Dėl Civilinės sąjungos įstatymo VDU absolventas išprovokavo viešą politikų ir mokslininkų ginčą (Nuolat papildomas)

“Pozicijos” portale yra paskelbtas Aurimo Venckūno (VDU absolvento, verslo administravimo magistro) viešas kreipimasis į Seimo narius, Lietuvos politikus ir šviesuolius. Absolventas  atkreipia dėmesį, kad visi Lietuvos žmonės labai pyksta – kodėl Seime “stumiama” įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę Lietuvoje (t. y. Civilinės sąjungos įstatymo projektą).

Jo teigimu, Lietuvos Konstitucija yra aukščiausias Lietuvos įstatymas, o Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai pasakyta: “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. (…) Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.” Ir TAŠKAS (ir nebandykite “žaisti” su sąvokų painiojimu, kad Konstitucinis teismas aiškino, jog tik santuoka turi būti tarp vyro ir moters, o šeima gali būti bet kokia: viengungiai, kartu gyvenantys giminaičiai ar nesusituokusios poros, gal net seksualinių mažumų atstovai – kurie šiaip dažnai būna gana geranoriški, gabūs ir patriotiški Lietuvos žmonės. A.Venckūno kreipimąsi skaitykite ČIA. 

Į VDU absolvento laišką pirmiausia sureagavo VDU Teisės fakulteto dekanas prof. dr. D. Žalimas. Redakcijai nepavyko nustatyti, ko  VDU studentui dekanas palinkėjo, bet sprendžiant iš Seimo narės Agnės Širinskienės reakcijos – tikri nieko gero.

A.Širinskienė. Sveiki, manau tiek vieno iš VDU fakultetų dekanas p. Žalimas, tiek gerbiamas VDU studentas absolventas p. A. Venckūnas išsakė savo nuomones dėl partnerystės, kurių reiškimas yra garantuojamas Konstitucija. Tik gaila, kad VDU fakulteto dekanas leidžia sau žeminti absolventus ir lieja apmaudą dėl kitokios nuomonės, kai nuomonių įvairovė bei diskusijos nuo pat universitetų pradžios Europoje universitetuose buvo siekiamybė. Džiaugiuosi, kad mokiausi kitokioje VDU, kur dar buvo kitokie vadovai su kitokia akademine dvasia.

Matyt, siekdamas pasitaisyti savo reputaciją, dekanas puolė aiškintis.

D.Žalimas. Sveiki, aš, žinokite, visai nepykstu, tik už šio įstatymo priėmimą. Tik, matyt, nesu “visi Lietuvos žmonės” (šypsenėlė). O jei rimčiau, išbraukite mane iš savo adresatų sąrašo ir nesiuntinėkite spaminių laiškų. Apgailestauju, kad naudojotatės VDU absolvento vardu. Pagarbiai, Dainius Žalimas.

Į absolvento laišką sureagavo ir  Povilas Vytenis Andriukaitis.

V.P.Andriukaitis. Būtent ir nurodžiau VDU absolventui ir verslo magistrui pasikonsultuoti prieš rašant VDU absolvento minimalių konstitucinių žinių neatitinkantį laišką bent jau konsultuotis su VDU profesūra, kuri išmano konstitucinę teisę. Deja, VDU absolventas ir toliau tobulinasi iš padebesių.

Į šį ginčą įsiterpė profesorius Saulius Arlauskas ir Vytautas Budnikas (LŽTKC atstovai).

S.Arlauskas. Leisime sau paprieštarauti Gerb. Vyteniui Adriukaičiui dėl VDU profesūros, kuri esą išmano konstitucinę teisę. Tačiau ją išmano ne tik VDU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų profesūra,-rašo jie. – Pvz. priešinga VDU profesūros nuomonei yra teisės filosofo ir teoretiko, habilituoto mokslų daktaro Mykolo Romerio universiteto (MRU) garbės profesorius, buvusio teisės filosofijos katedros vedėjo, „Teisės teorijos“ vadovėlio, „Teisinės valstybės koncepcijos Lietuvoje“ autoriaus Alfonso Vaišvilos nuomonė.

Absoliučiai priešinga prof. D.Žalimo nuomonei yra teisės filosofijos mokslų daktaro, leidinio „Šiuolaikinės teisės filosofija“ autoriaus prof. Sauliaus Arlausko nuomonė.

Jo teigimu, kadangi Konstitucijos 18 straipsnis nustato, jog žmogaus teisės yra prigimtinės. Iš Konstitucijos 38 straipsnio seka, kad turėti šeimos nario „motinos arba tėvo“ teises bei pareigas galima tik prigimtiniu – biologiniu – pagrindu. Vienos lyties asmenų civilinė sąjunga, šeima ar santuoka aiškiai būtų sudaroma ne prigimtiniu pagrindu, o dirbtinai sukuriama abipusiu susitarimu (sukuriama pagal žmonių subjektyvius norus, kurie neturi pagrindo gamtos nustatytoje tvarkoje – šia tema pridedamas Lietuvos žmogaus teisių organizacijų pareiškimas.

Taigi galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos interpretacijas lemia ne mokslininko Konstitucijos geras/nelabai geras išmanymas, o mokslininko filosofinės arba ideologinės pažiūros. Tad  šiuo atveju kai kurių mokslininkų Konstitucijos turinio interpretacijas lemia ne realus Konstitucijos turinys, o jų ideologinis angažuotumas.

Mūsų visuomenė dar pamena vos prieš kelis dešimtmečius sovietinių okupantų puoselėtą „brandaus socializmo“ ir „komunizmo“ statybos ideologiją, kurią tuo metu karštai grindė savo moksliniais darbais  kai kurie to meto mokslininkai. Marksistinę komunizmo statybos ideologiją pakeitė kita šiandieninė – marksistinė genderizmo ideologija. Bet nei vienai, nei kitai mūsų visuomenės dauguma nepritaria. Todėl šių ideologijų nederėtų įvelti sprendžiant prigimtinės šeimos klausimus, nes anot prof. A.Vaišvilos, vaizdžiai tariant, nors istorinės sąlygos keitėsi, tačiau žmonija dar neišrado be vyro ir moters vaikams atsirasti kitokio būdo.

P. V. Andriukaitis neatlėgo.

P. V. Andriukaitis. Gerbdamas prof. Sauliaus Arlausko ir prof. Alfonso Vaišvilos individualias nuomones, nesiginčydamas ir su prof. D. Žalimo nuomone, noriu atkreipti dėmesį į galiojantį teisinės valstybės principą, kuris nustato teisės viršenybę įvairių galiojančių individualių nuomonių atžvilgiu.
Tad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai turi aukštesnę galią už individualias atskirų profesorių nuomones ir net už atskirų autorių parašytus vadovėlius.
Nenorėdamas tuščiai ginčytis su prof. Sauliaus Arlausko Konstitucijos 38 straipsnio interpretacija, galiu tik tiek tepasakyti, kad jo akcentas į biologinę prigimtį nesudaro pagrindo tuo biologiniu kriterijumi vertinti žmogaus teises. Žmogaus samprata apima daug platesnį nei biologinis aiškinimą, o draudimas diskriminuoti žmogų dėl bet kokios priežasties, įskaitant ir biologinę, yra draudžiamas, žmogaus orumas ir laisvė yra neliečiami.

Jei tik biologine prigimtimi ir net pagal “gamtoje nustatytą tvarką” vertinsime žmogaus teises, tai galime ir vėl sulaukti tokios žmogaus teisių interpretavimo ir jam taikomos teisės praktikos, kurią taikė visi totalitariniai režimai. Galėčiau rašyti ir daugiau, bet pakaks ir to, į ką atkreipiu dėmesį.

Todėl linkiu prof. Sauliui Arlauskui dar kartą mėginti susipažinti su JT žmogaus teisių konvencija, su JT Žmogaus teisių komisaro ataskaitomis, su EŽTT sprendimais, su Lisabonos sutarties, kuri yra konstituciškai neatskiriama Lietuvos Konstiticinės teisės ir teisinės sistemos dalis, reikalavimais ir su kitais Lietuvoje galiojančiais teisės aktais bei teismų sprendimais. O taip pat susipažinti ir su Europos Teisingumo Teismo, Europos Komisijos, Europos Parlamento bei Europos Tarybos juridinių skyrių pateikiamais išaiškinimais tiek žmogaus teisių aplamai, tiek ir vienalyčių šeimų klausimais.

Taip pat siūlau pasidomėti ir homofobijos, kuri kaip ir daugybė kitų fobijų, traktuojama mokslinėje literatūroje kaip rimtas sutrikimas, problematika. Ji akademiniam žmogui turėtų būti įdomi.

Gerbiami profesoriai tikrai žino, jog rimtoje mokslinėje literatūroje net “genderizmo” termino nėra. Tad gal profesoriai galėtų bent savo sąvokinę terminiją suderinti su mokslinių terminų reikalavimais. Viešojoje erdvėje naudojamas genderizmo terminas yra ypač paplitęs tose tautose, kur lyčių lygybės teisinė sąvoka pakeičiama terminu “gendernyj vopros”. Patarčiau pasidomėti šia problematika plačiau, kad lyčių lygybės sampratai suteiktumėte tokią prasmę, kokia yra jai teikiama mokslinėje literatūroje.

Beja, keista girdėti iš tikrai ideologiškai tendencingos interpretacijos autoriaus argumentus, bandančius gretinti žmogaus teisių problematiką su “komunizmo” ideologija, nors jo paties argumentai ir pagrindžia tokių autoriaus interpretacijų totalitarinį pagrindą.Pagarbiai, Vytenis Andriukaitis.

Į tai prof.S.Arlauskas atsako:

Prof.S.Arlauskas. Gerb. Vyteniui Povilui Andriukaičiui norėčiau palinkėti nekišti politikos ten, kur yra teisės mokslo (konstitucinės teisės mokslo) kompetencija.

Sakote pasigilinti į Jungtinių tautų žmogaus teisių konvenciją, tai pirma, nepamirškime. kad jos teksto vienas iš autoritetingų autorių buvo Žakas Maritenas, Tomo Akviniečio mokslo pasekėjas.

Konvencijoje pasakyta “Visi žmonės GIMSTA laisvi ir lygūs savo orumu ir tesėmis…”. Taigi žmogaus pagrindinės teisės kyla iš jo prigimties. Žmogaus teisės neatimamos, neliečiamos, nes žmogaus prigimties ( to, kad jis yra biosocialinė būtybė) valingai nepakeisi. Būti vyru arba būti moterimi yra prigimtis ir natūralu. kad Lietuvos Konstitucijoje pasakyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu.

Jūs teisus, gerb. Vyteni, Povilai, kad totalitariniai režimai nesiskaito su žmogaus teisėmis ir nesiskaito todėl, kad spjauna į žmogaus prigimtį. Taip Hitleris nesiskaitė su žydo prigimtimi arba Josifas Stalinas su žmogaus prigimtimi turėti savo NUOSAVYBĘ, tėvynę ar net gyvybę… Mūsų dienomis nuskambėjo Black life matter. Rasinė diskriminacija draudžiama, nes ji kėsinasi į prigimtį.

Lietuvoje homofobijos aš nematau ir tokia liga nesergu, kaip mane įtariate. Lietuvos Konstitucija deja dėl vienos lyties asmenų santuokos ar šeimos sudarymo “diskriminuoja” VISUS piliečius ir visus vienodai, Mūsų Konstitucija, kaip suprantate daug ką ne tik leidžia bet ir draudžia. Ir draudžia visiems žudyti, meluoti ir pan. Bet mūsų Konstitucija gerbia prigimtinius dalykus privatumą ir sutarčių laisvę. Taigi, sudaryti susitarimą gyventi kartu puikiausia gali ir vienos lyties asmenys.

Iš kur atsirado Komunizmo ideologija Jūs žinote ne blogiau nei kiti. Apie teisingą valstybę ne tik danguje bet ir žemėje svajojate ir Jūs.

Dėl Lisabonos sutarties, tai ten ES pagrindinių teisių chartijoje 9 straipsnyje parašyta, kad teisė tuoktis ir teisė kurti šeimą garantuojama pagal šios teisė įgyvendinimą reguliuojama nacionalinius įstatymus. Ši sutartis palieka teisę spręsti mums..

Deja, bet Jūs žinote, kaip svarbios teisinės procedūros. Civilinės sąjungos įstatymo atžvilgiu Konstitucijos keitimo procedūra. Ir tai ne politika, o teisės mokslas, teisės dvasia. Man visa tai rūpi, nes mano profesinė pareiga yra klausyti teisės išminties (teisės filosofijos) ir tai viešai sakyti, nors šiuo metu tai neteikia daug džiaugsmo.

Kas dėl mūsų Konstitucinio Teismo nutarimo dėl neutralios šeimos, tai deja, nerandu ten argumentų, kurie leistų galvoti taip kaip Jūs.

P. V. Andriukaitis. Gerbiamas profesoriau Sauliau Arlauskai, pirmiausia, gerbdamas Jūsų filosofines ir politines pažiūras, noriu atkreipti dėmesį į Jūsų pastabą “nekišti politikos ten, kur yra teisės mokslo kompetencija”. Ji, atrodo, galioja ir Jums. Juk ne tik Žakas Maritenas, kuriuo Jūs galbūt remiatės, bet ir daugelis kitų mokslininkų, ne Tomo Akviniečio mokslo pasekėjų, buvo šios konvencijos autoriais. Tad nepriklausomai nuo to, koks mokslininkų santykis su krikščioniškąja ar kitų religijų bei ateistine ar pozityvistine pasaulėžiūra, sutarta, jog žmogaus teisės yra subjektiškai prigimtinės. Vieni mano, kad jos neliečiamos, nes žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kiti – kad toks yra žmogaus fenomenologinis pagrindas, treti, kad taip jis išsivystė iš žemesnių gyvünų evoliucijos dėka ir tt. Tad sutariama dėl jo laisvos valios ir orumo lygaus traktavimo bei prigimtinių teisių, nesiginčiajnt dėl žmogaus kilmės interpretacijos.

Taip, Jūs teisus, sakydamas kad žmogus yra biopsichosocialinė būtybė, kuri bręsta ir subręsta skirtingo lytiškumo. Tad ir heteroseksualių, ir homoseksualių žmonių prigimties valingai nepakeisi. Ir dėl to jų negalima diskriminuoti, nes jie lygūs ir laisvi bei orūs.

Pritariu Jūsų minčiai, kad Konstitucijoje akcentuojamas būtent LAISVAS vyro ir moters sutarimas susituokiant. Būtent, negalima tuoktis, jei ta santuoka yra įteisinama prievarta ar dėl kitų savanaudiškų motyvų. Taigi santuokos instituto pagrindu yra laisvas vyro ir moters sutarimas.

Bet iš šios Konstitucijos nuostatos Konstitucinis Teismas nedaro išvados, kad būtent tik iš santuokos kyla šeima. Ir šį Konstitucinį nutarimą Jūs tikrai žinote.

Tiesa ir ta, kad Konstitucija gerbia asmenų privatumą ir sutarčių laisvę. Be to, Konstitucija pripažįsta ir bažnytinę santuoką bei tokios santuokos registraciją. Jūs žinote, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, taigi santuokos bažnytinę interpretaciją Konstitucija palieka pačių tradicinių bažnyčių kanonams. Bet pasaulietinėje valstybėje, kur nėra valstybinės religijos, šeima kildinama ne tik iš santuokos. Ir santuokos institutui netaikoma kokia nors bažnytinė interpretacija. Ir Jūs teisus, kad vienos lyties asmenys gali sudaryti susitarimą gyventi kartu, bet tuo pačiu Jūs bandote nutylėti, kad jie taip pat gali turėti teisę vadintis šeima.

Jūs teisus, kalbėdamas ir apie Lisabonos sutarties nuorodą į tai, kad teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šalies narės nacionalinius įstatymus, nes tai nepriklauso Sąjungos dalijimosi ar išimtinei kompetencijai, o yra šalių narių teisės dalis. Būtent šaliai narei ir tenka pareiga tai sureguliuoti savo nacionalinėje teisės sistemoje. Taigi, suprantant, jog diskriminacija yra draudžiama, suprantant, jog seksualinių mažumų visos teisės yra realizuojamos pagal nacionalinius įstatymus, suprantant, jog Lietuvos Konstitucijoje galioja minoriteto principas, Jums akivaizdu, kad Lietuvoje, pasaulietinėje valstybėje, šios teisės ir turi būti realizuojamos, kaip Lisabonos sutartis ir nurodo, be jokios diskriminacijos ir be jokios bažnytinių kanonų ar ideologinių mokymų pateiktos šeimos interpretacijos.

Tuo pačiu leiskite priminti Jums ir EŽTT nutartis, kurios Lietuvai taip pat privalomos.

Be to, Jūs sutiksite, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, tad visi jos straipsniai tarpusavyje susiję ir tarp jų nėra ir negali būti prieštaravimų. Taigi, ir Civilinės sąjungos įstatymo atžvilgiu tai galioja, kaip galioja ir KT nutarimas bei EŽTT nutartys. Ir tai dar kartą patvirtina, jog nėra jokių prielaidų daryti Konstitucijos pakeitimus, jei Jums tikrai rūpi teisės mokslas, teisės dvasia ir galiojantys KT nutarimai.

Ir negalėčiau nepastebėti to fakto, jog Jūs nesusidūrėte Lietuvoje su homofobijos sindromu. Siūlau pasidomėti ir Lietuvos psichologų asociacijos bei kitų mokslinių draugijų publikacijomis apie tai. O gal ir Jums pačiam vistik teko su tuo susidurti. Yra toks medicininis homofobijos, kaip ir kitų fobijų sindromas. Lietuva ne unikali šiuo atveju, ir mūsų psichiatrai tokius atvejus taip pat tiria.

Taigi, sutarkime, jog rūpi konstitucinė teisė mums abiem be jokios “ politikos kišimo”intencijos.

Prof. S.Arlauskas. Man malonu konstatuoti, kad šis Jūsų atsiliepimas tikrai kelia mūsų diskusiją iš politinio lygmens į konceptualinį.

Labai teisingai pastebėjote, kad aš vadovaujuosi sakykime krikščioniška žmogaus teisių kilmės filosofija, kurioje akcentuojama tai, kas ateina iš prigimties ir nepriklauso nuo žmogaus valios ar žmonių susitarimo.

Jūs tuo tarpu kalbate apie modernią filosofiją, kurioje, kaip sakote „SUTARIAMA dėl žmogaus laisvos valios ir orumo lygaus traktavimo bei prigimtinių teisių, nesiginčijant dėl žmogaus kilmės interpretacijos“. Taip tai pozityvistinis principas ar, kaip manoma, sekuliarus požiūris į žmogaus teisių kilmę. Toks požiūris daug kur, taip pat teismų argumentacijoje tampa dominuojantis.

Jūsų konceptualinis požiūris tikrai leidžia teigti, kad „vienos lyties asmenys gali sudaryti susitarimą gyventi kartu“, ir tai, kad „jie taip pat gali turėti teisę vadintis šeima“. Ir ta teisė, pagal Jūsų konceptualinį požiūrį turėtų atsirasti individų laisva valia ir abipusiu „susitarimu“.

Ne, ne tik tai, nes Jūs pasakote, kad Lietuvos Konstitucijoje galioja minoriteto principas. Kiti sako, kad mūsų Konstitucija yra antimažoritarinis aktas. Suprantu, kad tuo norima pasakyti, jog Konstitucija visų pirma gina atskirą individą, taip pat mažumas nuo daugumos prievartos. Mano galva šis teiginys vėl mus nukelią į ginčo pradžią: apie kokias savo neliečiamas teises gali kalbėti individas ar piliečių mažuma ir neklausyti daugumos?

Mano galva, Jungtinių tautų žmogaus teisių konvencija ar Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija buvo priimtos, remiantis prigimtinių teisių krikščioniška filosofija. Jau tuo metu buvo pripažįstama, kad vakarų civilizacijos kultūra padarė lemtinga poveikį Jungtinėms tautoms. Masinį pasaulinį pritarimą žmogaus teisių konvencijos priėmimui be abejo padarė II pasaulinio karo barbarizmai. Prigimtinių teisių politinis deklaravimas tapo atsvara tiek galimiems fašistinės ar komunistinės ideologijų atgimimams. Todėl noriu pabrėžti, kad tuo metu buvo sutarta dėl prigimtinių teisių ne todėl, kad lėmė pati susitarimo galimybė, o todėl, kad lėmė masinis pasaulinis tikėjimas, jog Pasaulio kūrėjas, sukurdamas žmogų, kategoriškai uždraudė žudyti plėšikauti, skriausti silpnesnįjį, t. y. įsakė gerbti žmogaus įgimtą orumą ir teises. Ir tai tapo pasaulio sekuliarių valstybių konstitucijų vertybiniu branduoliu (teisės principais).

Jūs pasakote, kad turi būti sutariama dėl žmogaus „laisvos valios ir orumo lygaus traktavimo“. Ką toks teiginys galėtų reikšti, atsakymo ieškau JT žmogaus teisių deklaracijoje. Ten sakoma, kad žmonių laisvės turinį apsprendžia jų įgimtos teisės. Mano galva, tikrai laisvas žmogus nesirinks bet ką. Jis mąstys, ką jam paliepia prigimtis.

Suprantu, kad Jūs neneigiate, jog mūsų Konstitucijoje galioja ir majoriteto principas. Pagal Konstitucijos 2 ir 4 straipsnius suverenitetas priklauso tautai in corpore ir valstybės valdymas vykdomas pagal demokratines taisykles. Sprendimų priėmimas vykdomas remiantis daugumos taisykle.

Mano galva bent jau Lietuvos Konstitucijoje kaip tik yra įtvirtinta krikščioniška žmogaus teisių filosofija. Žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė. Problema, su kuria šiandien susiduria įstatymų leidėjai ar teismai, tai kaip suderinti tarpusavyje konkuruojančia vertybes. Turime gerbti gyvybę, teisę sukurti gyvybę, bet turime gerbti ir privatumą. Viešai privatumas homoseksualių asmenų yra gerbiamas.

Suprantu, jog tie žmonės norėtų, kad viešai ir konstituciškai jų sąjunga būtų pripažįstama šeima. Bet gerb. Vyteni, tam reikalingas konstitucinis susitarimas kurio galimybės Jūs iš principo neneigiate.

P. V. Andriukaitis. Mes jau diskutuojame apie konceptualius dalykus. Taip, būtent to ir reikalauja konstitucinė teisė.
Pritardamas Jūsų daugeliui argumentų, pagrindžiančių Jūsų krikščioniškąją žmogaus teisių kilmės filosofiją, aš visiškai pripažįstu šią Jūsų pasirinktą pasaulėžiūros filosofinę mokyklą. Taip, tokią pasaulėžiūros mokyklą ugdyti, skelbti, skleisti garantuoja Kosntitucijos 25, 26, 42 ir kiti straipsniai. Iš tos Jūsų koncepcijos kyla ir Jūsų teiginiai apie žmogaus gyvybę, kaip aukščiausią vertybę, apie teisę gerbti gyvybę, greičiausiai nuo jos užsimezgimo pradžios, teisę sukurti gyvybę. Taip, tai yra esminės vertybės. Bet Konstitucija neskirsto tų vertybių į aukštesnes ar aukščiausias. Štai kaip apie tai teigiama Konstitucijos tekste: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, žmogaus laisvė neliečiama, žmogaus asmuo neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, nuosavybė neliečiama, žmogaus būstas neliečiamas, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė nevaržoma ir tt. Taigi, nėra žmogaus teisių srityje hierarchijos, kas yra aukščiausia vertybė.

Visos žmogaus teisės ir laisvės sudaro darnią visumą, kuri ir atspindi Lietuvos konstitucinį siekį, įtvirtintą jos preambulėje : siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės! Taigi Lietuvos atvira visuomenė ( open society) yra save įvardijusi kaip nepriklausomą demokratinę respubliką, kurioje: nėra valstybinės religijos ( 43 str.), valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos, joje kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą, kur minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma, o žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Taigi, Jūs galite reikšti savo įsitikinimą, kad Lietuvos Konstitucijoje kaip tik yra įtvirtinta krikščioniška žmogaus teisių filosofija. Bet aš reiškiu įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucija yra įtvirtinusi universaliomis žmogaus teisių ir laisvių vertybėmis grindžiamą žmogaus teisių filosofiją. Ir tuomet žmogaus teisių ir laisvių konstitucinis reguliavimas gina kiekvieno ir visų universalias teises ir laisves, todėl ir įtvirtina antimažoritarinį principą kaip konstitucinį imperatyvą, kurios niekas pažeisti žmogaus teisių ir laisvių srityje negali. Tiesa ir tai, kad žmogaus teisės ir laisvės turi ribas, nes Konstitucijos 28 straipsnis nustato ir tokį imperatyvą – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Taip, yra majoriteto principas taip pat. Bet jam irgi taikomas konstitucinis galių ribojimo principas. 5str aprašo, kas vykdo valstybės valdžią Lietuvoje – Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas! Ir šios valdžios galias Konstitucija riboja! Kaip žinote, Seimas sprendimus priima daugumos balsais, netgi nustatant ir kvorumus. Bet ir Seimo daugumos balsams taikomas šis konstitucinis jo galių ribojimo imperatyvas. Seimas negali įveikti antimažoritarinio principo, balsuodamas žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Šią kontrolę vykdo Konstitucinis Teismas.

Be to, Konstitucija riboja ir tautos galias. Konstitucijos keitimo skirsnyje nustatyta, ką ir kaip galima keisti net ir referendumu, nurodant ir reikiamą tautos piliečių balsų skaičių.
Taigi, daugumos taisyklė turi savo konstitucines ribas.

Aš vadovaujuosi pozityvistiniais principais, kuriuos man garantuoja Konstitucija. Bet mano galva, Konstitucija būtent ir įtvirtina pasaulietinės Lietuvos Respublikos normas, kurios ir padėjo rasti Lietuvos Respublikos piliečiams sutarimą, balsuojant už šią Konstituciją 1992 m. referendume. Taigi, sutartis tuomet įvyko, ir Konstitucija, gerbdama tiek krikščioniškąją, tiek musulmoniškąją, judaistinę ar ir kitas žmogaus teisių religines bei filosofines mokyklas, įtvirtino pliuralistinės demokratinės visuomenės atvirą raidą XXI amžiaus pasaulyje.
Taigi,aš manau, jog konstitucinis reguliavimas leidžia neprimesti nei vienos religinės pasaulėžiūros, sprendžiant civilinius teisinius klausimus, o konstitucinis susitarimas dėl to jau pasiektas 1992 metais.

Prof. S.Arlauskas. Manau, kad mes judame, yra toks Žodis „diskursyviai“ nuosekliai, link galutinės išvados. Jūs pastebėjote, ko aš savo argumentacijoje nepasakiau ir todėl pasakėte, kad „Konstitucija neskirsto tų vertybių į aukštesnes ar aukščiausias“. Čia aš su Jums drįstu paprieštarauti.

Mano žiniomis interpretuojant konstitucijos tekstą svarbus „hierarchinis“ principas. Šis principas reiškia, kad ta vertybė, kuri įvardinta konstitucijos tekste pirmoji tampa sisteminiu pagrindu. Jūs teigiate, kad „nėra žmogaus teisių srityje hierarchijos, kas yra aukščiausia vertybė“.

Prieštarauju. Hierarchijos principą panaudojo EŽTT byloje „Pretty prieš Jungtinę karalystę“. Metafizinis argumentas buvo toks: „nėra gyvybės, nelieka jokios prasmės kalbėti apie žmogaus teises“. Teismas nusprendė, kad eutanazija prieštarauja konvencijos tekstui, kuri gyvybę įvardija pirmąja ir todėl laiko svarbiausia vertybe. Beje, tai teisinės technikos dalykas, kurį teoriškai pagrindė Hans Kelzen, aiškindamas, kad teisė, tai HIERARCHINĖ normų sistema.

Mūsų Konstitucijoje žmogaus gyvybė parašyta pirmąja vertybe. Iš čia seka išvada, kad mūsų Konstitucijoje ir orumas ir privatumas subordinuoti tarnauti gyvybės apsaugai ir istoriniam lietuvių tautos išlikimui.

Jūs teigiate, kad Lietuvoje „atvira visuomenė ( open society) yra save įvardijusi kaip nepriklausomą demokratinę respubliką, kurioje: nėra valstybinės religijos ( 43 str.), valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės…“ Tačiau aš jau galima sakyti išsakiau mintį, kad pokario laikotarpyje pasaulietinės valstybės ir atviros visuomenės savo konstitucijose paskelbė praktiškai krikščioniškų vertybių skalę. Lietuva taip pat atskyrė valstybę nuo bažnyčios, tačiau aš gerai pamenu milžiniškos minios žmonių euforiją Gedimino prospekte, kai Katedra buvo grąžinta žmonėms. Lietuvos žmonėms sekuliarumas organiškas krikščionybės mokymui.

Gerbiu Jūsų , kaip sakote, pozityvistinę poziciją, bet tokia pozicija taip pat negali išvengti vertybinių preferencijų. H. Kelzen teisiniam neutralumui, beje, rado vienintelį diskursyvų paaiškinimą: konstitucija tarnauja daugumos įsitikinimams. Kažkokia metapozityvistinė teisinė ar politinė pozicija racionaliai nepaaiškinama. Tai puikiai parodo byla EŽTT „Lautsi prieš Italiją“.

Taigi nesutinku, su Jūsų teiginiu, kad 1992 metų Konstitucija neįtvirtina vertybių skalės. Vertybių skalės pasirinkimo problemą sprendžia vakarų pasaulis. Tas procesas atėjo ir iki mūsų. Ir čia kaip sakiau svarbus konstitucinio susitarimo dalykas.

Pagarbiai, Saulius Arlauskas