Veidaknygė
Labai daug apie okupacijos metus ir esamą valstybės būklę pasako Justino Marcinkevičiaus liudijimas: „Mes kartu su poetu Algimantu Baltakiu paprašėme Saugumo departamento buvusio generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio pasidomėti Jono Kazlausko byla. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris dalyvavo tardant (ar apklausiant) Joną Kazlauską. Vieno tokio pokalbio metu Jonui pasidarė bloga, buvusi iškviesta medicinos sesuo, suleisti vaistai, bet širdis neatlaikiusi.“ (Just. Marcinkevičius, „Kelkis kelkis, mielas drauge“, in: „Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai“, Birštono savivaldybė, 2010, p. 68.)
Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, profesorius, pasaulyje žinomas baltistas Jonas Kazlauskas dingo 1970-ųjų spalio 8-ąją. Lapkričio 17-ąją jo kūnas buvo rastas Neryje.
Ar tikrai Lietuvos valstybės pareigūnai yra bejėgiai išsiaiškinti, kur, kaip ir kas iš KGB tardytojų „kalbėjosi“ su Jonu Kazlausku? Kieno valia ir kaip po „pokalbio“ jo kūnas atsidūrė Neryje? Nejaugi buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, kiti buvę ar esami pareigūnai neturi daugiau žinių apie šią tragišką istoriją? Nejaugi nė vienam laisvos Lietuvos žurnalistui ši istorija nepasirodė verta rimto žurnalistinio tyrimo?
1949-ųjų nuotraukoje – du Prienų „Žiburio“ gimnazijos gimnazistai ar Vilniaus universiteto pirmakursiai Jonas Kazlauskas ir Justinas Marcinkevičius. Šią nuotrauką Just. Marcinkevičius įsidėjo į sovietmetyje išleistus savo raštus.