Darius Kaunelis. Apie Trojos arklį, kol jo dar neperdažė

Šį pavasarį nesvarstys.

Gal svarstys, gal ne, matysim. Vis tik malonu, nes okupacinės pajėgos sumirksėjo pirmos. Jos pajuto, kad erdvėje, kurioje tikėjosi skraidyti nevaržomos, esama kliūčių, sutirštėjimų, priešingų vėjų. Esama žiburėlių ir naktis negali nematoma skristi kur nori, negali nematoma būti visose vietose.

Tačiau tai tik atmuštas antpuolis, o miesto apgultis tebesitęsia ir naujo puolimo ilgai laukti nereikės. Priešininkas pergrupuoja pajėgas, o gal tiesiog atlieka taktinį manevrą, perdažo trojos arklį, apkarstys jį kitais žaisliukais bei skudurėliais.

O kol jie persidažys ir persigrupuos, darsyk peržvelkim jų trojos arklį, suskaičiuokim jo pagrindinius kaulus, kad ir naktį apgraibomis atpažintume.

Jis pagamintas iš keturaukštės netikrybės. Štai šie keturi aukštai:

1) Šeima preziumuojama kaip smurto ir nesaugumo vieta. Netiesa. Šeima dėl savosios esmės – iš dviejų, kelių ar daugelio asmenų sukurti viena – yra ramybės ir saugumo erdvė, kurioje mus ištinka mažiausiai streso, baimės, agresijos ir nerimo, kurioje patiriame daugiausia ramybės, džiaugsmo ir palaikymo akimirkų. Visi – vyrai, moterys, vaikai, seneliai. Joje pasitaiko ir streso bei nelaimių, tačiau, skaičiuojant praleisto laiko valandai, daug mažiau nei gatvėje, darbe ar kitose vietose. Teiginys, kad šeima yra pavojinga vieta, yra tapatus teiginiui, kad lova yra itin pavojinga vieta, nes joje miršta dauguma žmonių. Nes daugelis pasiligojusių žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia lovoje.

2) Ant šios klaidingos preambulės stovi kita klaidinga tezė: Smurtą ir nesaugumą būtina užkardyti, nes kiekvienas turi teisę jaustis laimingas. Sklindantis iš valstybės ir institucijų lūpų, šis teiginys iš esmės reiškia, kad šis užkardytojas ir bus valstybė bei institucijos, kurios sutartinai kardys smurtą bei nesaugumą (tai, ko nėra) sau įprastu bei pamėgtu būdu: naikindamos nesamo dalyko šaltinį, t.y. šeimą. Ar tai užkardys smurtą bei nesaugumą? Šis klausimas tolygus klausimui, ar užkardytų mirtingumą lovų sunaikinimas remiantis statistiniais duomenimis, jog dauguma žmonių miršta lovose.

3) Ant antrosios klaidingos tezės stovi trečioji, ne mažiau klaidinga: Pagrindinis smurto šaltinis smurto šaltinyje šeimoje – biologinis vyras, akseptoriai – biologinė moteris ir vaikai. Klaidinga ideologema. Smurtas šeimoje yra retas reiškinys, o jo kryptis yra abipusė ir proporcinga. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Ir ne fizinė jėga yra smurto kryptį apsprendžiantis faktorius. Jei smurtas šeimoje būtų vienakryptis arba gausus reiškinys, šeimos institutas nebūtų atlaikęs laiko išbandymų bei iššūkių. Šią temą liečiantys viešieji statistiniai duomenys remiasi ideologizuota išankstine nuostata ir todėl yra niekinės vertės.

4) Trečiąja netikrybe paremta ketvirtoji: Vyriškasis absoliutas šeimoje smurtauja todėl, kad yra „išradęs“ šeimą kaip feodalinių santykių perpetualizavimo erdvę ir ją pavertęs savo feodu. Spekuliacija ir filosofinis nonsensas. Kolektyvinis subjektiškumas neįmanomas; nėra tokio piktavališko (nei geranoriško) vyriškojo absoliuto, nešino savąja kvintesencija, kuris amžių tėkmėje įdėmiai ieškotų progų realizuoti savo ambicijas ir pašluoti sau po padu visa, kas ne jis. Sociumo raida nėra absoliučių subjektų ar principų kova, jai būdinga ne konfrontacinė, o fermentacinė dialektika. Tarytum smėlis, vanduo ar pelėsiai visuomenė ir šeima suranda ir nuolat evoliuciškai adaptuoja optimalią savo egzistencijos formą, kurią bet kokie ideologiniai perdarymai tegali tik sugriauti, ne pataisyti.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top