Šiandien jau galime teigti, kad profesorių Gintarą Aleknonį globoja rūpestingas Angelas Sargas. Pastarąjį pusmetį jis paragavo karčios rinkimų karštinės buzos, bet buvo apsaugotas nuo Seimo. Atrodė, kad jau niekas nebepadės Gintarui likti Akademijoje ir jam teks persikelti į Seimo chaosą, tačiau taip neįvyko. O ką pats G. Aleknonis apie tai mano? Ar jis šiandien galėtų pasirašyti po kiekvieno komentaro, paskelbto rinktinėje „Ačiū tiems, kurie išgirdo“, teiginiu? Ar reikalingos tokios nepatogios knygos, kurios mums visiems primena tai, kas politiniame gyvenime buvo prieš tris–keturis metus ir verčia griebtis už galvos – kiek vilčių sužlugo ir kaip viskas kartojasi?
Gyvename laikais, kai politikos komentatoriai vis labiau primena dvaro liokajus, pasiruošusius patarnauti ponams, turintiems galią. Ar tai reiškia, jog artėja politinio komentaro, kaip žanro. pabaiga? O gal šis žanras situacijoje, kai vargu ar apskritai egzistuoja politika kaip tokia, yra nesusipratimas? Kaip galima būti muzikos kritiku, jei niekas negroja? Pasakoti kokia galėtų būti muzika? Ar tai prasminga? O gal visi keiksmai to, kas Lietuvoje vadinama „politika“, neteisėti? Ar iš tiesų Lietuvoje politika yra tapusi prasto tono ir prastos reputacijos lauku? Ar epochoje, kai žmonės taip mielai ginčijasi su televizoriumi ir tai vadina politika, dar galima tikra politika?
Tai diskusijos, kuri vyks trečiadienį (gruodžio 5 dieną) 18 valandą Vilniuje, Lietuvos Mokslo Akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų 1/8) anonsas. Pretekstu šiai diskusijai yra tapusi Gintaro Aleknonio knyga „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Diskusijoje dalyvau knygos autorius, jį provokuos Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas ir, tikimės, aktyviai įsijungs publika.
Gerų diskusijų nebūna perdaug. Tačiau karalių sukuria svita, o gerą diskusiją – gera publika. Tad susitikime trečiadienio vakare ir pasikalbėkime valandą ar dvi apie tai, kas svarbu.