Rugpjūčio 23-iąją, penktadienį (kaip įprasta), jau sutemus, „dienraščių lyderis“ paskelbė šeštadienio publikacijos anonsą, kas be ko, „intriguojančiu“ pavadinimu „Prieš naują gyvenimą užsienyje – L.Stankūnaitės interviu „Lietuvos rytui“. Kas be ko, interviu „darė“ garsioji interviu meistrė Laima Lavastė.
Taigi šį šeštadienį mūsų laukia dar viena „pasaka“, labiau tikėtina, makabriška, nebe imbierinė: Lietuvos teisėsauga ir specialiosios tarnybos, žūtbūt siekusios vieninteles gyvas likusias „bylos-žudikės“ liudytojas saugoti viename narvely, išleidžia jas iš… Niekur į… Niekur.
Taip šiame anonse ir rašoma:
Mes kalbėjomės likus nedaug laiko iki tol, kol ji su devynerių metų dukterimi bus perduotos vienos užsienio valstybės specialiosios apsaugos darbuotojų žiniai.
Tai buvo paskutinis interviu, kurį ji davė kaip Lietuvos pilietė Laimutė Stankūnaitė. Šiandien jos jau nebėra. Svetimoje valstybėje ji bus kaip ateivė iš Niekur. Be savo pavardės, gimtosios šalies ir be savos praeities.
Sutinkate – skamba išties grėsmingai: juk pakeitus asmens pavardę dokumentuose, neišnyksta nei jis pats, nei jo gimtoji šalis, nei jo praeitis…
Ar tai naujasis eufemizmas, kuriuo nusakoma neišvengiama nepageidaujamų liudytojų lemtis šioje byloje, nedrįstant pavadinti dalykų tikraisiais vardais? Kaip žinome, būtent kalbant apie mirtį eufemizmų prigalvojama daugiausia, pavyzdžiui, sakoma atidavė dvasią, iškeliavo pas Abraomą ir pan., vaikams – užmigo…
Kažkada po tokių „dienraščių lyderio“ makabriškų pasakų Tiesos.lt tiesmukai klausė „Kada iššaus paslaugių žurnalistų į sceną jau išneštas šautuvas?“
Negi dabar, baigiantis vasarai, minint Juodojo kaspino dieną, viltingąjį Baltijos kelią ir susidorojimą su tiesos siekusiu pulkininku Vytautu Pociūnu, ir yra tas metas „iššauti“ – pranešti žinią, jog „valstybės paslaptimi“ paverstas vaikas ir jo kažin ar ką šiame gyvenime dar suprantanti motina iš vieno spec.narvelio perduodamos į kitą?..
Laukdami dar vieno makabriškojo spektaklio tęsinio primename ankstesnę Tiesos.lt publikaciją „Makabriškas spektaklis tęsiamas“ (arba per „dienraščių lyderį“ paslaugiai perduotą perspėjimą neklusniajai L.Stankūnaitei, panorusiai su pasauliu kalbėtis tiesiogiai, be tarpininkų).
Verta prisiminti ir piliečių laišką Respublikos prezidentei, raginusį Respublikos (Niekur šalies?) prezidentę sustabdyti makabrišką farsą, bet taip ir likusį be atsako.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam