Politosofiniai paplepėjimai iš esmės yra dar viena virtuvinių pokalbių prie
alaus atmaina, kai šnekama „apie viską, kas svarbu“ – vyrų atveju tai dar
gali būti automobiliai ir „kašė“. Nieko baisaus tame nematau, kol tai kartu
su puta nepradeda lipti iš bokalo lauk.
Blogiau, kai tik tuo tesugeba užsiimti ir nebe virtuvėse, o valdiškuose
namuose posėdžiaujantys politikai, kurių pareiga yra nebe teoriniai
pafilosofavimai politinėmis temomis, o konkrečios žinios ar idėjos
perdavimas visuomenei ir jos parėmimas bei pagrindimas veiksmais.
Pagaliau rinkėjas savo lėšomis sutinka išlaikyti politiką ne todėl, kad šis
protingai (ar nelabai) pasamprotautų, o kad nuo tų samprotavimų ir juo
slydinčių veiksmų to rinkėjo gyvenimo sąlygos kaip nors gerėtų.
Apie pirmą padoraus politiko žingsnį rašiau pirmojoje šio teksto dalyje.
Jo tikslas – pigesnė šilumos kaina namų ūkiams (visiems mums), to
pasiekiant šilumos ūkio monopolį atėmus iš pelno siekiančių bendrovių,
kurių „paslaugų“ dar ir negalima atsisakyti, atimant šilumos tiekimo
monopolį. Būdas labai paprastas – kiekvienas vartotojas turi turėti teisę
šildytis savarankiškai. Tiek tereikia.
Aišku, šilumos tiekėjams tai smarkiai kirstų per kišenę ir pelnai gal net
virstų nuostoliais. Kredituojantys bankai irgi vargu ar norės tai suprasti…
Užtat kai ką metas suprasti mums patiems: valstybė nėra – neturi būti !
–bankus ir jų pelnus aptarnaujanti struktūra, jos pamatinė idėja visiškai
kita. Tuo tarpu visos Lietuvos Respublikos valdžios, o pastaroji ypač, tik
tą ir tedarė, kad stengėsi subalansuoti biudžetą ir išlaikyti kuo aukštesnius
skolinimosi reitingus savo piliečių sąskaita. Pasiekė tiek, kad trečdalis
Lietuvos emigravo ir net olimpinį auksą jau pelno Plimute, o nebe Kaune
gyvenanti lietuvaitė. Gal mūsų aukštoji valdininkija kartu su politikais
ir tėra tik bankų filialų tarnautojai? Tik kodėl sakoma, kad jie esą tautos
tarnai? Anksčiau, berods, tarnavo liaudžiai…
Todėl po šilumos ūkio demonopolizavimo, kurį įvardinau pirmuoju
žingsniu pirmiausiai todėl, kad ateinančios žiemos nieko nekeičiant
daugelis gali tiesiog neišgyventi, antrasis būtų debatai su bankais.
Debatai, kurie nebūtinai bus lengvi ir sklandūs, o blogiausiu atveju gali
ir nepavykti. Beje, tas blogiausias atvejis būtų ne mums, o bankams –
prisiminkime Islandijos atvejį.
Šiaipjau pradelstų skolų situacija, nors viešai ir neskelbiama, be jokių
abejonių yra tiesiog proporcinga emigracijai. Ne viena ir ne dvi mano
pažįstamų jaunų ir darbingų žmonių šeima emigravo dar ir dėl to, kad
negalėjo išsimokėti paskolų už kreditan įsigytą būstą. Ir anaiptol ne
todėl, kad jie troško gyvenimo ankštame kambarėlyje Rytų Londone ar
būtų prigimtiniai aferistai. Žinoma, imti ir nurašyti visas skolas grįžti
panorusiems emigrantams gal kiek utopiška viltis, tačiau bent jau įšaldyti
skolas kartu su palūkanomis būtų gera pradžia. Garantuoju, susigražintume
nemažai darbingų žmonių, kurie savo ruožtu timptelėtų stagnuojančią
Lietuvos ekonomiką – pasekmėje, žiūrėk, ir skolas atsirastų iš ko gražinti.
Tas pat pasakytina ir apie įmonių skolas. Apibendrinant, gelbėti reikia
tai, kas kuria realią, o ne menamą vertę ir sudaro prielaidas išgyvenimui.
Bankai., beje, tokios vertės nekuria ir prielaidų nesudaro – veikiau
priešingai. Užtat pagamina krizių.
Suprantama, tokie veiksmai kažin ar įmanomi esant dabartinei „sistemai“.
Todėl pradėjus realiai, o ne popieriuje, keisti bet kurią į tautos ir valstybės
(būtent tokia eilės tvarka) išgyvenimą nukreiptos veiklos kryptį (aš siūlau
pradėti nuo šilumos ūkio), neišvengiamai bus prieita prie bankų – o čia
jau reikės ir rimtos valdymo reformos, pagaliau apsisprendžiant, kas
svarbiau – žmonės ar pinigai? Galima formuluoti ir taip – pinigai žmogui
ar žmogus pinigams? Jeigu „pinigai žmogui“, tai ir bankai gali tarnauti
geriems dalykams siekti. Tačiau priešingu atveju ir toliau slysime ta pačia
nuožulnia plokštuma vis žemyn.
Minėtoji valdymo reforma kaip tik ir būtų tas trečiasis doro politiko
žingsnis, kurio reikia, kad gyvenimo sąlygos imtų keistis į gera. Čia be
jokios abejonės atsiduria visos teisinės sistemos peržiūra, apie kurią tegul
kalba tie, kas daugiau šioje srityje išmano ir yra konkrečiai su ja susidūrę,
joje dirbę, o geriausiai – ir taip, ir taip.
Manau, šių trijų išvardintų žingsnių – šilumos ūkio, bankinių paskolų ir
valdymo reformos – jei jie būtų imti realiai įgyvendinti, pilnai pakaktų
visai ateinančiai kadencijai. Gal kas norėtumėte įsitraukti į rinkiminę
programą?