis nieko nepakeitė iš esmės. Tokiose šalyse kaip Prancūzija BVP augimas smuko iki mažiau nei 1%, o BVP dalis vienam gyventojui labiau primena XVIII a. Tokia pat statistika visoje Europoje. Japonija, informacinių technologijų pionierė, po stebuklingo augimo laikotarpio taip pat perėjo į minimalaus augimo epochą, 0.6–0.7% per metus, ir tai tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Kai kas kaltina finansinę krizę, bet juk krizė vieną dieną turėtų baigtis – augimas ją turėtų kompensuoti. Iš tikrųjų labai tikėtina, kad ne krizė yra augimo sulėtėjimo priežastis, bet mūsų negebėjimas tinkamai įvertinti augimo yra priežastis tų klaidingų skaičiavimų, kurie atvedė į krizę.
Jungtinėse Valstijose augimas kiek didesnis nei Europoje, tačiau duomenys rodo, kad maždaug 90% tautos per pastaruosius 30 metų nepatyrė pajamų augimo. Visą augimą susirinko 10% turtingiausiųjų, iš kurių 1% pačių turtingiausių susirinko daugiau nei pusę ekonominio prieaugio. O vidutiniam amerikiečiui visas ekonominis augimas duoda visišką nulį, viduriniosios amerikiečių klasės gyvenimo statistikoje nematyti to augimo vaisių. Žinoma, vyksta pokyčiai, išrandamos technologijos, tačiau tų naujųjų technologijų poveikis visuomenei labai silpnas.
Štai tokios yra dviejų oponuojančių stovyklų pozicijos. Kad galėtume geriau suprasti, kiek jose tiesos ir kokios galimos ateities perspektyvos, reikia geriau suprasti dabartinį pasaulį, XXI a. technologijų specifiką.
Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė