„Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.
Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“.
Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“
Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“
Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“
Tas išsigynė: „Ne, ne!“
Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“.
Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“
Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą.
O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.
Pilotas tarė: „Štai žmogus!“
Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.
Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.
Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“
Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.
Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“
Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“
Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.
Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.
Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.
Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.“ (Jn 18, 1–19, 42)
Šiandien, Didįjį penktadienį, krikščionys mini savo Viešpaties kančią ir mirtį. Eidami Jo Kryžiaus keliu ne tik išgyvename Jo Meilę iki galo, bet ir liudijame didžiąją Velykų žinią – savo mirtimi ant Kryžiaus Jėzus išrovė mūsų mirties geluonį. Pasitikėdami Jo Žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: Jo ištikimos ir ištvermingos meilės vedami dalykimės šia Jo pergalės žinia – ryžkimės būti Prisikėlimo, Vilties žmonėmis.
Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. Spindintis Kryžiaus slėpinys
Didžiojo penktadienio liturgijos šerdis – kryžiaus pagarbinimas, apimantis ir kryžiaus atidengimo apeigas. Popiežiui diakonas paduoda purpuru pridengtą kryžių. Jis per tris kartus po truputėlį visiškai atidengia kryžių, kiekvienąsyk užgiedodamas šiuos iškilmingus žodžius: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“.
Man šios senosios liturginės apeigos yra amžiams bėgant laipsniškai apreikšto kryžiaus slėpinio simbolis. Kiekvienas kryžiaus atidengimo tarpsnis vaizduoja tam tikrą išganymo istorijos laikotarpį. Kryžiaus viršūnės atidengimas primena kryžiaus pirmavaizdį Senajame Testamente; dešiniojo kryžiaus skersinio atidengimas vaizduoja kryžių, išsipildžiusį Jėzaus gyvenime, tai „istorijos kryžius“; visiškas kryžiaus atidengimas vaizduoja kryžių, švenčiamą Bažnyčioje, tai „tikėjimo kryžius“.
Kryžius istorijos tėkmėje
Ką žodis „medis“ reiškia Senajame Testamente? Jame rašoma apie gyvybės medį, augantį sode, ir apie gero bei pikto pažinimo medį, dėl kurio žmonės sukyla prieš Dievą, reikalaudami teisės patys nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga. Pakartoto Įstatymo knygoje žodis „medis“ siejamas su prakeikimu: „Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio“ (Įst 21, 23). Kai kuriose Senojo Testamento vietose apie medį rašoma teigiamai ir, žvelgiant į tolesnius įvykius, tos vietos laikomos pranašystėmis apie kryžių. Medis buvo naudojamas statant arką, arba laivą, išgelbėjusį žmoniją nuo tvano. Mozė medine lazda perskyrė Raudonosios jūros vandenis (plg. Iš 14, 16). Mozei įmetus medžio gabalėlį į karčius Maros vandenis, vanduo tapo saldus (plg. Iš 15, 23–25).
Tai buvo provaizdžių laikas. O ką reiškė kryžius Jėzaus gyvenime, Jo laikais, Jo aplinkoje? Jis buvo mirties bausmės, visiško žmogaus sunaikinimo įrankis. „Medis“, kaip dažnai buvo vadinamas kryžius, buvo pačios gėdingiausios mirties bausmės įrankis. Ja bausdavo pačius baisiausius nusikaltimus padariusius vergus. „Nukryžiuotas!“ Apaštalų laikais bet kuris žmogus suvirpėdavo iš baimės, išgirdęs šį žodį. O žydai dar prisimindavo ir Dievo prakeiksmą: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13).
Pažvelkime, ką reiškia kryžius po Prisikėlimo, Bažnyčios amžiuje. Kryžius yra vieta, kur įvyko didi „maldingumo paslaptis“ (1 Tim 3, 16). Tai vieta, kur tikrasis Mozė perskiria Raudonąją jūrą medžiu, kur klusnumas paverčia karčius maišto vandenis į saldžius malonės ir Krikšto vandenis. Tai vieta, kur „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Tai naujasis gyvybės medis, augantis miesto aikštėje (plg. Apr 22, 2).
Ant kryžiaus Dievas galutinai sunaikino nuodėmę nesunaikindamas nuodėmės priežasties – laisvės. Jėzus įveikė nuodėmę ją sunaikindamas ne jėga ar išsviesdamas iš savo karalystės, bet prisiimdamas pats. Jis įveikė piktą geru, neapykantą meile, maištą klusnumu, žiaurumą švelnumu, melą tiesa. Taip Jis mus išlaisvino visiems laikams.
Malonumas ir skausmas
Tai yra Kristaus slėpinio apreiškimas. Nukryžiavimas – ne tik istorinis, bet ir žemės veidą pakeitęs įvykis. Sename himne giedama: „Dangiškasis medis, besistiebiąs nuo žemės ir dangų siekiąs. Jis – visų dalykų pamatas, visatos stulpas, laikąs visą pasaulį, pasaulio saitas, vienijantis nepastovią žmogaus prigimtį, saugantis ją neregimomis Dvasios vinimis, kad kartą suvaldyta jau nebeišsprūstų iš dieviškojo glėbio“.
Kad ir kokie garbingi šie žodžiai, turime matyti, jog šį kryžiaus slėpinį reikia kiekviename amžiuje atnaujinti. Kryžiaus atidengimo apeigas turi lydėti šio slėpinio atidengimo kiekvieno mūsų gyvenime ir širdyje patirtis.
Kaip mūsų visuomenė gali suvokti kryžiaus slėpinį, visa kur priešindama kryžiui malonumą? Daugelis žmonių pasaulyje tiki, kad malonumas pagaliau „išvaduotas“ ir išlaisvintas nuo neteisingų prietarų ir paprastai jį lydėjusio smerkimo.
Daugelis nesusipratimų tarp Bažnyčios ir vadinamosios sekuliariosios kultūros kyla būtent šioje plotmėje. Nepaisant visų nesusipratimų, dėl vieno sutariama: šiame gyvenime malonumas ir skausmas lydi vienas kitą, kaip pakilusi jūros banga atsitraukia tempdama skęstantį žmogų gilyn į jūrą, net kai jis grumiasi norėdamas pasiekti krantą. Malonumas ir kančia neišskiriamai tarpusavyje susiję.
Pasaulis beviltiškai mėgina išskirti šiuos Siamo dvynius, atskirti malonumą nuo kentėjimo. Kartais patys apsigauname manydami, kad mums pavyko, bet neilgam. Kančia mūsų tyko, ji kaip svaigus gėrimas, virstąs nuodais, vos tik gavęs oro. Ne kokia nors kitokia, savaranki kančia, kylanti dėl kokios nors priežasties, bet kančia, kurią sužadina pats malonumas.
Malonumo atpirkimas
Bažnyčia sakosi turinti atsakymą į šią dilemą. Iš pat pradžių žmonės laisvai pasirinko kreipti savo jėgas džiaugsmo būtent regimaisiais dalykais link, užuot siekę Dievo džiaugsmo.
Štai geroji naujiena – Jėzaus kryžius galutinai sutraukė šias grandines. „Jis [Jėzus] vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2). Jėzus pasielgė priešingai nei Adomas ir visi kiti žmonės. Šv. Maksimas Išpažinėjas rašė: „Viešpaties mirtis, priešingai nei kitų žmonių, buvo ne skola, sumokėta už malonumus, bet veikiau iššūkis, sviestas pačiam malonumui veidan“ (Skirsniai apie teologiją ir ekonomiją, IV 39).
Jėzus įvedė naują malonumą. Šis malonumas neateina prieš kančią ir nesukelia jos. Veikiau jis plaukia iš kančios kaip jos vaisius. Šis malonumas neapribotas vien tik grynai „dvasiniu“ džiaugsmu. Jis apima kiekvieną nuoširdų malonumą, taip pat malonumą, kurį patiria vyras ir moteris save dovanodami vienas kitam, meno, kūrybos, grožio, draugystės, gerai atlikto darbo teikiamą malonumą, žodžiu, visokio pobūdžio džiaugsmą.
Visiškas išteisinimas!
Franzas Kafka romane „Procesas“ pasakoja suimto žmogaus istoriją. Niekas nežino, kodėl jis suimtas, nors gyveno eilinį gyvenimą ir dirbo paprastą darbą. Žmogus skausmingai mėgina surasti priežastis, kodėl jam turi būti vedama byla, kuo jis galėtų būti kaltinamas, už kokius veiksmus. Bet niekas jam negali nieko pasakyti, tik kad procesas vyksta, ir jis yra kaltinamasis. Vieną dieną žmogus išvedamas į mirties bausmės vietą. Tai istorija apie žmoniją, kovojančią net iki mirties, kad išsilaisvintų iš migloto kaltės jausmo, kurio negali nusikratyti.
Skaitydami šią istoriją sužinome, kad žmogus turi tris galimybes: jis gali būti visiškai išteisintas, tariamai išteisintas, jo byla gali būti atidėta. Tariamas išteisinimas arba bylos atidėjimas nieko neišsprendžia: kaltinamasis toliau gyvena kęsdamas mirtiną baimę. Kita vertus, jei kaltinamasis visiškai išteisinamas, „Visi proceso įrašai turi būti sunaikinami. Ir visi jam mestų kaltinimų, ir paties proceso, ir netgi nuosprendžio įrašai turi būti anuliuojami. Viskas turi būti sunaikinama“. Bet niekas nežino, ar kada nors buvo toks visiško išteisinimo atvejis. Tesklando gandai, o jie tėra „gražios legendos“.
Bet mūsų patirtis kitokia! Mes tikime į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, tad galime šaukti milijonams vyrų ir moterų, kurie jaučiasi kaip tas kaltinamas žmogus: visiškas išteisinimas egzistuoja! Tai ne pramanas! Jėzus „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Jokio pasmerkimo! Tiems, kurie tiki į Kristų Jėzų!
Tespindi slėpinys!
Ir šiandien spindi kryžiaus slėpinys. Jis nušviečia mūsų kelią. Ankstyvojoje Bažnyčioje kryžiaus slėpinys tarsi nesuskaičiuojamos vilties ir džiaugsmo bangos nušluodavo viską, kame žmonės ieškodavo priebėgos: misterijų kultus, magiją, naująsias religijas. Buvo justi „naujasis pavasaris“ pasaulyje. Kristaus kryžiaus skelbimas gali tą patį padaryti ir nūdien, jei mes sugrįšim prie ankstyvųjų laikų įkvėpimo, entuziazmo ir tikėjimo.
Neseniai viena Europos Bažnyčia kreipėsi į reklamos agentūrą prašydama padėti perteikti krikščionišką Velykų žinią. Reklamos agentūra patarė pirmiausia šiukštu vengti kryžiaus simbolio, nes jis pernelyg senamadiškas ir liūdnas.
Koks baisus nesupratimas! Krikščionių širdyse turi būti „atidengtas“ kryžius, kaip jis buvo atidengtas istorijoje. Galbūt mes regime kryžių tik kaip pasmerkimo ir prakeikimo ženklą ir nematome kryžiaus kaip mūsų išgelbėjimo, atleidimo, mūsų „vienintelės vilties“ ir pasididžiavimo, skatinančio drauge su šv. Pauliumi džiaugsmingai skelbti: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).
Šaltinis: ŽODIS tarp mūsų