lietuvossarasas.lt
„Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos jų kartos bus laiminamos tavo vardu,“ – kadaise sakė lietuviai kreipdamiesi į Tadą Kosciušką.
Prieš du šimtmečius – 1817-ųjų spalio 15-ąją – Šveicarijoje, Zolotorno miestelyje, Kosciuška mirė.
Ši žinia anuomet sukrėtė Lietuvą. Visame krašte – katalikų, reformatų bažnyčiose, sinagogose ir mečetėse – vyko sukilimo vado pagerbimo apeigos ir laisvės manifestacijos.
Šių apeigų aprašas su sakytomis kalbomis po metų buvo išleistas Vilniuje. Kadaise atradęs knygelę VU bibliotekoje su jauduliu varčiau. Vėliau citavau moksliniuose tekstuose. Šiandien – šiek tiek žinių iš ano seno aprašo.
1817-ųjų lapkritį ir gruodį visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Vilniuje, Trakuose, Kaune, Naugarduke, Vilkmergėje (Ukmergėje), Volkoviske, Kėdainiuose – visų luomų gyventojai atidavė pagarbą savo gentainiui Tadui Kosciuškai. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje dvi dienas vyko gedulingos pamaldos bei iškilmės, stovėjo dailininko Jono Rustemo sukurtas katafalkas su granitine piramidės formos kolona, o joje – aukso raidėmis lotyniškai išreikšta „dėkingiausios Tėvynės pagarba Laisvės ir Respublikos Gelbėtojui bei Gynėjui“. Greta išrašytas lenkiškas eilėraštis skelbė: „Žlugome – o jis neleido mums žlugti be šlovės“.
Šioje bažnyčioje pirmąją iškilmių dieną, išsyk po mišių bei pamokslo, kalbą, sugraudinusią tiek kalbėtoją, tiek klausytojus, pasakė Trakų pavieto maršalas Mykolas Juozapas Römeris: „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. […] Tikra meilė – kitas, amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam [atiduodama] mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Juk kai panorės tėvai ir motinos savo vaikus prie dorybių paraginti ar mokytojai savo mokiniams tėvynės meilę įkvėpti, ar vadai karių rikiuotes mūšiui paskatinti, kur dar, jei ne Tado Kosciuškos darbuose ir gyvenime, jie atras gentainiams nuostabiausią pavyzdį? Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. […] Lietuvoje gimęs bajoras.. […] kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Būdamas Washingtono ginklo draugas išmoko, kaip būti laisvės ir prigimtų žmogaus teisių gynėju. […] Nemirtingoji dvasia, kurios didis vardas visada bus minimas su pagarba! Pažvelk! Tai Lietuviai, tavo kraštiečiai […] norėjo Tau [paprasto bajoro kalba] parodyti tikrą ir neblėstančią Brolių meilę [… ] Priimk maloniai šį paprastą, iš Tėvynės gėlių nupintą Lietuvišką vainiką ir pridėk jį prie laurų, kuriais visas pasaulis garbingus Tavo smilkinius puošia! Ilsėkis amžinai Gentainių širdyse!“
Vilniaus Evangelikų bažnyčioje pamokslą sakęs evangelikų reformatų kunigas Aleksandras Labauskis dėkojo bendrapiliečiui ir gentainiui Kosciuškai už palikuonims sekti paliktą tikrojo patriotizmo pavyzdį. Pasak jo, tikras patriotas gyvena visiems, kad ir labiausiai jie skirtųsi kalba, nuomone ir Religija. Niekas, jei tik myli savo Tėvynę, nėra atskirtas nuo jo palankumo. Atskiri luomai jo darbų neriboja, visi valstybės nariai yra jo broliai. Kosciuška buvęs tikras patriotas, nes „gynė savo krašto artojų žmonių teises, paskelbė visuotinę laisvę žmonėms artojams“.
Vilniaus žydai susirinko melstis už Generolo Kosciuškos sielą į didžiąją Mokyklą: čia griežiant aštuonioms muzikantų poroms kantorius giedojo Kosciuškai parašytą hebraišką giesmę. Musulmonai gedulingas pamaldas laikė savo mečetėje Lukiškese: jose dalyvavo Vilniaus gubernijos valdžia, lietuvių bajorijos vadovai, žymiausios damos, katalikų kunigai, aukšto rango totorių tautos karininkai bei kunigaikščiai. Mula Danielius Šablovskis kreipėsi į susirinkusius lenkiškai: „Broliai Musulmonai! Garbingieji šios Tėvynės, kurioje gyvenate, Sūnūs! Nereikia Jums minėti neapsakomų didžio vyro Tado Kosciuškos dorybių, narsos ir nuopelnų, nes jo vadovaujami tai matėte ir kartu su juo kovėtės už tėvynę“.
Naugarduke vykusiose iškilmėse kapela atliko gedulingą muziką, kurią specialiai sukūrė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas ponas Slevinskis, tarnavęs Kosciuškos būriuose. Vilkmergėje greta bažnyčioje padėto antkapinio akmens ir jį puošusių Lietuvos bei Karalystės herbų kaip Vado karo žygių liudinikai stovėjo už piliečių lėšas senomis uniformomis aprengti karo invalidai. Buvęs Vilkmergės miesto burmistras Martynas Mackevičius, sakęs kalbą gausios miestiečių ir žemdirbių klasės vardu, vadino Kosciušką „žmonių pripažintu liaudies tėvu“, „žmoniškumo draugu“ ir kreipdamasis į jį teigė: „Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos jų kartos bus laiminamos tavo vardu“. Vilkmergėje gedulingų apeigų metu surinktas piliečių aukas buvo pavesta klebonams išdalinti savo parapijose vargstančioms Kosciuškos karių našlėms ir jų vaikams.
Kėdainiuose vykusias gedulingas apeigas žymia lėšų dalimi parėmė miesto žydai. Visuose Lietuvos miestuose ta proga sakyti pamokslai ir kalbos kėlė LDK saulėlydyje sukilėlių gintus tautos laisvės ir garbės, pilietinės dorybės ir ištikimybės tėvynei idealus. Anot Kauno Bernardinų bažnyčioje kalbėjusio buvusio Abiejų tautų policijos komisijos komisaro Juozapo Fergiso, Kosciuška, nors nepajėgęs tėvynės išgelbėti, padovanojęs jai nuostabią žūtį: mat įrodęs, jog „Respublikos pilietis nori ir moka už tėvynę mirti“. Todėl jis esąs būsimų kartų patriotizmo ir dorybių šaltinis.
Šį senąjį Lietuvos pasakojimą apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją – XX amžiuje tęsė lietuvių bajorai Stasys Šalkauskis, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Bent literatūros vadovėliuose mėginame jį pratęsti ir šiandien.
Tado Kosciuškos portretas, tapytas 1817 m., saugomas jo vardo muziejuje Zolotorne.