Bernardinai.lt
Siūlome diskusiją apie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos dabartį ir ateitį. Tokią diskusiją, regis, labiausiai skatina artėjantys šios partijos lyderio rinkimai. Parlamentarė, eksministrė Rasa Juknevičienė neįsivaizduoja stiprios TS-LKD, jei šiai partijai nevadovautų Andrius Kubilius. Politologas, beje, taip pat priklausantis TS-LKD bei vadovaujantis Socialinės rinkos institutui, Laurynas Kasčiūnas kiek kitaip mato situaciją ir nerimauja, kad dabartinėje TS-LKD silpnėja krikščioniškas ir tautinis dėmenys.
Rasa Juknevičienė: Kodėl už Andrių Kubilių?
Šį tekstą rašau, nes netrukus Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vėl dvejų metų kadencijai rinks pirmininką.
Dvidešimt treji Nepriklausomybės metai neįsivaizduojami be Sąjūdžio žmonių, kurie ir šiandien tebesudaro TS-LKD pagrindą. Mūsų sąjungos darbo dėka nuolat pildoma atsakinga valstybės kūrimo darbotvarkė, esame tie, kuriems Lietuvos sėkmė yra ir mūsų visų, Lietuvos žmonių, sėkmė.
Kiekvienai politinei partijai lyderio rinkimai yra vienas iš labai atsakingų darbų. Tiesa, daugelis TS-LKD žmonių yra pavargę dėl nuolatinio partijos ir jos lyderių puldinėjimo viešojoje erdvėje, tuo labiau, kad pastarieji ketveri metai buvo itin sunkūs visiems. Vos pradėję darbą Vyriausybėje, susidūrėme su didele ir sunkia ekonomine audra. Tačiau susitelkę ir būdami vieningi atlaikėme visus mus užklupusius sunkumus, o rinkėjai tai įvertino gana neblogu mūsų pasirodymu Seimo rinkimuose.
Buvau labai arti Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus visus praėjusius ketverius metus, todėl galiu drąsiai sakyti – tai lyderis, kuriuo didžiuojuosi. Labai dažnai tik jo asmeninių pastangų dėka priėmėme sprendimus, reikalingus ne tik gelbstintis nuo sunkios krizės, bet ir būtinus krašto tolimesniam modernizavimui.
Vienas kertinių dalykų tolimesnio valstybingumo stiprinimo kelyje yra energetinio saugumo klausimas. Kai kalbame apie energetinę nepriklausomybę, visi suprantame, kad tai ir didesnė nepriklausomybė nuo Kremliaus politinių įtakų, kad tai didesnis skaidrumas, kad tai ekonominės sėkmės pagrindas. Iš esmės tai Kovo 11-osios darbų tęsinys, išsivaduojant iš palikimo, kuomet Lietuva tapo sudėtine sovietinės energetikos sistemos dalimi. Mūsų Vyriausybė buvo pirmoji, kuri ne tik sukūrė aiškią strategiją, bet ir pradėjo konkrečius darbus. Akivaizdu, kad šis siekis yra absoliučiai nepriimtinas tiems, kurių tikslas – kuo ilgiau išlaikyti Lietuvą energetinėje priklausomybėje. Todėl, kaip ir Sąjūdžio laikais, visa priešiška propaganda nukreipta prieš pagrindinius architektus. Šiandien – prieš Andrių Kubilių ypač.
Po Seimo rinkimų TS-LKD dirba opozicijoje, tačiau atsakomybės už krašto likimą netapo mažiau. Atvirkščiai, TS-LKD turi panaudoti visą sukauptą ketverių metų darbo Vyriausybėje ir kitur patirtį, kad nebūtų sustabdytas kelias į energetinę nepriklausomybę, kad dabartinė prorusiška Vyriausybė neleistų įsisiautėti energetinėms grupuotėms, kad nežabotas populizmas netaptų krašto nelaime. Tada būtume dar labiau nustumti į Europos provincijos užkaborius.
Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininko rinkimai rūpi ne tik patiems partijos nariams. Iš vienos pusės, tai labai gerai – juk TS-LKD yra svarbi krašto politinės sistemos dalis. Tačiau matau daug apsimestinio susirūpinimo iš tų, kurie niekada nėra balsavę už mus. Akivaizdu, kad jiems svarbiausia – silpna, be tvirto lyderio partija, kurią būtų galima paskandinti vidaus intrigose ir pasistumdymuose, kurią būtų lengva įtakoti iš šalies. Net Kremliaus valdoma žiniasklaida įsijungė į propagandinę kovą. Štai Maskvos „Parlamentskaja gazeta“ neseniai paskelbė straipsnį, kad A. Kubilius nebebus išrinktas TS-LKD pirmininku. Ten pat primenama, kad tai žmogus, siekiantis energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Man tai tik dar vienas svarbus argumentas, kodėl remiu Andrių Kubilių ir noriu matyti jį svarbiausios dešiniosios partijos lyderiu šiuo laikotarpiu.
Kai kas ir TS-LKD viduje sako, kad reikia atsinaujinimo. Neslėpsiu, apie būsimą lyderystę partijoje su dabartiniu pirmininku esame kalbėjęsi ne kartą ir žinau, jog Andrius Kubilius nuoširdžiai siekia, kad kuo greičiau mūsų gretose išryškėtų pasirengę tokiam sunkiam ir atsakingam darbui jaunesnės kartos lyderiai. Pasikeitimai neišvengiamai bus, tačiau jie turi būti su nauju kokybiniu šuoliu. Neįsivaizduoju būsimo pirmininko ne tik be tvirtų vertybinių pamatų, bet ir be gero šiuolaikinės pasaulio ekonomikos, finansų, saugumo procesų išmanymo, be puikaus užsienio kalbų mokėjimo. Juk į Lietuvos politinį gyvenimą, tiesa, dar tik balsais rinkimuose, atėjo patys jauniausieji, jau gimę Nepriklausomybėje žmonės. Jiems reikia Lietuvos, gebančios suderinti krašto savitumą ir modernumą, jiems reikia ir tokiu keliu vedančių lyderių. Šie žmonės yra ir mūsų partijos ateitis.
O šiuo metu kviečiu drąsiai dar vienam dviejų metų laikotarpiui rinktis Andrių Kubilių.
Žmogų, kurio tvirtas politinis stuburas itin reikalingas ne tik TS-LKD, bet ir valstybei, kai krašto ateities kontūrai dėl valdžioje esančių populistų dar skendi miglose.
Žmogų, kuris yra teisingas, ryžtingas, tikras strategas.
Žmogų, kuris nebijo prisipažinti suklydęs, kuris nebijo atsakomybės ir kuris niekada netuščiažodžiauja.
Netiesa, kad Andrius nejautrus ir jam nerūpi žmonės. Mažiausiai rūpi žmonės tiems, kurie dirbtinėmis šypsenomis apie tai kasdien kalba.
Būkime ir toliau atsakingi, nes esame Sąjūdžio žmonės!
Laurynas Kasčiūnas: Kokios Tėvynės Sąjungos reikia Rusijai?
Prieš gerą mėnesį Seime vykusioje diskusijoje su Armėnijos užsienio reikalų viceministru, po eilinį kartą pakartotos „armėniškos“ Kalnų Karabacho konflikto interpretacijos, viena iš TS-LKD lyderių R.Juknevičienė labai taikliai paklausė: visa tai jau ne vieną kartą girdėta, gal turite pasiūlyti kokių nors naujų idėjų? Šį kartą, perkaičius R.Juknevičienės komentarą „Kodėl už Andrių Kubilių?“, tą patį klausimą norėtųsi peradresuoti jai pačiai.
Kartais susidaro įspūdis, kad demokratinius TS-LKD pirmininko rinkimus sugalvojo Rusija, o visi kiti galimi pretendentai į partijos vadovus (skyriuose iškelti V.Landsbergis, I.Degutienė, V.Stundys), turbūt patys to nežinodami, dalyvauja itin dideliame Rusijos geopolitiniame žaidime. Nejaugi TS-LKD yra visiškai priklausoma nuo lyderio, jeigu jo pasikeitimas automatiškai reikštų didėjančią Rusijos įtaką? Tiesa, net ir su „tuo Rusijos“ ne viskas taip paprasta. Paklauskime savęs, kodėl Kremliui naudinga būtent tokia TS-LKD, kokia ji yra šiandien?
Užsidariusi didžiuosiuose miestuose, niekaip nesusikalbanti su mažesnių Lietuvos miestelių ir kaimo žmonėmis. Dar daugiau, kartais dėl šio nesusikalbėjimo linkusi kaltinti ne save, o tą pačią provinciją, kuri daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių būtent ir sudaro konservatyvių ir krikščionišką demokratiją atstovaujančių politinių partijų atramą. Rusijai kaip tik yra naudinga tokia TS-LKD, kuri niekaip neranda recepto, kaip patekti į vargingesnių, socialinio solidarumo reikalaujančių ir kiek toliau nuo Vilniaus ir Kauno gyvenančių Lietuvos piliečių protus ir širdis. O juk būtent dėl to TS-LKD yra priversta likti opozicijoje ir taip užleisti vietą socialdemokratams ir kitoms rytietiškų geopolitikos pėdsakų turinčioms politinėms jėgoms. Tad ar iš tikrųjų Rusijos netenkina dabartinė Lietuvos politinės sistemos konfigūracija ir TS-LKD vaidmuo joje, kai kairieji nuolat užima pirmaujančias pozicijas?
Neabejotina, A. Kubilius – ES kalibro politikas, ne tik radęs receptą, kaip įveikti ekonominę suirutę, bet ir subrandinęs savo ES raidos viziją ir todėl jis šiandien yra vienintelis Lietuvos politinių partijų vadovas, galintis drąsiai galvoti apie Europos Komisijos pirmininko postą. Deja, tačiau dažnai pranašu Tėvynėje nebūsi. Belieka priminti ką tik praūžusių Italijos parlamento rinkimų rezultatus: ES institucijose ant rankų nešiotas technokratas M. Monti savo šalyje liko nesuprastas, o jo vedama politinė jėga patyrė skaudų pralaimėjimą. TS-LKD reikia telkiančios lyderystės, tokios, kuri neleistų rastis „dviejų Lietuvų“ takoskyrai, rastų tinkamas idėjas ir tinkamą žodį, kuris peržengtų didžiųjų miestų ar aukštųjų socialinių sluoksnių ribas, užmegztų ryšius su vietinėmis bendruomenėmis. Juk stiprios vietos bendruomenės – demokratinės valstybės pamatas ir turinys.
Nors dažnai tenka pasvarstyti, kodėl iškilūs Lietuvos disidentai (pavyzdžiui, A.Terleckas, N.Sadūnaitė, A. Svarinskas), kurie sovietinei sistemai iššūkį metė dar gerokai iki M. Gorbačiovo perestroikos, liko nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo paraštėse, džiugu, kad TS-LKD lyderiai kelia sau tikslą tęsti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio tradicijas. Tačiau Sąjūdis – nacionalinis judėjimas, iškėlęs aukštą vertybinę kartelę, tad nuolat ir kiekviename žingsnyje reikia įrodinėti, kad TS-LKD yra verta Sąjūdžio tradicijos tęsėjų vardo. Kitaip tariant, buvimas Sąjūdžio dalyviais savaime nepadaro jo paveldo perėmėjais, jei nebesutampa skelbiamos vertybės ir idėjos. Tautinės sąmonės puoselėjimas, tikros vakarietiškos demokratijos kūryba ir besąlygiškas suverenumo reikalavimas buvo kertiniai akmenys, ant kurių pastatytas nepriklausomybę iškovojęs judėjimas. Šiuos idealus šiandieninėje Tėvynės Sąjungos retorikoje atrasti vis sunkiau ir sunkiau. Valstybės likimas, kaip pagrindinis TS-LKD rūpestis, nuo lietuvių tautos likimo tarsi atsiejamas.
Šį pokytį vaizdžiai liudija ir asmenybių likimai: daugeliui Sąjūdį simbolizuojantis ir jo vertybinę liniją Tėvynės Sąjungoje bandantis palaikyti V. Landsbergis yra dažnai tiesiog nurašomas. Dar gerokai anksčiau nuo Tėvynės Sąjungos nusigręžė idėjinis Sąjūdžio branduolys – Iniciatyvinės grupės nariai. Šiandien jie telkiasi nepartiniuose judėjimuose, kurie netikėtai susilaukia kategoriško jaunesnės kartos konservatorių pasmerkimo būtent už Sąjūdžiui būdingiausių pažiūrų puoselėjimą. Skirtingos ideologijos netrukdo Iniciatyvinės grupės veteranams rasti bendro vardiklio – besąlygiškos pagarbos ir susirūpinimo lietuvių tautos ir krikščionybės likimu. Būtent šio susirūpinimo kartais tenka pasigesti esamoje partijos darbotvarkėje ir priimamuose dokumentuose, o kartu ir abejoti, kiek pagrįstos sąsajos tarp šiandieniniu keliu einančios Tėvynės Sąjungos ir šlovingos Sąjūdžio praeities.
Šioje vietoje itin svarbu pabrėžti, jog vertybinių pagrindų – tautiškumo ir krikščioniškos tradicijos – silpnėjimai daro mus visus pažeidžiamus išorės įtakoms ir bejėgius prieš kitų kultūrų įtakas.
Be to, pastaraisiais mėnesiais stebina kai kurių TS-LKD narių išskirtinis dėmesys užsienio kalbų pozicijoms Lietuva. Tai kiek keistokai atrodo, nes Tėvynės Sąjungai labiau susirūpinti reikėtų valstybinės lietuvių kalbos reikalais, kuriuos Vyriausybėje esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija nusprendė gerokai sujaukti. TS-LKD privalo rasti būdą, kaip sustabdyti visuomenės segregacijos tendencijas. Vien ko verta dviejų paralelinių švietimo sistemų, įtvirtinančių mokinių nelygiateisiškumą ir lietuviškose mokyklose besimokančių vaikų diskriminaciją, įtvirtinimas. Ar galvojame apie tai? Jeigu ne, laikas pradėti, nes po 4 metų gali tekti atkūrinėti Lietuvos valstybę Vilniaus krašte.
TS-LKD pirmininko rinkimai ne vieta ir ne laikas „lietuviškojo“ makartizmo politikos apraiškoms. Tai galimybė permąstyti šios politinės jėgos ateitį ir išsirinkti tolesnę jos raidos viziją. To vieni kitiems ir palinkėkime.