respublika.lt
Dailininko Rimanto DICHAVIČIAUS ir filosofo Krescencijaus STOŠKAUS pokalbis apie kultūrinę dykumą, dosniai finansuojamas patyčias iš kultūros, jos marginalizavimą bei jokiai „chebrytei” nepriklausančio menininko likimą.
Pokalbyje minimas unikalus tiek idėjos, tiek turinio, tiek poligrafinės kokybės požiūriu leidinys – R.Dichavičiaus tritomis „Laisvės paženklinti” – gausiai iliustruotas albumas apie dailininkus, kūrusius Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigus, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų žymenis, uniformas, valstybės apdovanojimus ir pan. Dailininko užmojis išties vertas nacionalinės premijos, nekalbant apie tai, kad idėja buvo įgyvendinta bemaž jo paties pinigais, gautais pardavus paveldėtą tėvų žemę.
K.STOŠKUS: Dabar stipriai kritikuojama Vyriausybė. Bet apie kultūros ministrą beveik negirdėti nė žodžio. Mat kitos ministerijos daug svarbesnės. Šiuo metu joms dar tenka grumtis su išlikimo krizėmis. Todėl jos priverstos dirbti. Ir jų klaidos, nemokšiškumas krinta visiems į akis. O kas nedirba, niekam neįdomu. Dažniausiai tūno pačios pilkiausios būtybės. Jau seniai susitaikyta, kad kultūros politika valstybės gyvenime mažai ką reiškia. Paskirsto pinigus pagal niekam nesuprantamus kriterijus – to ir užtenka. Nesvarbu, kad partinėse programose kultūra labai aukštinama, tačiau formuojant ministrų kabinetą kultūros politika paprastai visada atsiduria paskutinėje vietoje. Pakviečiamas iš draugų tarpo koks partinis žmogelis ir apdovanojamas kultūros ministro portfeliu. Nors ministrai keičiasi, bet jų požiūris į kultūrą iš esmės lieka toks pat: visai nesubalansuotas, fragmentiškas, sporadiškas, rutiniškas ir stebėtinai siauro akiračio. Ypač prastą įspūdį yra palikę pastarųjų kadencijų ministrai. Nuo seno likusi ir niekuo nemotyvuota kultūros sferų (ministerijos funkcijų) nustatymo tvarka. Liktiniu būdu jos priskiriamos ministerijos globai, kai nėra kur kitur jų dėti, arba naikinamos, kai jų vadovai miršta arba neįtinka ministrams. Šiuo metu ministerijai priskirtos visuomenės informavimo, valstybinės kalbos, tautinių mažumų politikos funkcijos, bet išbraukta nemaža anksčiau buvusių kultūros sričių.
R.DICHAVIČIUS: Galiu papasakoti, kaip „kultūra” sureagavo į pirmą tritomio „Laisvės paženklinti” knygą. Galvojau, per pusmetį ją pabaigsiu, bet sugaišau trejus metus: vos ne šimtas autorių, pusantro tūkstančio iliustracijų, dėlioji dėlioji ir galo tam nėra. Galų gale padariau, parsivežiau iš spaustuvės, džiaugsmu netveriu – negi aš čia padariau… Dalinau kaimynams artimiausiems, su taksi išvežiojau po įvairius kabinetus, nuvežiau ir Arūnui Gelūnui, jis tuo metu buvo kultūros ministras, – sekretorei perdaviau. Ji pasakė: gerai gerai, paskambinsim. Laukiu laukiu, nė iš vieno kabineto, kur buvau nuvežęs knygą, jokio garso. Iš kultūros ministro – taip pat tyla. Praėjo kokie du trys mėnesiai, sutinku jį parodos atidaryme, sakau, ministre, gal žodį tarsit apie mano knygą, nežinau, gerai ar negerai darau, gal patarimą kokį duosit. Jis pasižiūrėjo į mane, giliai įkvėpė ir pasakė: „Aš dabar ne darbe, aš dabar parodoje” ir kuti kuti išėjo pro duris. Esu ramus žmogus, bet tuo momentu man užspazmavo gerklę…
K.S.: Ko gero, gavęs knygą, jis įkišo ją į lentyną, o užkluptas nė nesuprato, ko jo klausiat.
R.D.: Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro. Galvojau, kai išeis knyga, visi mane draskys į gabalus, visi klaus, domėsis. Bet visiškai nieko – tyla. Geriau jau būtų keikę ir spjaudę. Iš tikrųjų, atrodo, kad nieko neįvyko. Paskui įsiutau ir dirbau toliau, antrą tomą padariau.
K.S.: Didžiulis ir visai valstybei be galo svarbus darbas, kuriam iš jos negauta beveik jokios paramos. Atskleiskite tą savo paslaptį ir papasakokite, kaip savo lėšomis tai įstengėte padaryti.
R.D.: Kaip kunigui per išpažintį drįstu pasakyt, nuo ko viskas prasidėjo. Sutikau vieną savo bendramokslį dailininką, nuveikusį daug gražių darbų, tarp jų ir kuriant valstybės simbolius. Šnekam šnekam ir jis manęs klausia, gal turiu „chalturkos”, nes negali susimokėt už šilumą. Jis buvo man pjedestalas, Lietuvos riteris, ir jis, įsivaizduojat, prašo „podačkės”. Buvau priblokštas – juk tai didžiausia neteisybė. Praėjo koks mėnuo, pora, gal daugiau, sutinku šviesaus atminimo dailininką Antaną Kmieliauską, pareiškiu užuojautą dėl žmonos mirties (buvau išvykęs ir laidotuvėse dalyvauti negalėjau). Palaidojau, – liūdnai pasakė jis. Mes vaikščiojome pas tą patį daktarą, iš kurio ir sužinojau, kad patys daktarai ir susimetę laidotuvėms, nes dailininkas neturėjo pinigų. Vienas atvejis, gali sakyti, atsitiktinumas, du – jau sistema, mano nuomone, kirtusi patiems kiečiausiems dailininkams. Dėl tokios neteisybės man persivertė smegenys; tą pačią dieną kilo mintis parengti knygą. Jos idėja buvo Laisvės rūbas. Laisvė turi būti matoma, jai reikia vėliavos, simbolių, paminklų. Galvojau, padarysiu ir įkišiu visiems tiems dinozaurams į dantis, kad jie gromuliuotų ir galbūt kažką suprastų, – toks buvo vidinis protestas. Bet, pasirodo, kai dykumoje šauki, garsui nėra nuo ko atsispindėti. Nieko ten nėra. Bet ir tavęs nėra.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.