Perskaičius akademiko, buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Benedikto Juodkos interviu, piliečiams kilo nemažai minčių ir klausimų.
Pirmiausia į akis krito B. Juodkos parlamentarizmo samprata: jei valdančioji koalicija turi pakankamai balsų, gerbiamo akademiko supratimu, diskusijos Seime tampa nebereikalingos. Vis dėlto B. Juodka kilniai kantrus: jei kurie nors Seimo nariai nori išsikalbėti, akademikas linkęs jiems tai leisti, nors tokia nuolaida jam neatrodo racionali. Nors kiek su politikos filosofija ar politologija susipažinęs pilietis, skaitydamas šias mintis, turėtų nuoširdžiai nusistebėti: o kur nors drovi užuomina apie, rodos, visuotinai priimtą politinę teorijos idėją, pagal kurią diskusijos parlamentuose vyksta ne tam, kad parlamentarams išsišnekėjus balsų daugumą turinti grupuotė primestų savo valią mažumai, bet tam, kad būtų pasiūlyti alternatyvūs sprendimai ir priimtas tas, kuris geriausiai atlaikė kritiką, kuris yra tiesiog geriausias, nesvarbu, pozicijos ar opozicijos atstovas būtų pasiūlęs?
Prisiminę šią seną, bet, pasirodo, kai kuriuose parlamentuose ar bent kai kuriems parlamentarams vis dar negirdėtą idėją, klausiame gerbiamo akademiko:
• Ar tikrai Lietuvos Respublikos Seimas tėra grupuočių susidūrimo laukas, o Seimo narių diskusijos ir argumentai reikalingi tik tam, kad nuogos jėgos viešpatavimas būtų šiek tiek pridengtas?
• Ar tokiam požiūriui pritaria visa socialdemokratų partijos frakcija?
• Ar toks požiūris į parlamentarizmą neprimena dar nenutolusių, deja, sovietinių laikų, kai diskusijos išvis buvo nereikalingos?
Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko mintys apie savo kompetenciją užsienio reikalų srityje irgi atrodo vertos piliečių dėmesio. Juodka sakosi, jog pabuvęs įstaigos administratoriumi, apsilankęs užsienyje ir susiradęs pažįstamų užsieniečių, jis įgijo kompetenciją tvarkyti valstybės užsienio reikalus. O progą tokiu būdu įgytą kompetenciją pritaikyti praktikoje gerbiamas akademikas gavęs štai taip: „Žinot, pasiūlė būtent tapti Užsienio reikalų komiteto pirmininku socialdemokratų partijos pirmininkas, dabartinis premjeras, ir sutikau […] pamėginti būti tuo pirmininku.“
Kas be ko, akademiko kompetenciją užsienio reikalų srityje geriausiai iliustruoja šie jo žodžiai: „[…] su kaimynais reikia gyventi gražiuoju, tai banalu“. Iš tiesų, tai yra banalu, ir tokią katino Leopoldo mintį galėtų išsakyti net ir ne akademikas. Bet gal tokiame poste nors kiek originalesnių minčių ir nereikia – pakanka pritarti užsienio reikalų ministrui ir Prezidentei?
Manydami, kad gerbiamas akademikas pakankamai aiškiai atskleidė ir savo, ir savo premjero Butkevičiaus požiūrį, kokia kompetencija reikalinga užsienio reikalams tvarkyti, klausiame:
• Ar principas, pagal kurį išmanyti tvarkomos srities nebūtina, galioja tik užsienio reikalams, ar ir visoms kitoms valstybės valdymo sritims (transportui, socialinei apsaugai, krašto apsaugai, švietimui, kultūrai etc.)?
• Ar šiuo principu socialdemokratai vadovaujasi tik Seime, ar ir kitais atvejais, kai partija deleguoja savo atstovą užimti kokias nors pareigas?
Vertos dėmesio užsienio reikalų komiteto mintys apie santykius su Lenkija: „[…] jeigu mūsų santykius su Lenkija, tą strategiškumą gadina, pagal mane, smulkmenos, tai tas smulkmenas mes turėtume anuliuoti.“ Iš vėlesnių gerbiamo akademiko žodžių paaiškėja, kad tos anuliuotinos smulmenos yra principai, išplaukiantys iš valstybinio lietuvių kalbos statuso. Vardan santykių su Lenkija „strategiškumo“ gerbiamas akademikas valstybinį lietuvių kalbos statusą traktuoja itin lanksčiai, ir, sakytume, beveik atsiprašinėja už šią barbarybę. Panašu, kad gerbiamam akademikui net neateina į galvą, kad lietuvių kalbos statusas – tai ne vien užsienio reikalai, tai taip pat švietimas ir kultūra, kad kalba – tautinę ir politinę bendruomenę konsoliduojantis veiksnys.
Todėl gerbiamo akademiko klausiame:
• Ar nevertėtų prieš pasisakant apie valstybinę kalbą, o dar labiau – prieš priimant sprendimus dėl valstybinės lietuvių kalbos, pasitarti su tais, kurie puoselėja kalbą – su kalbotyrininkais, mokytojais, kultūros darbininkais? Jie tikrai turės ką pasakyti – Tiesos.lt siūlo susipažinti su asociacijos „Lituanistų sambūris“ laišku.
• Ar nemanote, kad Jūsų propaguojama „smulkmenų anuliavimo“ pozicija neatitinka Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių valstybinį lietuvių kalbos statusą ir piliečių lygybę prieš įstatymą?
• Ar prie anuliuotinų smulkmenų priskiriate ir uždaromas lietuviškas mokyklas Lenkijoje? Ir dar, ar bent žinote, kad tų mokyklų mokiniams niekada nebuvo daromos nuolaidos dėl valstybinės lenkų kalbos mokėjimo?
Ko gero, įdomiausiai apie užsienio reikalus gerbiamas akademikas pasisako tada, kai ima dėstyti savo požiūrį į VSD bendradarbiavimą su Rusijos FSB tarnyba (buvusia KGB). Anot akademiko, „sustabdyt terorui, visos priemonės yra pateisinamos“ ir „kad užkirst kelią negerumams, reikia bendraut su bet kuo“. Drįstume čia įžvelgti daugiau niuansų, negu aptinka gerbiamas akademikas. Ypač daug minčių kyla pasidomėjus vienos trylikametės klaipėdietės teismų istorija, besitęsiančia štai jau daugiau nei dešimt metų – globojama VSD, kuri ir pati niekaip neįstengia ištrūkti iš FSB glėbio, Lietuvos Respublikos pilietė, garsiai pasvajojusi apie kovą už kitos tautos laisvę, atrodo, dar dešimt metų bendraus su „valdiškais namais“.
Štai kodėl gerbiamo Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko klausiame:
• Ar Jums žinoma, kad yra valstybių, kovojančių su tuo, ką jos vadina „terorizmu“, tokiomis abejotinomis priemonėmis, kad jos gali būti laikomos pačios valstybės vykdomu terorizmu? Vienu ryškiausių tokių pavyzdžių laikoma Rusija, kuri siunčia į užsienio valstybes savo spec. tarnybų smogikus „teroristams“ nužudyti, kurioje „teroristai“ kalinami be teismo ir kuri pavertė Čečėnijos teritoriją nesibaigiančio karo zona?
• Ar Jums žinoma, kad žmogaus teisių gynimo organizacijos kalba apie pasibaisėtino masto sistemingus žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, o viena iš organizacijų, kurios tas teises pažeidžia, yra būtent FSB?
• Ar Jums žinoma, kad be teismo kalinami ir spec. tarnybų smogikų žudomi asmenys negali pasinaudoti teise į teisingą ir nešališką teismą?
Tačiau kone įdomiausias mintis gerbiamas akademikas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, išsako apie slaptą sekimo kamerą, stovėjusią jo kadencijos metu, 2012 metais, Filosofijos fakultete – ja Valstybės saugumo departamentas sekė piliečius – „Tie-SOS!“ akcijos dalyvius, protestavusius Simono Daukanto aikštėje Vilniuje. Gerbiamas akademikas iš pradžių prasitaria „Tie, kurie kreipėsi, ne taip formulavo prašymą kaip Jūs“. Kaip galima spręsti iš šios frazės, gerbiamas akademikas puikiai žino šios istorijos detales. Tai ištaręs akademikas visiškai sutrinka ir kažkodėl kalba apie Vilniaus universitetą kaip apie energijos teikėją senamiestyje vykstantiems renginiams. O baigdamas pareiškia, jog VSD sekimo kamerą paprašė įrengti … pats Darius Kuolys (kaip Tiesos.lt redakcijai žinoma, doc. dr. Darius Kuolys tokį akademiko teiginį paneigė). Tuo neeilinės gerbiamo akademiko įžvalgos apie slaptą sekimo kamerą VU anaiptol nesibaigia. Pasirodo, VU dokumentai „gali būti ir slapti, kaip yra Seimo kai kurie dokumentai slapti“. Pasirodo, tie kas norėtų su tam tikrais VU dokumentais susipažinti „tegul kreipiasi – ir Jūs – į Saugumo departamentą“.
Tad gerbiamo akademiko ir klausiame:
• Kokie Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad Vilniaus universitetas vykdo slaptą veiklą ir saugo valstybės paslaptis?
• Nuo kada Valstybės saugumo departamentas įslaptina ir/ar išslaptina Vilniaus universiteto susirašinėjimą su kitomis kontoromis?
• Ar mūsų studentiškos asmens bylos nuo šiol taip pat slaptos?
• Jei taip – gal ir diplomų dublikatus išduoda VSD?
Įdomių minčių gerbiamas akademikas pažeria ir apie universiteto autonomiją, kurią pats siekė įtvirtinti specialiu įstatymu Seime. Pasirodo, „Universitetas neturi teisės nebendradarbiaut su oficialiom, įstatymų reglamentuotom institucijom“, nesvarbu, ką pastarosios bedarytų. Drįstame manyti, kad sąvoka „universiteto autonomija“ lyg ir savaime reiškia universiteto teisę ir net pareigą tam tikrais atvejais pasakyti griežtą „ne“ būtent valstybės institucijoms, kai pastarosios sumano ką nors nederamo su universiteto misija.
Todėl gerbiamo buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus ir klausiame:
Ko dar, greta dosnesnio finansavimo ir didesnių galių disponuoti piniginiais srautais, Vilniaus universitetas ir jo vadovybė tikisi iš autonomijos įtvirtinimo specialiu įstatymu?
***
Daugiau apie „Tie-SOS!“ akcijos dalyvių sekimą ir susirašinėjimą su VU vadovybe bei Kriminalinės policijo biuru skaitykite čia, čia, čia ir čia.