Vilniaus apskrities policijai iškėlus administracinę bylą dėl šiemet gegužės 3 d. surengtų pilietinių apeigų, kurių metu buvo mėginta įpūsti drąsos Vidaus reikalų ministrui Artūrui Melianui, taip pat dėl Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjimo prie Valstybės saugumo departamento bei žodžio laisvės gynimo pilietinėmis vaikštynėmis S. Daukanto aikštėje toliau teisiamas Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys.
Byla dėl Vaikų gynimo dienos minėjimo taip ir nebuvo pradėta svarstyti, nes paskirtoji teisėja atsisakė jos imtis, argumentuodama tuo, kad 1991 m. Sausio 13-ąją kartu su D. Kuoliu, tuometiniu kultūros ir švietimo ministru, budėjo Vyriausybės rūmuose, todėl negalėsianti būti nešališka.
Bylą dėl pilietinių apeigų prie Vidaus reikalų ministerijos rugsėjo 6-ąją nagrinėjo teisėja AldonaTumelionytė. Pirmąjį posėdį ji pradėjo griežtai – įspėjusi susirinkusius piliečius ir žurnalistus, kad posėdžio niekas nedrįstų įrašinėti ar filmuoti, kitaip būsią nubausti, paskelbė pradedanti nagrinėti „baudžiamąją bylą“. Ak, tie kalbos riktai… Senukas Froidas pasakytų, kad kas galvoje, tas ant liežuvio ir kad, ko gero, teisėja jau iš anksto, dar nė neišnagrinėjusi bylos, nusiteikusi nubausti kaltinamąjį… Tai tik prielaidos, žinoma.
Darius Kuolys, vėl ir vėl teisėjos klausiamas apie tradicines senąsias pilietinės drąsos pūtimo apeigas, kantriai aiškino gerbiamajam teismui, kad teismo procesai, deja, 22-aisiais atkurtosios nepriklausomos respublikos gyvavimo metais yra tapę politinio proceso dalimi. D. Kuolys prisiminė ir pokalbį apie tai su ministru Artūru Melianu pilietinės drąsos pūtimo apeigų metu, taip pat priminė signatarų Romualdo Ozolo, Bronislovo Genzelio, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko teismus tuose pačiuose teisingumo rūmuose, profesoriaus Povilo Gylio bylą. Jis teigė, kad nėra normalu, kai signatarus po juos išteisinusio viešo apylinkės teismo toliau už akių teisia aukštesnės instancijos teismas. Darius Kuolys prisipažino organizavęs gegužės 19-osios protesto sueigą Daukanto aikštėje, raštu tai paliudijęs policijos tyrėjams, tačiau faktų nebuvo paisoma, į teismą buvo patrauktas niekuo dėtas profesorius P. Gylys. Teisiamasis prisiminė ir bedarbę našlę, penkių vaikų motiną Rimą Štefanę, kuri už protesto akcijos prieš Garliavos smurtą – vaikštynių – organizavimą Mažeikiuose buvo policijos patraukta į teismą. Mažeikių teismas ją išteisino, nes vaikštynėms – ne mitingui, ne piketui – leidimas nereikalingas. Tačiau R. Štefanės byla vėl atsirado teisme, šįkart glaudžiais ryšiais su Valstybės saugumo departamentu išgarsėjusio teisėjo Boleslovo Kalainio vadovaujamame Šiaulių apygardos teisme, kuriame už akių ji buvo nuteista pinigine pusės tūkstančio litų bauda. Tai nėra teisingumas, tai susidorojimas.
Darius Kuolys priminė gerbiamajam teismui, kad esame ne tik teisiniame procese, bet ir politiniame, kurį užsienio politologai, analizuodami posovietinę erdvę, vis dažniau vadina putinizacija. „Norėčiau, kad mes, Lietuvos piliečiai, tą tikrovę suvoktume ir nuo jos nebėgtume“, – sakė teisiamasis.
Teisėja Aldona Tumelionytė paklausė, kaip teisiamasis atsirado prie Vidaus reikalų ministerijos. „Atėjau, – atsakė D. Kuolys. – Atėjau ir atsistojau, jausdamas pilietinę pareigą ginti Respubliką“.
Pasak D. Kuolio, Valstybės saugumo departamentas ir politikai, padėję kriminaliniam pasauliui susidoroti su principingais FNTT vadovais, kurie yra kovoję su mafija, tyrę pulkininko Vytauto Pociūno žūties bylą, pasikėsino į konstitucinę šalies santvarką, pamynė Respublikos vertybes ir idealus. O priešintis tam, kas kėsinasi į santvarką, kas griauna Respubliką, yra ne tik kiekvieno piliečio teisė, bet ir pareiga. D. Kuolys teigė, kad jis su bičiuliais ieškojo būdo, kaip atlikti savo pilietinę pareigą nepažeidus Susirinkimų įstatymo. Kaip išeitį jis pasirinkęs įstatymu neuždraustą pilietinio protesto formą – ne mitingą, ne piketą, bet pilietines apeigas.
Teisėja smulkiai aiškinosi, kuo skiriasi pilietinės apeigos, akcija ir piketas, kas dalyvavo, kokios priemonės apeigose buvo naudojamos, kam reikalingi apeigoms simboliniai atributai – Kudirkos varpas ir Smetonos porfeliukas, kaip apeigose atsirado pats Vidaus reikalų ministras Artūras Melianas. Galiausiai teisėja pasiūlė peržiūrėti video medžiagą, kuri buvo nufilmuota ir perduota teismui policininko, ir išsivedė Darių Kuolį į kitą kambarį, nes neva teismo salėje nėra galimybės filmų žiūrėti.
Stebėtojai nebegalėjo matyti, kas ten vyksta, todėl buvo kiek sunerimę, o Seimo Antikorupcinės komisijos nario Naglio Puteikio, stebėjusio teismo posėdį, nuomone, tai – itin grubus teismo posėdžio atvirumo pažeidimas. Pasak jo, paprastai teisėjai tokiais atvejais daro pertrauką ir organizuoja tinkamą aparatūrą.
Peržiūrėjusi filmuotą medžiagą teisėja su kaltinamuoju grįžo į salę ir, atmetusi D. Kuolio prašymą liudininku byloje kviesti vidaus reikalų ministrą Artūrą Melianą, kitą posėdį paskelbė vyksiant spalio 1 dieną, 9 valandą. Į jį liudyti nusprendė pakviesti policininką, filmavusį drąsos pūtimo apeigas.
Beje, drąsos Artūras Melianas po šių apeigų neįgijo. Jis taip ir neišdrįso atleisti susikopromitavusio FNTT vadovo K. Jucevičiaus ir sugrąžinti į pareigas sąžiningų karininkų. Teismą stebėję piliečiai svarstė: gal tradicinės apeigos nebuvo sėkmingos todėl, kad joms nuolat trukdė uolus policininkas, išvaikęs protėvių dvasias.
Nuotraukos: alkas.lt, Leonas Merkevičius