Sėdi Šimašius liūdnas tuščiame Lukiškių aikštės pliaže, spjaudo siemečkas ir melancholiškai dūzgina balalaiką.
Pro šalį eina Rozova su anūkais ir sunerimusi klausia: „Ko taip liūdi, Remigijus?“
„Ach, Iročka, apgavo mane Pūras. Sakė, kad laimė smėlyje, o tiems atsilikėliams lietuviams vis tiek žirgų reikia…“