Iš Delfi.lt politikos aktualijų žurnalistės Dalios Plikūnės interviu su pirmąja šalies ponia „Diana Nausėdienė: kodėl mes išskiriame moteris – pakalbėkime, ką patiria vyrai“.
„Keliaujant per rinkimus ir po jų po tyliąją Lietuvą vienas didžiųjų dalykų buvo pažadas būti su žmonėmis, šalia jų. Dabar yra tas etapas, kai aš toliau keliauju per Lietuvą – arba organizuoju konferencijas, arba vykdau veiklą, kuri skirta būtent tyliajai Lietuvai.
Manau, kad labai svarbu mobilizuoti tą tyliąją Lietuvą. Nes ji yra dirbanti, veikianti, tik nėra labai garsi, ji nekalba dideliais šūkiais, bet tyliai dirba, tyliai daro. (Svarbu) mobilizuoti tą tyliąją Lietuvą ir mažinti skurdą arba spręsti bet kurias kitas iškylančias problemas.
Mano pagrindinis tikslas yra skatinti bendruomeniškumą, sukurti terpę, kurioje visos visuomenės grupės kalbasi, bendradarbiauja ir ieško bendrų kompleksinių sprendimų. Tuomet mes nepastatome vieno prieš kitą nei lyties, nei ekonominiu požiūriu. (…) Kad dėl valstybės, kuri turi žydėti, klestėti, kurioje mums visiems turėtų būti gera gyventi, mes susitelktume ir spręstume visas problemas.
Tyliosios Lietuvos mobilizavimas, įkvėpimas, sujungimas, kvietimas prisijungti, man yra nepaprastai svarbus. Aš nuoširdžiai kviečiu visus įsijungti tiek į savanorystės, tiek į labdaros, tiek į kokią nors savo profesinių sričių konkrečią veiklą.
Tarkime, yra labai graži odontologų asociacijos iniciatyva, kai žmonės skiria savo laiką, lėšas, profesines kompetencijas, gydydami senolius nemokamai. […] Jei tai būtų moralinis kodeksas – kad aš profesijos srityje daug nuveikęs, esu daug pasiekęs ir galiu padėti konkrečiam žmogui šalia, skirti dalį laiko, dalį savo kompetencijos, tai yra mano asmeninis sprendimas, aš turiu jį padaryti. Jeigu aš padėsiu nors vienam kenčiančiam seneliui, tai būtų tikrai apčiuopiama ir nuoširdi parama.
Čia yra tik pavyzdys. Jeigu mes ugdytume tokią socialinę kultūrą bet kurioje gyvenimo srityje, jeigu mūsų mentalitete atsirastų suvokimas, kad esu ne tik aš, bet ir kenčiantis žmogus šalia, kuriam galbūt ne taip pasisekė socialiai, galbūt gyvenimas nesusiklostė, galbūt kokia nors krizė ištiko, ir tam žmogui reikia paramos, jeigu tą bendruomeninę energiją akumuliuotume ir mažiau kariautume tarpusavyje, daugiau kalbėtume vienas su kitu, žiūrėtume į akis vienas kitam ir ieškotume sprendimų bendromis jėgomis, tai mano visuomeninis balsas ir tas visuomeninis balsas, kurį norėčiau sutelkti būtent į humanizmo pagrindus, būtų didžiulis darbas. […]
Jeigu analizuosime smurtą kaip reiškinį, kyla klausimas, ar mes turime diferencijuoti vyrus ir moteris? Ar turime atskirti smurtą pagal lytis? Galbūt mes kelkime klausimą apskritai, kad smurtas yra nepriimtina gyvenimo forma, ir turime padaryti, kad bet kas – vaikas, vyras, moteris – nepatirtų smurto artimoje aplinkoje. Remdamiesi šituo pamatiniu principu, konstruokime savo teisinę sistemą, kad nė vienas žmogus Lietuvoje nepatirtų smurto.[…]
Iš esmės, jei kalbame apie žmogaus teisių užtikrinimą, turime rūpintis visomis socialinėmis grupėmis. Jeigu mes pradedame nuo to, kad netoleruojame smurto artimoje aplinkoje, jeigu mes tai užtikriname, jeigu mūsų teisinė, pilietinė, visuomeninė sistemos tai užtikrins, taip mes pažabosime smurtą. Bet jokiu būdu nesureguliuosime to teisiniais aktais ir baudimo sistema. Aš visiškai netikiu nei persekiojimo, nei baudimo sistema, nei kokiais nors prievartos organais. Aš tikiu žmogiška ir pilietiška atjauta, parama, kultūra ir jos ugdymu visuomenėje. Tai yra pagrindinis dalykas, nes kitų kelių tiesiog nėra. […]“
Visą interviu skaitykite DELFI.lt portale ČIA