doxa.lt
Subjektyviosios ekonomijos menas
„Reikia tik pripirkti šitų, kurie jau mirę, kol dar nesudaryti nauji revizijos sąrašai, įsigyti, sakysime, kokį tūkstantį, ir, sakysime, globėjų taryba duos po du šimtus rublių už vieną: štai tau ir du šimtai tūkstančių kapitalo![1]“ – mąsto veiklus Nikolajaus Gogolio romano „Mirusios sielos“ pagrindinis veikėjas Čičikovas. Truputis istorijos: XIX amžiaus baudžiavinėje Rusijoje kas kelerius metus buvo vykdoma baudžiauninkų revizija. Suprantama, kad nežmoniškomis baudžiavos sąlygomis nemažai valstiečių mirdavo, tačiau iki naujos revizijos jie buvo laikomi gyvais. Čičikovo planas buvo atvykti į kitą miestą, išpirkti šias „mirusias sielas“ (tai yra „dokumentiškai“ gyvus valstiečius, už kuriuos dvarininkai turėjo mokėti „sielos mokesčius“) ir pasipelnyti iš to (ir ne šiaip pasipelnyti, o gauti net du šimtus tūkstančių kapitalo!). Bet kaip? Būtent tai ir yra „įdomiausia“ genialaus (kaip pastebėsime vėliau, visai atitinkančio neoliberalizmo dvasią) Čičikovo plano dalis.
Veikėjo monologe paminėta globos taryba (rus. Опекунский совет) buvo įstaiga, atsakinga už našlaičių, senyvo amžiaus žmonių ir neįgaliųjų globą. Globos taryboms nebuvo skiriama pinigų iš valstybės iždo, dažniausiai jos buvo remiamos dosnių piliečių. Žinoma, labdaros neužtekdavo, todėl globos taryba išduodavo paskolas už įkaitą – žemę, nekilnojamąjį turtą ir… valstiečius. Nepriekaištingas sumanymas: įkeisti valstiečius, gauti paskolą, kurios grąžinti nereikės – juk po revizijos įkeisti valstiečiai bus pažymėti kaip „mirę“. Maža to, šis sumanymas yra naudingas ne tik Čičikovui, bet ir dvarininkams, kurie ne tik atsikrato „sielos mokesčio“ už mirusias sielas naštos, bet ir pasipelno iš malonaus atvykėlio. Ir tik tarybos globotiniai: našlaičiai, seneliai ir neįgalieji, užmiršti valstybės, apgauti apsukraus verslininko, lieka be maisto, drabužių, priežiūros…
O dabar nukeliaukime į praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Prancūziją. Iškilus mąstytojas, akademijos pažiba Michelis Foucault skaito paskaitų ciklą pavadinimu „Biopolitikos gimimas“ Collège de France mąstymo sistemų istorijos katedroje (beje, katedra buvo įkurta paties Foucault). Kovo 28 dienos paskaitoje filosofas apibrėžia naujos politikos paradigmos, neoliberalizmo, subjektą – homo oeconomicus: „Tai yra kažkas, kas siekia savo intereso ir kieno interesas spontaniškai sutampa su kitų interesais […] Tai yra žmogus, kuriam reikia leisti veikti pačiam sau […] Jis yra laissez faire subjektas ar objektas […] Tai yra tas, kuris priima tikrovę arba tas, kuris sistematiškai reaguoja į dirbtinius sistematiškus aplinkos pokyčius […] Homo oeconomicus tampa valdymo koreliatu, darančiu įtaką aplinkai ir sistematiškai keičiančiu šios aplinkos kintamuosius[2].“ Nepriklausomas, ambicingas, verslus, racionalus, inovatyvus, imlus naujovėms – visa tai yra „puikus naujas“ neoliberalizmo subjektas homo oeconomicus.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.