Praėjo 15 metų, kai nenustatytomis aplinkybėmis ir be žinios dingo žinomi Baltarusijos opozicinio judėjimo aktyvistai – politikai, verslininkai, žurnalistai. Kodėl iki šiol neišaiškintos žmonių dingimo aplinkybės, neįvardyti kaltininkai, o dingusiųjų atminimo akcijos įvyksta vis rečiau – apie tai pasakojama portalo „Deutsche Welle“ publikacijoje.

Jelena Daneiko (Minskas) | dw.de

Rugsėjo 16 dieną sukako 15 metų nuo to momento, kai Baltarusijoje be žinios dingo politikas Viktoras Gončaras ir jo bičiulis verslininkas Anatolijus Krasovskis. Dingimo byla oficialiai neišaiškinta, kaip kad ir bylos dėl nenustatytomis aplinkybėmis dingusių buvusio VRM vadovo Jurijaus Zacharčenkos ir žurnalisto Dmitrijaus Zavadskio. Tuo tarpu politiko Genadijaus Karpenkos draugai abejoja tuo, jog jis mirė natūralia mirtimi.

Žmonės su dingusiųjų portretais išeina į gatves dalyvauti viešose akcijose, tačiau jos įvyksta vis rečiau. Kodėl įvykiai klostosi šitaip ir ar yra tikimybė, jog teismuose bus išaiškintos be žinios dingusių politinių režimo priešininkų bylos?

V.Gončaro ir A.Krasovskio dingimo išvakarėse

1999-ųjų kovo mėnesį Baltarusijos KGB ir Saugumo tarybos struktūrose buvo parengtas dokumentas dėl kovos su radikaliąja opozicija (kuriai priskiriamas ir Centrinės rinkimų komisijos vadovas Viktoras Gončaras) – dokumentas absoliučiai antikonstitucinis, su žyma „visiškai slaptai“, tačiau, nepaisant to, tapęs viešai žinomas. Apie tai pasakoja teisininkas Haris Pogoniaila, prisimindamas aplinkybes, buvusias dar iki režimo oponentų dingimo.

Teisme teisininkas gynė dingusiųjų opozicionierių žmonų – Zinaidos Gončar ir Irinos Krasovskos – interesus. „Aš negaliu atmesti tikimybės, jog dokumente buvo kalbama ir apie fizinį režimo oponentų pašalinimą“, – sako H.Pogoniaila. Toliau įvykiai klostėsi pagal scenarijų, patvirtinančiu spėjimus apie dokumente išdėstyto plano turinį. Kovo 6-ąją dieną miršta Genadijus Karpenka, kurio atžvilgiu – kaip realaus Lukašenkos varžovo – opozicija puoselėjo nemažai vilčių. Karpenkos našlė Liudmila yra ne kartą pareiškusi: „Netikiu, jog vyras mirė sava mirtimi“.

Anatolijus Lebedka su Anatolijaus Krasovskio portretu

1999-ųjų gegužę be žinios dingo Jurijus Zacharčenka, kuris, politinio apžvalgininko Romano Jakovlevskio įsitikinimu, išgąsdino valdžią, kai įkūrė Karininkų sąjungą, telkiančią žmones su karine patirtimi. Tą patį mėnesį aktyviai ir viešai reiškėsi V.Gončaras – vienas iniciatorių, kvietusių surengti alternatyvius valstybės vadovo rinkimus. Politikas nepripažino prieš dvejus metus įvykusio referendumo rezultatų, leidusių pratęsti Lukašenkos įgaliojimų laikotarpį.

„Ginklo gaidukas“

Viktorą Gončarą ir jo bičiulį verslininką Anatolijų Krasovskį paskutinį kartą gyvus matė 1999-ųjų rugsėjo 16 dieną, kuomet jie abu įsėdo į Krasovskio džipą. Tyrėjų duomenimis, netoli tos vietos buvo aptiktos automobilio žibintų skeveldrų, padangų pėdsakų ir kraujo, kuris, greičiausiai, buvo Gončaro kraujas.

V.Gončaro bendražygio Vasilijaus Šlyndikovo nuomone, Gončaro dingimo vadinamuoju „ginklo gaiduku“ tapo jo ketinimas po trijų dienų – rugsėjo 19-ąją – surengti anuomet išvaikytos 13-ojo šaukimo Aukščiausiosios tarybos išplėstinį posėdį, kuriame dalyvautų nepriklausomų profsaąjungų atstovai ir opozicijos aktyvistai. Kaip prisimena H.Pogoniaila, tame posėdyje buvo rengiamasi priimti sprendimą apie inicijuojamą nacionalinę kampaniją dėl Lukašenkos nušalinimo nuo valdžios pasiremiant surinktais įrodymais apie prezidento pažeistus Baltarusijos Respublikos įstatymus.

Kaip prisimena Suvienytosios pilietinės partijos (SPP) lyderis Anatolijus Lebedka, dalyvavęs [inicijuojamos nacionalinės kampanijos] atitinkamų dokumentų rengimo darbo grupėje, anuomet valdžia nebuvo tiek stipri ir įsitikinusi savo jėgomis bei jėgos struktūrų ištikimybe, kaip kad yra šiandien. V.Gončarą artimai pažinojęs V.Šlyndikovas liudija, jog politiką bandyta papirkti, su juo susitarti, tačiau paaiškėjo, jog tai nerealu: „Gončaras buvo charizmatikas, tribūnas ir todėl pavojingas“.

Tyrimas įtariamųjų rankose

Haris Pogoniaila su dingusio žurnalisto Dmitrijaus Zavadskio portretu

Zacharčenkos, Gončaro ir Krasovskio dingimo bylų tyrimas tęsiamas toliau, pažymi Haris Pogoniaila. Tai patvirtina kai kurie tardytojų veiksmai, pagal procedūrą vykdomi tik tyrimų metu. Jo žodžiais, bylos, nagrinėjančios priverstinius žmonių grobimus ir jų dingimus, negali būti atiduodamos į archyvą dėl senaties termino. Teisininkas paaiškina: tokiais atvejais privalu arba nustatyti kaltuosius, arba surasti kūną, arba ir patį žmogų, jeigu jis yra gyvas. Tačiau nė vienos iš tų užduočių tardymo organai neatliko.

H.Pogoniaila pasakoja, kad Zacharčenkos, Gončaro ir Krasovskio bylų nagrinėjimo eigoje nuolat keičiami tardytojai, tuo tarpu realus tyrimas, turintis nustatyti kaltuosius, nevyksta. Jo žodžiais, valdžia greičiausiai bijosi tyrimą net ir pristabdyti, nes tuo atveju privalu nukentėjusiems pateikti išsamius dokumentus apie tyrėjų nagrinėtas versijas ir bylos pristabdymo priežastis, o tai reikštų nutylimų ir valdžiai nepageidautinų faktų išviešinimą.

Tačiau svarbiausia yra tai, jog tyrimas kažkuriuo momentu atsidūrė įtariamųjų rankose, nurodo Haris Pogoniaila. Šansus užbaigti jį iki galo opozicija sieja vien tik su valdžios pasikeitimu šalyje.

Kodėl vis rečiau vyksta atminimo akcijos

Jeigu anksčiau ištisos grandinės neabejingų žmonių su dingusiųjų portretais išsirikiuodavo išilgai pagrindinio Minsko prospekto, o piketai judriose miesto vietose surinkdavo per šimtą dalyvių, tai dabar šiuos portretus galima išvysti tik retai rengiamų opozicijos akcijų metu.

Jaunųjų opozicionierių kartai visa tai – jau istorija, sako steigiamos partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ organizacinio komiteto atsakingasis sekretorius Denisas Sadovskis. Apie tai galima pasiskaityti žiniasklaidos ir žmogaus teisių gynėjų organizacijų archyvuose, tačiau šia tema rašoma vis rečiau, jos nebematyti informaciniame paviršiuje, ją užgožė vėlesni šalies įvykiai. Bet, kaip teigia D.Sadovskis, opozicinis jaunimas pasirengęs veikti ir užduoda klausimą vyreniajai kartai: „Pasakykit, ką ir kaip daryti?“.

Tačiau svarbiausiąją [opozicijos retai vykdomų priemonių] priežastį nurodo Romanas Jakovlevskis. „Daugelis akcijų organizatorių ir dalyvių yra išvykę iš šalies: kai kurie, siekdami išvengti represijų, – po 2010-ųjų metų prezidento rinkimų, o kai kurie ir anksčiau. Dabartinės informacinės suvestinės apie aktyvistų sulaikymus liudija apie padidėjusį represijų spaudimą, ir šiandien tampa nebeįmanomi net pavieniai piketai, jau nekalbant apie gausius susibūrimus. Paskutinioji, daugiau ar mažiau masinė akcija įvyko 2009-aisiais metais“, – prisimena Anatolijus Lebedka.

dw.de

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

Praėjo 15 metų, kai nenustatytomis aplinkybėmis ir be žinios dingo žinomi Baltarusijos opozicinio judėjimo aktyvistai – politikai, verslininkai, žurnalistai. Kodėl iki šiol neišaiškintos žmonių dingimo aplinkybės, neįvardyti kaltininkai, o dingusiųjų atminimo akcijos įvyksta vis rečiau – apie tai pasakojama portalo „Deutsche Welle“ publikacijoje.

Jelena Daneiko (Minskas) | dw.de

Rugsėjo 16 dieną sukako 15 metų nuo to momento, kai Baltarusijoje be žinios dingo politikas Viktoras Gončaras ir jo bičiulis verslininkas Anatolijus Krasovskis. Dingimo byla oficialiai neišaiškinta, kaip kad ir bylos dėl nenustatytomis aplinkybėmis dingusių buvusio VRM vadovo Jurijaus Zacharčenkos ir žurnalisto Dmitrijaus Zavadskio. Tuo tarpu politiko Genadijaus Karpenkos draugai abejoja tuo, jog jis mirė natūralia mirtimi.

Žmonės su dingusiųjų portretais išeina į gatves dalyvauti viešose akcijose, tačiau jos įvyksta vis rečiau. Kodėl įvykiai klostosi šitaip ir ar yra tikimybė, jog teismuose bus išaiškintos be žinios dingusių politinių režimo priešininkų bylos?

V.Gončaro ir A.Krasovskio dingimo išvakarėse

1999-ųjų kovo mėnesį Baltarusijos KGB ir Saugumo tarybos struktūrose buvo parengtas dokumentas dėl kovos su radikaliąja opozicija (kuriai priskiriamas ir Centrinės rinkimų komisijos vadovas Viktoras Gončaras) – dokumentas absoliučiai antikonstitucinis, su žyma „visiškai slaptai“, tačiau, nepaisant to, tapęs viešai žinomas. Apie tai pasakoja teisininkas Haris Pogoniaila, prisimindamas aplinkybes, buvusias dar iki režimo oponentų dingimo.

Teisme teisininkas gynė dingusiųjų opozicionierių žmonų – Zinaidos Gončar ir Irinos Krasovskos – interesus. „Aš negaliu atmesti tikimybės, jog dokumente buvo kalbama ir apie fizinį režimo oponentų pašalinimą“, – sako H.Pogoniaila. Toliau įvykiai klostėsi pagal scenarijų, patvirtinančiu spėjimus apie dokumente išdėstyto plano turinį. Kovo 6-ąją dieną miršta Genadijus Karpenka, kurio atžvilgiu – kaip realaus Lukašenkos varžovo – opozicija puoselėjo nemažai vilčių. Karpenkos našlė Liudmila yra ne kartą pareiškusi: „Netikiu, jog vyras mirė sava mirtimi“.

1999-ųjų gegužę be žinios dingo Jurijus Zacharčenka, kuris, politinio apžvalgininko Romano Jakovlevskio įsitikinimu, išgąsdino valdžią, kai įkūrė Karininkų sąjungą, telkiančią žmones su karine patirtimi. Tą patį mėnesį aktyviai ir viešai reiškėsi V.Gončaras – vienas iniciatorių, kvietusių surengti alternatyvius valstybės vadovo rinkimus. Politikas nepripažino prieš dvejus metus įvykusio referendumo rezultatų, leidusių pratęsti Lukašenkos įgaliojimų laikotarpį.

„Ginklo gaidukas“

Viktorą Gončarą ir jo bičiulį verslininką Anatolijų Krasovskį paskutinį kartą gyvus matė 1999-ųjų rugsėjo 16 dieną, kuomet jie abu įsėdo į Krasovskio džipą. Tyrėjų duomenimis, netoli tos vietos buvo aptiktos automobilio žibintų skeveldrų, padangų pėdsakų ir kraujo, kuris, greičiausiai, buvo Gončaro kraujas.

V.Gončaro bendražygio Vasilijaus Šlyndikovo nuomone, Gončaro dingimo vadinamuoju „ginklo gaiduku“ tapo jo ketinimas po trijų dienų – rugsėjo 19-ąją – surengti anuomet išvaikytos 13-ojo šaukimo Aukščiausiosios tarybos išplėstinį posėdį, kuriame dalyvautų nepriklausomų profsaąjungų atstovai ir opozicijos aktyvistai. Kaip prisimena H.Pogoniaila, tame posėdyje buvo rengiamasi priimti sprendimą apie inicijuojamą nacionalinę kampaniją dėl Lukašenkos nušalinimo nuo valdžios pasiremiant surinktais įrodymais apie prezidento pažeistus Baltarusijos Respublikos įstatymus.

Kaip prisimena Suvienytosios pilietinės partijos (SPP) lyderis Anatolijus Lebedka, dalyvavęs [inicijuojamos nacionalinės kampanijos] atitinkamų dokumentų rengimo darbo grupėje, anuomet valdžia nebuvo tiek stipri ir įsitikinusi savo jėgomis bei jėgos struktūrų ištikimybe, kaip kad yra šiandien. V.Gončarą artimai pažinojęs V.Šlyndikovas liudija, jog politiką bandyta papirkti, su juo susitarti, tačiau paaiškėjo, jog tai nerealu: „Gončaras buvo charizmatikas, tribūnas ir todėl pavojingas“.

Tyrimas įtariamųjų rankose

Zacharčenkos, Gončaro ir Krasovskio dingimo bylų tyrimas tęsiamas toliau, pažymi Haris Pogoniaila. Tai patvirtina kai kurie tardytojų veiksmai, pagal procedūrą vykdomi tik tyrimų metu. Jo žodžiais, bylos, nagrinėjančios priverstinius žmonių grobimus ir jų dingimus, negali būti atiduodamos į archyvą dėl senaties termino. Teisininkas paaiškina: tokiais atvejais privalu arba nustatyti kaltuosius, arba surasti kūną, arba ir patį žmogų, jeigu jis yra gyvas. Tačiau nė vienos iš tų užduočių tardymo organai neatliko.

H.Pogoniaila pasakoja, kad Zacharčenkos, Gončaro ir Krasovskio bylų nagrinėjimo eigoje nuolat keičiami tardytojai, tuo tarpu realus tyrimas, turintis nustatyti kaltuosius, nevyksta. Jo žodžiais, valdžia greičiausiai bijosi tyrimą net ir pristabdyti, nes tuo atveju privalu nukentėjusiems pateikti išsamius dokumentus apie tyrėjų nagrinėtas versijas ir bylos pristabdymo priežastis, o tai reikštų nutylimų ir valdžiai nepageidautinų faktų išviešinimą.

Tačiau svarbiausia yra tai, jog tyrimas kažkuriuo momentu atsidūrė įtariamųjų rankose, nurodo Haris Pogoniaila. Šansus užbaigti jį iki galo opozicija sieja vien tik su valdžios pasikeitimu šalyje.

Kodėl vis rečiau vyksta atminimo akcijos

Jeigu anksčiau ištisos grandinės neabejingų žmonių su dingusiųjų portretais išsirikiuodavo išilgai pagrindinio Minsko prospekto, o piketai judriose miesto vietose surinkdavo per šimtą dalyvių, tai dabar šiuos portretus galima išvysti tik retai rengiamų opozicijos akcijų metu.

Jaunųjų opozicionierių kartai visa tai – jau istorija, sako steigiamos partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ organizacinio komiteto atsakingasis sekretorius Denisas Sadovskis. Apie tai galima pasiskaityti žiniasklaidos ir žmogaus teisių gynėjų organizacijų archyvuose, tačiau šia tema rašoma vis rečiau, jos nebematyti informaciniame paviršiuje, ją užgožė vėlesni šalies įvykiai. Bet, kaip teigia D.Sadovskis, opozicinis jaunimas pasirengęs veikti ir užduoda klausimą vyreniajai kartai: „Pasakykit, ką ir kaip daryti?“.

Tačiau svarbiausiąją [opozicijos retai vykdomų priemonių] priežastį nurodo Romanas Jakovlevskis. „Daugelis akcijų organizatorių ir dalyvių yra išvykę iš šalies: kai kurie, siekdami išvengti represijų, – po 2010-ųjų metų prezidento rinkimų, o kai kurie ir anksčiau. Dabartinės informacinės suvestinės apie aktyvistų sulaikymus liudija apie padidėjusį represijų spaudimą, ir šiandien tampa nebeįmanomi net pavieniai piketai, jau nekalbant apie gausius susibūrimus. Paskutinioji, daugiau ar mažiau masinė akcija įvyko 2009-aisiais metais“, – prisimena Anatolijus Lebedka.

dw.de

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas