Pro Patria
Skelbiame išsamų „Der Spiegel“ tekstą apie pastaruosius politinius žingsnius sprendžiant ES migrantų krizę. Nors portalo redakcija nesutinka su optimistiniu Vokietijos kanclerės atvirų sienų politikos vertinimu, tekstas vertingas visų pirma savo faktinės informacijos gausa.
Kanclerė Angela Merkel, vykdydama pabėgėlių politiką, dar labiau izoliavo Vokietiją nei jos pirmtakai. Prieš jos valią buvo uždarytas Balkanų maršrutas, o daugelis ES lyderių mano, kad jos bandymai tartis su Turkija yra tik iliuzija.
Anksčiau Vokietijos kanclerės ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko tarpusavio ryšiai buvo artimesni. Kai A. Merkel įeidavo į Europos Vadovų Tarybos konferencijų salę Briuselyje, D. Tuskas žemai nusilenkdavo ir paspausdavo A. Merkel ranką. Be to, jis taip švelniai tą ranką bučiuodavo, kad netgi A. Merkel, pripratusi prie visokiausių pataikūniškų manierų, keistai sutrikusi žvelgdavo į nulenktą buvusio Lenkijos premjero galvą.
Praeitą trečiadienį A. Merkel teko pažinti kitokį D. Tuską. Jis ir vėl pasveikino A. Merkel, bet šįkart, užuot bučiavęs jai ranką, jis pasirinko „Twitter“ svetainę. Čia jis paskelbė padėką Vakarų Balkanų šalims, uždariusioms savo sienas pabėgėliams ir taip „įgyvendinusioms dalį išsamios ES strategijos, skirtos kovai su migrantų krize“.
Šis D. Tusko poelgis tikrai nebuvo galantiškas. Ištisas savaites A. Merkel bandė užkirsti kelią Balkanų maršruto uždarymui, argumentuodama tuo, kad Europa negali palikti vienos Graikijos rūpintis dešimtimis tūkstančių vilties netekusių Sirijos gyventojų, bandančių pabėgti nuo pilietinio karo savo šalyje. Po trijų savaičių, kada Austrijos kancleris Werneris Faymannas paskelbė, kad jo šalis priims tik ribotą prieglobsčio prašytojų skaičių – šis skelbimas paskatino sienų uždarymus įvairiose Balkanų vietose – A. Merkel su nerimu purtė galvą ir sakė, kad toks veiksmas buvo „nenaudingas“.
O dabar D. Tuskas. Vyras, kuris su A. Merkel parama sugebėjo iškilti į Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą, užpuolė ją iš pasalų.
Tai dar vienas incidentas, parodantis A. Merkel įtakos praradimą. Per savo karjerą kanclerė Briuselyje atliko įvairius vaidmenis. Pradėjusi kaip negrabi naujokė, galų gale dėl euro krizės padarinių ji tapo įtakingiausia Europos lydere. Tačiau dabar ji izoliavo Vokietiją nuo likusios Europos Sąjungos labiau negu bet kuris ankstesnis kancleris.
Vokietija Europoje visąlaik vaidino ypatingą vaidmenį. Helmutas Kohlis Briuselyje pabrėždavo santūrumą tam, kad sumažintų Europos baimes dėl naujai dominuojančios, susivienijusios Vokietijos atgimimo. A. Merkel, priešingai, nebijojo imtis vadovaujančio vaidmens ir taip įtvirtino savo griežtą taupymo politiką. Ji sustabdė Graikijos išmetimą iš euro zonos prieš Prancūzijos ir kitų Pietų Europos valstybių narių valią.
Perėjimas į priešų stovyklą
Šiuo metu visas žemynas yra pasidalijęs. Vokietija ir Prancūzija yra izoliuotos, Rytų Europos valstybės narės prisijungė prie Austrijos aljanso, nukreipto prieš A. Merkel politiką, o Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas taip pat perbėgo į priešų stovyklą.
Reikia pripažinti, kad A. Merkel liko ištikima savo įsitikinimams. Ji atlaikė spaudimą šalies viduje – pirmiausia iš jos vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) sąjungininkės Bavarijoje Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), taip pat jai teko atsilaikyti prieš Austrijos kanclerį W. Faymanną ir Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną. Regioniniuose rinkimuose trijose Vokietijos žemėse jai teko priešintis Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) rinkiminės kampanijos dalyvių, nesitikinčių gero pasirodymo šiuose rinkimuose, spaudimui. Jeigu kas nors vertina politikus pagal tai, kaip tvirtai jie laikosi savo principų net tada, kai tai tampa nepatogu, tuomet A. Merkel pozicija pastarosiomis savaitėmis tikrai daro įspūdį.
Bet tai, ką A. Merkel ar jos palaikytojai laiko sąžiningumu, likusioji Europos dalis suvokia kaip bandymą paskleisti iš kilnios širdies padarytos, bet vis dėlto didelės klaidos pasekmes visoje Europos Sąjungoje. Dabar pastatytos tvoros ne tik netrukdo pabėgėliams judėti į žemyną, bet ir simbolizuoja pasipriešinimą Vokietijos perdėtam pasitikėjimui savimi.
A. Merkel vėlų praėjusio pirmadienio vakarą Briuselyje, ES ir Turkijos viršūnių susitikime susirinkusiems žurnalistams kalbėjo apie „proveržį“ sprendžiant migrantų krizę. Bet šis tvirtinimas taip pat buvo klaidingas. Ta pati A. Merkel, kuri demonstruoja savo vidinę dvasios stiprybę, kritikuodama sienų uždarymus ir spygliuotų vielų tvoras, yra pasiruošusi tapti priklausoma nuo Turkijos vyriausybės, kuri savo šalį pamažu veda į autokratiją.
Geriausiai A. Merkel veidmainystę atskleidžia tai, kaip ji traktuoja Balkanų maršruto uždarymą. Turint omenyje tai, kad dabar Vokietiją pasiekia keli šimtai migrantų per dieną, A. Merkel greičiausiai yra tas asmuo, kuris gaus daugiausiai naudos iš sienų uždarymo. Bet tai yra jos politinių priešininkų įvestos politikos pasekmė. Be to, šios politinės priemonės iš pradžių buvo numatytos siekiant gauti Europos pritarimą pirmadienio viršūnių susitikime. Šio susitikimo baigiamajame dokumente D. Tuskas dėl Balkanų maršruto pasiūlė tokį teiginį: „Šis maršrutas dabar uždaromas“. Šis sakinys yra fakto konstatavimas, bet A. Merkel atsisakė jį pasirašyti, nes jos parašas reikštų tai, kad ji viešai prisipažįsta suklydusi.
Viso to rezultatas buvo įnirtingas mūšis, kuriame pasitelkta terminologija. Kada ES valstybių narių ambasadoriai sekmadienio popietę susirinko pasiruošti viršūnių susitikimui, Vokietijos atstovas Reinhardas Silberbergas protestavo, bet D. Tusko kabineto vadovas Piotras Serafinas išliko nepajudinamas. Vakare R. Silberbergas susisiekė su Berlynu. Vėliau jis rašė, kad migrantų krizės paveiktos šalys palei Balkanų maršrutą „tikisi konkrečios paramos iš … Europos Vadovų Tarybos“.
ES viršūnės
Kai Europos valstybių ir vyriausybių vadovai pirmadienį atvyko į Berlyną, ginčas dar nebuvo išspręstas. Prieš įeidamas į Vadovų Tarybos pastatą, Prancūzijos prezidentas François Hollande’as sakė: „Šis maršrutas uždaromas“. Vėliau įsiplieskė ginčas tarp W. Faymanno ir A. Merkel. Nesantaikos buvo galima išvengti tik pasitelkus kompromisą. Baigiamajame susitikimo dokumente buvo pareikšta: „Nereguliarūs migrantų srautai palei Vakarų Balkanų maršrutą baigėsi“. Tai skamba taip, tarsi ES viršūnės būtų sustabdžiusios migrantus jų kelyje į Europą.
Šio „kosmetinio patobulinimo“ kaina buvo didelė. Mainais Rytų Europos valstybės narės gavo garantiją, kad daugiau nebus keliami nauji reikalavimai priimti pabėgėlius iš Graikijos ar Turkijos. A. Merkel tai nebuvo pozityvus rezultatas.
Ji ir toliau atkakliai tvirtina, kad sienų uždarymas negali išspręsti migrantų krizės, vietoje to ji deda viltis į derybas su Turkija. Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu atvyko į Briuselį sekmadienio vakare. Čia jis susitiko su A. Merkel ir šiuo metu Europos Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų premjeru Marku Rutte.
Pats susitikimas buvo gana neįprastas, daugelis ES šalių nerodė jokio noro užsiimti diplomatiniu A. Merkel puolimu. Bet kuomet išaiškėjo, jog turkai per slaptą susitikimą pristatė visiškai naujus pasiūlymus, ėmė sklisti gandai, kad A. Merkel bandė mulkinti kitas ES valstybes nares.
Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy’us apie turkų parengtą dokumentą sužinojo tik nusileidęs Briuselio oro uoste. Kai viršūnių susitikimo pradžioje buvo platinamas šis dokumentas, Liuksemburgo ministras pirmininkas Xavieras Bettelis savo išmaniuoju telefonu jį nufotografavo ir nusiuntė nuotrauką savo padėjėjams, kad pastarieji greitai galėtų jį peržiūrėti ir išnagrinėti.
Kai šalių vadovai susirinko vėlyviems pietums trečią valandą popiet, nuotaika buvo įtempta. Daugelis aiškiai suprato, kad jie negalės priimti konkretaus sprendimo visų pirma atidžiai neperskaitę konkrečių Turkijos pasiūlymų. Neilgai trukus daugelis pradėjo įtarinėti, kad tikrasis dokumento autorius yra visai ne turkai, o vyriausiasis A. Merkel patarėjas užsienio reikalams Uwe Corsepiusas. A. Merkel tokius tvirtinimus griežtai paneigė. Bet šis įvykis parodė, kaip stipriai imta nepasitikėti Vokietija.
Atvira konfrontacija
Turkijos pristatytas naujasis planas A. Merkel buvo sėkminga operacija. Pirmą kartą Ankara sutiko vėl priimti pabėgėlius, kurie Egėjo jūra masiškai plaukė į Graikiją. Mainais ES sutiko įsileisti Sirijos gyventojus iš Turkijos – iš pradžių remiantis matematinėmis formulėmis, o vėliau pagal pastovias kvotas. Be to, Turkija gaus papildomus 3 milijardus eurų, supaprastintus vizų gavimo reikalavimus, kurie greičiausiai bus įvesti nuo birželio, ir įsipareigojimą paspartinti jau ilgą laiką neveiksmingas derybas dėl Turkijos siekio tapti ES nare.
Neaišku, ar šis planas kada nors bus įgyvendintas. Kad taip atsitiktų, A. Merkel reikia jos Europos šalių partnerių pasitikėjimo – dalyko, kurį ji prarado per pastaruosius kelis mėnesius. Tik Prancūzijos prezidentas susilaikė ir viršūnių susitikime Briuselyje iškart neatmetė Turkijos pasiūlymo, nes norėjo išvengti atviros konfrontacijos su A. Merkel.
Bet vis dėlto reikalavimų Turkijos vizoms supaprastinimas jau šią vasarą yra Prancūzijai neįsivaizduojamas dalykas. „Mes nesugebėsime viso šito „prastumti“, – teigia vienas F. Holande’o patarėjų. Iki šiol Turkija yra išpildžiusi tik pusę iš 72 Briuselio iškeltų sąlygų dėl vizų reikalavimų panaikinimo. Ankara, pavyzdžiui, iki šiol atkakliai atsisako pripažinti Kipro, kuris yra ES valstybė narė, pasus. Be to, tik keliautojai, turintys biometrinius pasus, gali be vizos įvažiuoti į ES. Tačiau Turkija jau gamina kelionės dokumentus, atitinkančius griežtus ES kriterijus.
Paryžius nėra vienintelė vieta, kur reikalavimų vizoms supaprastinimas sulaukia pasipriešinimo. „Mes negalime pabėgėlių antplūdžio pakeisti į vizų antplūdį, – sakė Andreasas Scheueris, Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius. – Antraip bėgdami nuo vilko, užšoksime ant meškos“.
„Mūsų frakcija skeptiškai vertina laisvą vizų režimą Turkijos piliečiams, – teigė Manfredas Weberis, konservatyvios Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente pirmininkas. – Pabėgėliams nebus nuolaidų“.
Derybų dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje pagreitinimas yra dar prieštaringesnis klausimas negu vizos. Kipras kategoriškai priešinasi bet kokiems papildomiems derybų su Turkija punktams. Šios Viduržemio jūros salos šiaurinė dalis nuo 1974 m. yra okupuota Turkijos, pastaroji nepripažįsta Kipro suvereniteto. Be to, dabar netinkamas laikas suartėti su Turkija, nes penktadienį, prieš viršūnių susitikimą Briuselyje, Turkijos vyriausybė surengė reidą į opozicijos laikraščio „Zaman“ redakcijos biurus ir perėmė jų kontrolę.
„Negalime pasitikėti Turkija“
Esminis Turkijos pasiūlymo elementas taip pat pagrįstai ginčytinas. Išsiųsti migrantus atgal į Turkiją, iš kur jie Egėjo jūra atplaukė į Europą, būtų Europos ir tarptautinės teisės pažeidimas. Prieglobsčio ieškotojai gali būti išsiųsti atgal tik į tas šalis, kuriose joms teisiškai būtų garantuotas prieglobsčio suteikimas. Vokietijos teisingumo ministras Heiko Maasas šią savaitę Vokietijos savaitraščiui „Spiegel“ teigė: „Mes nelaikome Turkijos saugia šalimi – nei jos gyventojams, nei prieglobsčio prašytojams“. Šiuo metu atrodo tikėtina, kad ši situacija bus sprendžiama Graikijai pripažįstant Turkiją kaip saugią trečiąją šalį. Tada bus galima daugelį pabėgėlių išsiųsti atgal į Turkiją.
Daugelis Vokietijos partnerių ES labai norėtų, kad A. Merkel planai susitarti su Turkija žlugtų. Sienų uždarymus palei Balkanų maršrutą jie laiko apčiuopiamais politinių priemonių rezultatais, o A. Merkel diplomatinį reveransą Turkijai mano esant apgaulingą. „Mes negalime pasitikėti Turkija“, – sako F. Holande’ui artimas šaltinis.
Galima įvertinti A. Merkel už jos dedamas pastangas, kad Europa būtų dar humaniškesnė. Ji tikėjosi, kad Vokietijai priėmus pabėgėlius, kitos šalys irgi užsikrės šiuo didžiadvasiškumo virusu. Jos politika rėmėsi tikėjimu, kad humaniškumas gali būti užkrečiamas. Tai graži idėja ir greičiausiai ji nėra visai absurdiška. Net jeigu pusė Sirijos gyventojų atvyktų į Europą, argi 500 milijonų gyventojų turinti ES negalėtų jų priimti ir apgyvendinti?
Svarbi A. Merkel pabėgėlių politikos problema buvo krizės laiko pasirinkimas. Kai ji praeitą rugsėjį atvėrė Vokietijos sienas Budapeštą užplūdusiems pabėgėliams, ji buvo pasiekusi savo įtakos viršūnę. Bet Europoje jos griežta taupymo politika nuteikė prieš ją daugelį šalių, o čia ji prievarta primetė visam žemynui savo pabėgėlių politikos principus – keistą protestantiško tikėjimo ir vokiško jausmingumo mišinį.
A. Merkel ilgai negalėjo suprasti, kad tik maža Europos dalis nori ir yra pasiruošusi priimti pabėgėlius. Jos politikos pasekmė yra ne tik naujos dešiniojo sparno populistų partijos iškilimas Vokietijoje ir labiau negu bet kada anksčiau susiskaldžiusi bei nepatenkinta vokiečių visuomenė. Ši politika sukūrė Europą, kuri daugiau nebėra vieninga.
Iš spiegel.de vertė Danutė Daučiūnaitė