Vladimiras Laukčius | DELFI.lt
„Pažvelkime į intelektualinę prezidento komandą. Kaip būtų puiku, jei joje būtų skirtingai mąstančių, stiprių intelektualių pajėgų, gebančių generuoti ateičiai svarbias idėjas“, – sako kultūros istorikas, kultūros ir švietimo ministras pirmojoje po nepriklausomybės atstatymo vyriausybėje Darius Kuolys.
Kuolys taip pat labai kritiškai vertina kandidatų į būsimus prezidento patarėjus tikrinimą Valstybės saugumo departamente:
„Ar žmogus, nusprendęs siekti valstybės vadovo pareigų, iš tikrųjų negali Lietuvoje atrasti kelių dešimčių žmonių, kuriais pasitikėtų? […] Žinoma, galima manyti, kad Lietuvoje – visi šunsnukiai ir niekuo pasitikėti nevalia. Bet ar verta tapti tokios šunsnukių valstybės ir visuomenės lyderiu?“ „Delfi“ pašnekovas taip pat teigia pasigendąs prasmingų diskusijų žiniasklaidoje ir siūlo keisti LRT finansavimo modelį.
„Paklauskime savęs: kur šiandien skirtingai mąstantys lietuviai gali susėsti ir rimtai apie bendrus reikalus padiskutuoti? Dažniau matysime įgyvendinamą vieną ar kitą informacinę akciją. Ir už valstybės pinigus.
Visuomeninį transliuotoją išlaikome mes visi. Bet finansuojamas jis iš valstybės biudžeto. Todėl Seimas ir grumiasi dėl visuomeninio transliuotojo su LRT taryba. Galėtų visuomenė iš Seimo ir prezidento Lietuvos radiją ir televiziją perimti, sutikdama mokėti abonentinį mokestį arba pervesdama nuošimtį nuo gyventojų pajamų mokesčio.“
Šįmet sukako 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvai. Rudenį renkame Seimą. Ar tai bus brandus trisdešimtmetės nepriklausomybės Seimas?
Viltingų ženklų – nedaug. Lietuvos politinį gyvenimą apėmę nuovargis ir stiliaus inercija. O trisdešimtmetį galėjome pasitelkti kritinei refleksijai ir politiniam atsinaujinimui. Tikrai vertėjo rimčiau pasvarstyti, ką per tuos dešimtmečius pavyko nuveikti kaip laisvai visuomenei ir valstybei. Sutelkę protus (kad ir kokie jie šiandien būtų), galėjome atsakingiau paprojektuoti bendruomenės ateitį, aptarti, kas mus šiandien dar į bendruomenę jungia ir jungti galėtų. Deja, to padaryti nepavyko. Būta pavienių pasvarstymų, bet stinga rimtesnių studijų, mokslo darbų, platesnių forumų.
Prisiminkime, kiek projektų ir karštų diskusijų dėl Lietuvos raidos scenarijų būta Sąjūdžio laikais. Į tautos ateities svarstymus buvo įsitraukę stiprūs žmonės: Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis. 1988 m. vasarą Sąjūdis parengė almanachą „Europa“. Sudarytojas Vilniaus V. Kapsuko universiteto dėstytojas filosofas Romualdas Ozolas jame kalbino Frankfurto prie Maino universiteto profesorių Jürgeną Habermasą. Ir kalbėjosi abu apie Europos tautų vienybės pagrindus, negausių tautų likimą bendrame projekte.
Regis, tuomet turėta didesnių intelektualinių ambicijų. A. J. Greimas, Aleksandras Štromas ragino lietuvius drąsiau įsitraukti į būsimos pasaulio ateities projektavimą. Ar turėtume jėgų šiandien priimti tokį iššūkį?
Manau, žvelgdami tiek į nueitą valstybės kelią, tiek į rytdieną, turėtume daugiau kalbėti apie mus telkiančius bendrus principus ir idėjas, apie tai, kas mūsų ateitį darytų tvaresnę, patikimesnę. Tačiau vis labiau pasiduodame nomenklatūrinei logikai: kaip mums susitvarkyti šios dienos reikalus, pasidalinti turimus ir skolinamus pinigus. O Lietuvos projekto – neturime.
Net prezidentas, iškėlęs gerovės valstybės idėją, tvirtesniais argumentais jos negina. Platesnio projekto nematome. Tarp atskirų iniciatyvų sunku įžvelgti bendresnį brėžinį. Kalbama apie laisvą visuomenę, bet siekiama didinti slaptųjų tarnybų galias ir piliečių kontrolę.
Ar tikrai tos galios didinamos?
Taip, jos didinamos: siūlomos įstatymų pataisos, leisiančios slaptosioms tarnyboms imtis ne tik psichologinės prievartos, bet ir prevencinių pokalbių, kitų kontrolės priemonių. Ir tai daroma neturint patikimos parlamentinės slaptųjų tarnybų priežiūros.
Per tris dešimtmečius jos taip ir nesukūrėme. Jei atstatėme Lietuvą kaip laisvą respubliką, turėtume nuosekliai, tvirtai ginti jos principus, nes jie – mūsų politinės tapatybės, mūsų atkurto projekto esmė. Bet šiandien respublikos principai per menkai įsisąmoninti, dažnai paminami.
Kai apie Lietuvos projektą ir jo atkūrimo subjektą sakote „mes“, ar tikrai dar jaučiatės esąs to „mes“ dalimi?
Dalyvavau visame Sąjūdžio bruzdėjime, dirbau pirmosiose vyriausybėse, prezidento Valdo Adamkaus pirmojoje komandoje. Tad jaučiu gyvą ryšį su šiuo projektu, išgyvenu dėl jo nesėkmių. Matyt, kaip didelė dalis lietuvių, Lietuvos piliečių.
Bet ar matote aplink save daug bendraminčių?
Matau nemažai intelektualių žmonių, kuriems rūpi laisvos Lietuvos projektas. Kita vertus, šie žmonės neretai suabejoja savo galiomis paveikti dabartinę tikrovę. Didelė visuomenės dalis stengiasi prisitaikyti prie tvarkos, kuri kuriama tarsi inertiškai, pačiai visuomenei rimčiau nereflektuojant, kas iš tiesų kuriama.
Sakote, kad gyvenama šia diena, prisitaikoma, galvojama apie tai, kaip išsidalinti pinigus. Kada ir kodėl tapome tokie?
Kiekvienoje visuomenėje didelė dalis narių galvoja, kaip prisitaikyti prie esamų aplinkybių, išlikti, ir tie išlikimo instinktai – labai stiprūs. Tai natūralu. Bet gyvybinga visuomenė rūpinasi ir bendru projektu. Laisva politinė bendrija rūpinasi respublika. Dėl respublikos viešai tariamasi, taip jai angažuojamasi, įsipareigojama. Tam būtina tikra viešoji erdvė, kasdieniai piliečių forumai. Respubliką ištinka krizė, kai atskiros galios grupės ima kontroliuoti viešąją erdvę. Vienus marginalizuojant, kitus sureikšminant sukuriamas tokios erdvės simuliakras.
Ką mes turime, kai mūsų viešuma imama režisuoti galios grupių? Daug pramoginių laidų ir tuštokų plepesių. Sovietmečiu radijas ir televizija mums labai daug pasakodavo apie „autoįvykius“, orų prognozes, duodavo daug patarimų, kaip rūpintis sveikata, auklėti vaikus, prižiūrėti automobilius. Būta neblogų laidų. Bet jokio pilietinio forumo – jokio bendro viešų reikalų svarstymo, kuriame būtų dėstomi skirtingi požiūriai ir argumentai. Tik viena propagandinė linija.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.