Vakar Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Vilniaus universitetą dėl to, kad LRT direktorė Garbačiauskaitė-Budrienė organizuoja komunikacijos fakulteto dėstytojos Jolantos Mažylės mobingą. Vadinčiau tiesiog persekiojimu.
Taigi doc. Mažylė nuėjo pristatyti savo išleistą knygą į OpTV laidą „Sengirė“. Už tai Garbačiauskaitė per VU priežiūros institucijas kelia klausimą, ar Mažylė yra tinkama ir gali dėstyti universitete. Esą nuėjimas į fake news garsėjantį šališką kanalą diskredituoja ją kaip dėstytoją, ypač komunikacijos fakultete.
Taip, nueita į Janutienės TV laidą. Ar tai geras TV ir geras sprendimas? Mano nuomone ne. Aš į Janutienės laidas neinu, vietoje to esu jose nuolatos šmeižiamas. Jolanta Mažylė nuėjo. Ar kas nors turi teisę dėl to daryti ką nors daugiau, negu pasakyti savo nuomonę, kad tai nėra geras sprendimas? Ne, niekas neturi jokios teisės nieko daryti. Sunku ir išvardyti, kiek įvairaus lygmens teisės aktų ir garantuotų teisių pažeidžiama pačiu bandymu pasakyti, kur žmogus gali ar negali eiti. Pripažinimas teisės kam nors aiškinti, kur galima ar negalima reikštis asmeniui (ypač dėstytojui, ypač žurnalistui) būtų siaubingos Pandoros skrynios atvėrimas.
Ta skrynia vadinasi cancel culture ir ji jau įvairiais pjūviais atidaryta, prigręžiota skylių, nulaužtas kampas, gal tik dangtis dar neatkeltas. Cancelinimo (pašalinimo) atvejai jau reguliarūs ir Lietuvoje, nors visuomenė labai lėta juos pastebėti. Jeigu bus priimta norma, kad mokslo įstaigos ar apskritai pašaliniai (kitas medijas atstovaujantys?) asmenys gali kištis aiškindami, kam KUR kalbėti, o po to ir KĄ kalbėti (pastarasis dalykas jau vyksta tame pačiame LRT štai dabar, kai skaitote šį įrašą), diskusijų Lietuvos viešojoje erdvėje – kiek jos dar apskritai egzistuoja – tiesiog nebeliks. Na, nebent tik pensininkai galės sau leisti jose dalyvauti su neteisinga nuomone.
Doc. Mažylė labai patyrusi ir nusipelniusi srities specialistė, ką gal geriausiai rodo jos dabartinis priklausymas daugybei nacionalinio lygmens žiniasklaidos reguliavimo ir priežiūros organų, komitetų, komisijų, tarybų. Ji autoriteto hierarchijos viršuje, net jeigu sėdmaišių kartai taip neatrodo. Susidorojimo su ja bandymas yra didelis įvykis, kuris neturėtų praplaukti jūsų sąmonės paribiuose. Turėtų užsidegti raudonas pavojaus signalas. Ypač jei patys kada nors komentuojate jautrias temas viešumoje.
Plačiau konkrečiai apie doc. Mažylės persekiojimo istoriją – DELFI nuorodoje apačioje, o plačiau apie patį cancel culture reiškinį – mano verstoje ir ką tik išleistoje Beno Shapiro knygoje „Autoritarinis momentas“. Apsiskaitęs žmogus yra pasiruošęs žmogus.