delfi.lt
Ar šiais laikais drovumas, kuklumas, pagarbus požiūris į mergaitę ir berniuką bei mokymasis puoselėti tvarius ir ilgalaikius santykius yra laikomi atgyvena? Ar tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus beliko tik deklaratyvi tezė?
Kiek teisių ir laisvių beturėsime, jei nuolankiai priimsime visa, ką mums siūlo siurrealistinių iliuzijų gundytojai? Kai atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada jokiems eksperimentams nebėra ribų.
Žmonės palengva verčiami silpnavaliais ir malonumų vergais, kurie galiausiai negeba savęs valdyti ir anksčiau ar vėliau sukuria įvairias krizes. Ar būsime tik pasyvūs stebėtojai, ten kažkur ant galinės sėdynės, ar visgi mums ne tas pats, kas vyksta su mumis, mūsų vaikais ir Lietuva?
Popiežius Pranciškus per dešimt savo pontifikato metų ne kartą kalbėjo apie „ideologinę kolonizaciją“, ja pavadindamas žmonėms brukamas iliuzijas, kurios nesiremia nei Dievo, nei jo sukurto pasaulio tiesa. Tiek popiežius Pranciškus, tiek Benediktas XVI ne kartą minėjo ir iš to kylančias grėsmes, tokias kaip gender ideologija, bei atvejus, kai skurdesnėms šalims skiriamos paramos lėšos yra susiejamos su kontracepcijos priemonių sklaida, abortais, sterilizacija ir lyčių ideologija. Šios „ideologinės kolonizacijos“ apraiškų jau gausu ir Lietuvoje, tik ar sugebame jas atpažinti ir ką su tuo darome?
Drovumas, pagarbus požiūris į mergaitę ir berniuką bei mokymasis puoselėti tvarius ir ilgalaikius santykius nebereikalingi? Ar tikrai norime, kad mūsų vaikus auklėtų ir indoktrinuotų apeinant tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Kaip kad sovietmečiu, būti vaizduojamais „atsilikusiais“, kurie neva nesupranta ar nepriima modernių naujovių ir „naujai“ sukonstruotos „tikrovės“?
Apie „ideologinę kolonizaciją“ ne kartą kalbėjo ir J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, akcentuodamas popiežiaus Pranciškaus posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ išsakytas mintis, kad gender ideologijos grėsmės visuomenei „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis [pagal tokią ideologiją] regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“. Arkivyskupas K. Kėvalas ne kartą priminė ir popiežiaus šv. Jono Paulius II mintis, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: „jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius. O tai reiškia pavojų pamatinėms žmogaus teisėms“.
Šie pastebėjimai šiandien tampa dar svarbesni, kai visai neseniai nuvilnijo audra dėl Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorės Birutės Obelenienės Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos metu skaitytos 2 valandų paskaitos, kurioje kalbėta apie prigimtinį vyro ir moters lyčių skirtingumą, papildomumą bei šeimą. Mat toks dalykas kai kam atrodo laikytinas atgyvena, pasenęs ir, apskritai, apie tai neturėtų būti kalbama.
Verta prisiminti tą daryti bandžiusį Vilniaus universitetą, kuomet, teikiant rekomendacines gaires, buvo siūlomas naujadaras žmoga, turėsiantis pakeisti žodį „žmogus“. Čia pat ir kitas, naujausias auklėjamasis žingsnis sveikatos srityje, rekomenduojant atsisakyti garbingų sąvokų bei terminų „vyras ar žmona“, mat jie gali būti traktuojami kaip mikroagresija ir turėtų būti pakeičiami žodžiu „partneriai“.
Todėl profesorę stengtasi nutildyti ir įbauginti siunčiant žurnalistų bei įvairių institucijų užklausas darbdaviui bei jai pačiai. Kita vertus, ši puolimo istorija parodė, kokie yra tikrieji šios programos užmojai – pasislėpus po gerais dalykais, pasirodo, imamasi diegti vaikus bei jaunimą seksualizuojantį požiūrį. Drovumas, pagarbus požiūris į mergaitę ir berniuką bei mokymasis puoselėti tvarius ir ilgalaikius santykius nebereikalingi? Ar tikrai norime, kad mūsų vaikus auklėtų ir indoktrinuotų apeinant tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Kaip kad sovietmečiu, būti vaizduojamais „atsilikusiais“, kurie neva nesupranta ar nepriima modernių naujovių ir „naujai“ sukonstruotos „tikrovės“?
Noras ugdymo įstaigose diegti ideologizuotas pažiūras, su šaknimis raunant visa, kas susiję su žmogaus prigimtimi, ir nuo pat ankstyvų dienų vietoj aiškių mokslo žinių brukti progresyvistines klišes, kurios žadėtų naują, šviesų ir laisvą nuo atsakomybių ir įsipareigojimų rytojų, šitaip apeinant tėvų teises ugdyti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, nėra atsitiktinis. Išties užmojis daug rimtesnis – pakeisti žmogaus mąstymą. O tam reikia keisti kalbą, sąvokoms priskirti naujas reikšmes, paskui formuoti naujas tradicijas, papročius, supratimą apie gėrį. Visiškai atriboti juos nuo pasaulį viena visuma darančių jo gyvavimo dėsnių ir taisyklių pažinimo, kuris galėtų išblaškyti beprotiškas viliones tikrame gyvenime statyti oro pilis.
Jei gali kontroliuoti kalbą – gali kontroliuoti ir žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai. Kalbos slinktis yra svarbi tiems, kurie nori daryti įtaką žmonių tapatybei ir mąstymo būdui.
Verta prisiminti tą daryti bandžiusį Vilniaus universitetą, kuomet, teikiant rekomendacines gaires, buvo siūlomas naujadaras žmoga, turėsiantis pakeisti žodį „žmogus“. Čia pat ir kitas, naujausias auklėjamasis žingsnis sveikatos srityje, rekomenduojant atsisakyti garbingų sąvokų bei terminų „vyras ar žmona“, mat jie gali būti traktuojami kaip mikroagresija ir turėtų būti pakeičiami žodžiu „partneriai“. Tik neaišku, ar visiems esantiems santuokoje vyrams ir žmonoms šios sąvokos pakeitimas neatrodys mikroagresija prieš juos. Bent jau man tai būtų įžeidimas, nes žodis partneris pagal Lietuvių k. žodyną reiškia „dviejų ar daugiau asmenų bendro darbo, žaidimo, lošimo, dialogo, šokio, komercinės veiklos ir pan. dalyvį; bendrą, kompanioną“. Akivaizdu, kad sąvokos nėra tapačios, reikšmės skirtingos.
Tarp pavyzdžių, kaip vykdoma „ideologinė kolonizacija“, galime minėti ir daug diskusijų sukėlusius politinės darbotvarkės klausimus. Pavyzdžiui, civilinė sąjunga, kuri iš esmės pakeistų šeimos sąvoką, sudarant iliuziją ir formuojant mąstymą, kad lyčių papildomumas nebėra svarbi šeimos sampratos sudedamoji grandis, turinti neįkainojamą, nepakeičiamą vertę visuomenės ir valstybės tęstinumui ir pagrindų užtikrinimui.
Kai suaugusiųjų norai ima viršų ir vaikų fundamentali teisė turėti tėtį ir mamą pasilieka antrame plane, nebesvarbu ir tai, kad tokio įstatymo siūlymas automatiškai skatintų betėvystę ir turėtų neigiamos įtakos taip pradėtų vaikų gyvenimuose. Prigimties nepaisyti neįmanoma. Prigimtinė teisė ir socialiniai mokslai tvirtina, kad turėti mamą ir tėtį yra prigimtinė vaikų teisė, nes vaikams reikia jų abiejų.
Tačiau tokiam šeimos teisės liberalizavimui, kuomet vienos lyties asmenų poros siekia savo santykius prilyginti vyro ir moters šeimai, remdamosi prielaida (arba net tikinimu, jog tai įrodyta), kad tokie pokyčiai vaiko gerovės netrikdo, turi kaip paprieštarauti vaikų teises ir interesus JAV ginančios organizacijos „Them Before Us“ (liet. Jie prieš mus) įkūrėja ir knygų autorė Katy Faust, pati patyrusi, ką reiškia augti vienos lyties asmenų poroje: „Homoseksualių asmenų santuokose vaikų teisė būti mylimiems, pripažintiems ir artimai susijusiems su savo mama ir tėčiu yra pažeidžiama. Todėl kalbant apie santuoką ir šeimą, prioritetas gali būti teikiamas arba tikrosioms vaikų teisėms, arba menamoms seksualinių mažumų teisėms, bet ne abiem vienu metu.“
Čia skubu užbėgti už akių kritikams, kurie vieną po kito mestų klausimus: o kaip su vaikais vaikų namuose, ar pradėtais surogacijos, pagalbinio apvaisinimo būdu? Šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisako minėta organizacijos „Them Before Us“ įkūrėja: „Įvaikinti ir surogatiniu būdu pradėti vaikai turi šį tą bendro: jie yra netekę savo tėvų – genetiniu arba (ir) gimties požiūriu. Abiejose situacijose vaikas lieka sužeistas. Tačiau šioje vietoje panašumai ir baigiasi. Įvaikintus vaikus auginantys asmenys siekia atitaisyti vaiko patirtą žalą“, kurią sukėlė biologinių tėvų sprendimas ar kitos nuo jų nepriklausomos aplinkybės.
„Tuo tarpu vaikai, gimę pasitelkus reprodukcines technologijas (surogatinę tėvystę, spermos ar kiaušialąsčių donorystę), yra auginami suaugusiųjų, kurie patys ir sukėlė žalą vaikui.“ Kaip pamenate, Lietuvoje taip pat turime bandymą įteisinti pagalbinį apvaisinimą sveikoms, vaisingo amžiaus moterims. Kai suaugusiųjų norai ima viršų ir vaikų fundamentali teisė turėti tėtį ir mamą pasilieka antrame plane, nebesvarbu ir tai, kad tokio įstatymo siūlymas automatiškai skatintų betėvystę ir turėtų neigiamos įtakos taip pradėtų vaikų gyvenimuose. Prigimties nepaisyti neįmanoma. Prigimtinė teisė ir socialiniai mokslai tvirtina, kad turėti mamą ir tėtį yra prigimtinė vaikų teisė, nes vaikams reikia jų abiejų.
Tarp politinės darbotvarkės klausimų, kurie liudija „ideologinę kolonizaciją“, verta paminėti ir Stambulo konvenciją. Šio tarptautinio dokumento šalininkai nurodo, jog pagrindinis konvencijos tikslas yra smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencija. Vien tik ją ratifikavus visos su smurtu susijusios problemos kaip mat išgaruos, mat Konvencija yra tokia „tobula“, kad, lyg burtų lazdele pamojus, viskas virs taikos ir ramybės oaze. Įsivaizduojate?
Iki šiol Lietuvos įstatymai kovoje su smurtu yra per „menki“ pažaboti smurtą, todėl mus bando įtikinti, kad būtinai reikia intervencijos, svetimos konvencijos, kuri išgelbėtų Lietuvą nuo smurto, net ne bet kokio, o smurto prieš moteris. Tiesa, Konvencijoje mažytė smulkmenėlė, kuri visuomenei visai, anot jos šalininkų, „neturėtų būti svarbi“: priėmę šią konvenciją turėtume Lietuvos teisėje įtvirtinti „socialinės lyties“ sampratą bei apriboti asmenų teisę vadovautis prigimtinės, biologinės lyties samprata, reikalauti privalomai mokyti vaikus apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ ir kita. Jei atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada jokiems eksperimentams nebėra ribų.
Kai bandoma išplauti sąvokų reikšmes, kas yra šeima, santuoka, vyras, moteris, žmona, lytis, tvarūs santykiai, kai bandoma konstruoti žmonių gyvenimus, einant prieš jų prigimtį, o ilgus amžius puoselėtos dorybės, sutuoktinių, tėvų ir vaikų pagarba vienas kitam, dora, kuklumas nebėra kultivuojamos ir skatinamos kasdienybėje, įsivyrauja tuštybės kultūra ir svaičiojimai apie siurrealistinę visuomenę.
Žmonės palengva verčiami silpnavaliais ir malonumų vergais, kurie galiausiai negeba savęs valdyti. Priėmus šią Konvenciją aukščiau minėtos Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos paskaitos apie prigimtinius vyro ir moters skirtingumus, papildomumą, lytiškumą apskritai negalėtų vykti, jokiomis formomis. Tačiau ugdymo įstaigose mielai būtų dėstoma apie nestereotipinių lyčių vaidmenis, kūniškų geidulių tenkinimą, pasitelkiant programas, kurios paaiškintų visas taktikas, kas su kuo ir kaip, demonstruojant iškalbingus paveikslėlius ar net trumpametražius filmukus.
Čia verta prisiminti ir prieš porą metų politinėje darbotvarkėje svarstyto klausimo apie vaistinio preparato levonrgestrelio (kontraceptinės spiralės, kuri ginekologo galėtų būtų skiriama lytiškai aktyvioms merginoms nuo 15 iki 20 metų), istoriją. Levonrgestrelio istoriją primenu ne šiaip sau, tarp šalutinių jos vartojimo pasekmių yra pažymėtas ir galimas nevaisingumas, kurį kaip mat suskubtų spręsti įvairios nevaisingumo klinikos, siūlydamos savo komercines paslaugas – juk biznis yra biznis.
O kaip šiuo klausimu su tėvų teisėmis ir pareigomis? Juk rūpintis nepilnamečio vaiko sveikata ir gerove, sutikti ar ne su skiriamais medikamentais yra jų pareiga ir teisė. Tėvų teisės nebe pirmą kartą lieka pastumtos kažkur į šoną. Jei tėvai nesinaudos savo teisėmis ir jų negins, kiek jų apskritai beturėsime? Gal iš tiesų patogu, kad tam tikrus klausimus už tėvus nuspręstų kiti: ugdymo įstaigos, medikai, politikai ir t.t. – bet tuomet ir neturėtume vėliau skųstis, kad rezultatas ne visuomet mus tenkina.
Kai bandoma išplauti sąvokų reikšmes, kas yra šeima, santuoka, vyras, moteris, žmona, lytis, tvarūs santykiai, kai bandoma konstruoti žmonių gyvenimus, einant prieš jų prigimtį, o ilgus amžius puoselėtos dorybės, sutuoktinių, tėvų ir vaikų pagarba vienas kitam, dora, kuklumas nebėra kultivuojamos ir skatinamos kasdienybėje, įsivyrauja tuštybės kultūra ir svaičiojimai apie siurrealistinę visuomenę. Apmaudu, kad siekiant „geresnio“ gyvenimo, garbės, šlovės pamirštama, kad visa tai prasideda nuo šeimos, joje puoselėjamo židinio, pagarbos sau, savo artimui, tėčiui, mamai, protėviams, kurie kūrė ir perdavė tai, ką šiandien turime.
Ideologinei kolonizacijai reikalingi ne tik žmogiškieji resursai, bet ir finansai. Tiesa, pastarieji kur kas svarbesni, nes žmogiškuosius resursus nesunkiai atrasi pasiūlydamas nemenką atlygį. Pasitelkiant pernelyg giliai nesikapstančias organizacijas, kurioms išgyventi žūtbūt reikalingos lėšos, galima bus manipuliacijomis konstruoti neva didelį pritariančiųjų mastą. Tik tas tariamas pritarimas ideologiniams brukalams kaip muilo burbulas subliūkšta, kai inicijuojamos visuomenės nuomonės apklausos (pvz. apie pritarimą ar nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymui, vaikų lytiškumo ugdymui per GĮUP ir kt.), organizuojamos tikros, o ne imitacinės diskusijos, kuriose vyrauja nuomonių pliuralizmas ir argumentų kalba.
Ir taip, tai vyksta ne tik Rusijoje, Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje, tai vyksta ir Lietuvoje. Daugelį vykdomos ideologinės kolonizacijos apraiškų daugiau ar mažiau gebame atpažinti. Tačiau ar būsime tik pasyvūs stebėtojai, kurie geba tik burbėti socialiniuose tinkluose, tačiau menkai prisideda prie Lietuvos geresnės ateities kūrimo?
Viskas priklauso nuo mūsų. Nebijokime mąstyti, gera laikyti geru, o bloga – blogu, drąsiai nesutikti, kultūringai ir etiškai išsakyti savo nuomonę ir ją argumentuoti, tiesiog nebūti abejingais. Kol dar kolonizatoriai nelaimėjo, kol dar nėra priimta iš esmės situaciją keičiančių įstatymų, mes galime kalbėti apie esminius žmogaus prigimties klausimus, kaip šeima, kas yra žmogus, moteris, vyras, kokios yra tėvų teisės ir t. t., – viskas yra mūsų rankose. Teisių ir laisvių turėsime tiek, kiek jų gebėsime apginti ir jomis naudotis.