alkas.lt
Ar tai paminklas Lietuvos simboliui, ar Lietuvos valstybingumą, jos kelią į laisvę ir nepriklausomybę reprezentuojantis monumentas?
Toks klausimas kyla skaitant rašytojo Liudviko Jakimavičiaus mintis apie visuomeninio Vyčio paramos fondo ketinimus Lukiškių aikštėje statyti skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko ir architektų Algio Vyšniūno bei Laimono Bogušio darbą – realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Kaip žinoma, šis kūrinys buvo pripažintas tinkamiausiu Lukiškių aikštei šių metų pradžioje Vyčio paramos fondo surengtame konkurse.
Jeigu teisingai supratau, rašytojas L. Jakimavičius mano, kad idėja statyti A. Sakalausko skulptūrą „Laisvės karys“ primena pastangas sukurti ne Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę perteikiantį monumentą, kovotojų už laisvę atminimą įamžinantį memorialą, bet sukurti paminklą pačiam simboliui, o tai būtų klaidingas sprendimas, nes reikštų to simbolio sudaiktinimą ir „nusimbolinimą“. (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos.lt 2017 m. birželio 21 d.). Manau, kad reikėtų įsiklausyti į šią rašytojo įžvalgą.
Vyčio paramos fondo siūlomas projektas labai nepatiko ir nemažai grupei dailės kritikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų Peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkui ir Kultūros ministrei „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai teigia, kad Lietuvai nereikia stabų, sustabarėjusių konstruktų, kad jie prieš skubotą isterišką „paminklizmą“. Jų nuomone, Vyčio paramos fondo skelbtą konkursą laimėjusi skulptūra yra žemos meninės kokybės, žirgas atrodo netgi apgailėtinai. (žiūrėti: Už laisvą Lukiškių aikštę!).
Nežinomo kareivio kapas Budapešte, Didvyrių aikštėje. Wikipedia.org nuotr.
Amžinoji ugnis Rygos karių kapinėse (Brāļu kapi). Wikipedia.org nuotr.
Taip, sutinku su peticijos autoriais, kad stabų, skubotų prastos meninės vertės ar abejotino idėjinio turinio monumentų, paminklų, tikrai mums nereikia. Bet ar visus monumentus, memorialus ar skulptūras turėtume vadinti stabais ir pagarbos nevertais dalykais? Ar stabai yra, pvz., daugelio valstybių sostinėse ir kituose miestuose esantys Nežinomų karių kapai, prie tų kapų bei kitų laisvės kovotojų pagerbimo ir atminimo vietų liepsnojanti Amžinoji ugnis? Ar stabas yra karių garbės sargyba prie už Tėvynę žuvusių karių kapų ar Amžinosios ugnies aukurų?
Amžinoji ugnis Armėnų genocido aukų memoriale. Wikipedia.org nuotr.
Garbės sargybos pasikeitimo ceremonija prie nežinomų karių kapų Arlingtono karių kapinėse (JAV). Wikipedia.org
Stabais, tikriausiai, nedrįstume vadinti ir tokių šiuolaikinių išraiškos formų statinių, kaip, pvz., Armėnų genocido memorialas Jerevane, Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline, Dublino „Smailė“ („Šviesos bokštas“) ir kitų.
Memorialas armėnų genocido aukoms atminti Jerevane. Wikipedia.org nuotr.
Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline. 2009 m. Wikipedia.org
Dublino smailė (Šviesos bokštas). Wikipedia.org nuotr.
Ar neįžeistume nedidelės, bet orios Maltos valstybės piliečių, jeigu jų gana įspūdingus monumentus, skirtus šalies nepriklausomybei bei karuose žuvusiems kariams pagerbti ir atminti, pavadintume stabais?
Maltos nepriklausomybės monumentas, pastatytas 1989 m. minint nepriklausomybės 25-metį. Wikipedia.org nuotr.
Pirmojo ir Antojo pasaulinių karo aukų memorialas Florianoje, netoli Valetos. Malta. Wikipedia.org nuotr.
Antrojo pasaulinio karo aukų (oro pajėgų karių) memorialas Maltos sostinėje Valetoje. Wikipedia.org nuotr.
O gal peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašiusieji mano, kad Lietuvos laisvės kovotojai verti tik tokio monumento, kokį matome 12 nuotraukoje? Ar mūsų kūrėjai, menininkai negali sukurti ką nors geresnio? Manau, tikrai gali, bet gal jų kūrybines galias kausto tas liguistas stabų ar tariamai skuboto „paminklizmo“ baimės sindromas bei „švarių erdvių“ (kitaip sakant – tuščių), ar vadinamųjų „meno provokacijų“ pomėgis?
Manau, jog kalbant apie Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, reikėtų protestuoti ne prieš „isterišką skubotumą“, o prieš nepateisinamą delsimą, atidėliojimą, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 20 metų. Kitaip negu teisėtų Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių ir kitų patriotines vertybes puoselėjančių visuomenės grupių reikalavimų ignoravimu to delsimo nepavadinsi.
Peticiją pasirašiusiųjų kaltinimai, kad Vyčio paramos fondas savo veikla ir sumanymais pažeidžia ne tik vilniečių, bet ir visos Lietuvos piliečių teises, primena sovietmečio laikų praktikas, kai visus kitaip manančius buvo stengiamasi pasmerkti, apkaltinti, nutildyti ir izoliuoti. Ypač skaudu, kad tokie kaltinimai faktiškai metami ne tik šio fondo nariams, bet ir visiems tiems, kurie jau daug metų siekia, kad Lukiškių aikštėje deramai būtų įamžintas laisvės kovotojų atminimas, – taigi ir politiniams kaliniams, tremtiniams, laisvės kovų dalyviams ar jų atstovams, kurie šių metų liepos 25 d. Ariogaloje vykusiame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ dar kartą priminė teisėtus savo reikalavimus.
Bet grįžkime prie klausimo, kaip sukurti monumentą, kuris nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, bet simbolizuotų pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, tautos istorinę atmintį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę?
Mano dėmesį pastaruoju metu patraukė dvi Lietuvos architektų palyginti neseniai sukurtos šiuolaikinės arkos. Tai Elektrėnų bažnyčios eksterjerą puošianti stačiakampė, tarp šešių pilonų pastatyta arka, vainikuota kryžiumi (architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis), bei Kauno pėsčiųjų tilto iš Daukanto gatvės į Nemuno (Karmelitų) salą arka (architektas Antanas Algimantas Sprindys), kurios viršuje – Gediminaičių stulpai.
Pėsčiųjų tiltas iš Daukanto gatvės į Nemuno salą Kaune. Wikipedia.org nuotr.
Stačiakampė arka su kryžiumi priešais Elektrėnų bažnyčią. 1996. Wikipedia.org nuotr.
Toptelėjo mintis, kad arka gal ir galėtų būti labai tinkamas Valstybę reprezentuojančio monumento ir Laisvės kovotojų memorialo komponentas? Arka simbolizuoja pergalę, triumfą. Ją vainikuoti galėtų vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių – Gediminaičių stulpai. Arkos vidinėje erdvėje – kalavijas kaip laisvės ir laisvo žmogaus simbolis (15 nuotrauka).
Ant kalavijo vertikaliosios ašies ir skersinio kryžmos – skydas su Lietuvos valstybės herbu – Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu. Abipus arkos – plokštėmis suskaidyta ir tarsi mažesnes arkas atkartojanti siena su lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos svarbiausių įvykių ir datų įrašais. Priešais arką – Amžinosios ugnies aukuras, abipus jo – karių garbės sargybos postai, simbolizuojantys žuvusiųjų kovotojų ir kitų tautai ir valstybei svarbių įvykių atminimą ir pagarbą jiems. Prie Amžinosios ugnies aukuro dar turėtų būti numatyta ir įrengta tinkama vieta gėlėms ir vainikams padėti.
Siena abipus arkos su Lietuvos istorijos įrašais turėtų remtis į kitoje arkos pusėje supiltą pilkapį, tiksliau – vieną jo pusę. Pilkapis – nenutrūkstamo gyvenimo, pilnatvės, mirusiųjų vėlių buveinės simbolis. Jo pagrindą turėtų sudaryti granitinis cokolis, su įrašais, nurodančiais šio pilkapio prasmę, ir vietas, iš kurių į šį pilkapį buvo supiltos žemės. Pilkapio pylimas, „papildymas“ galėtų būti nenutrūkstamas procesas. Pvz., kasmet žemių iš Sibire esančių lietuvių tremtinių kapų galėtų atvežti jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai.
Pilkapiai paprastai būdavo apskriti, bet galėjo būti ir kitų formų – keturkampiai, pailgi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, manau, labiau tiktų pilkapio pjūvis, t. y. pusė jo. Viena, kad gyvenimo pilnatvė, visų siekių išsipildymas – tai daugiau siekiamybė negu realus, šiame gyvenime pasiekiamas dalykas, o antra ir svarbiausia – pilkapio pjūvis ir prie jo prisišliejęs monumentas su istorinių įvykių ir datų įrašais būtų tarsi Lietuvos istorijos pjūvis, atveriantis istorinį pasakojimą apie tautos ir valstybės amžių bėgyje nueitą kelią. Į storinę atmintį simbolizuojantį pilkapį remtųsi, būtų tarsi šaknimis įaugęs, aikštės žaliojoje zonoje formuojamas simbolinis tautos gyvastį žadinantis ir palaikantis Gyvybės medis, savo šakas skleidžiantis į jos ateitį.
Lukiškių aikštės žaliosios zonos Gyvybės medis. Projekto vizualizacija. sa.lt nuotr.
Sieną su įrašais abipus pagrindinio monumento siūlo ir dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis. Portalas Tiesos.lt šių metų rugpjūčio 13 d. pateikė skaitytojams šio dailininko Lukiškių aikštės idėjų eskizus. (Žiūrėti: Koks Valstybės simbolis stovės Lukiškių aikštėje? Kviečiame susipažinti su Arvydo Každailio idėjų eskizais. Tiesos.lt 2017 m. rugpjūčio 13 d.).
Dailininko A. Každailio Sakraliojo centro Lukiškių aikštėje eskizas. Tiesos.lt nuotr.
Pilkapio tęsinį monumento priekinėje dalyje galėtų simbolizuoti jo cokolinės dalies tęsinys, pažymėtas kitos spalvos granito plokštėmis ar trinkelėmis ir žymintis ne tik simbolinio pilkapio, bet ir viso monumento sakralinės erdvės ribas su Amžinąja ugnimi ir karių garbės sargyba tos erdvės viduje. Panašų pilkapio pjūvį ir visą jo perimetrą ženklinančius ratu sudėtus akmenis matome Ėgliškių pilkapio (Kretingos rajonas) makete, esančiame Kretingos muziejuje.
Ėgliškių pilkapio maketas Kretingos muziejuje. J. Klietkutės nuotr.
Pilkapio idėją siūlo ir rašytojas L. Jakimavičius. Jis sako, kad pilkapis būtų tarsi simbolinis kapas ir nežinia kur palaidotam karaliui Mindaugui, ir didiesiems mūsų kunigaikščiams, ir stribų žvyrduobėse ar miškuose užkastiems partizanams, ir Sibiro platybėse pakastiems tremtiniams. Anot jo, cituoju: „Tokį Pilkapį pilti turėtų visa Lietuva. Iš šventų vietų į Vilnių atvežti bent po simbolinį žiupsnį žemės. Iš visos Lietuvos, iš Sibiro, ir iš Čikagos – kur tik ilsis lietuviai. Užduotis ir prasmingas darbas visiems jubiliejiniams metams….“ (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos.lt 2017 m. birželio 21 d.).
Manau, būtų labai gerai, jeigu monumentas turėtų nors ir nedidelę, po pilkapiu įrengtą požeminę dalį (patalpą), kurioje lankytojai, ypač užsienio turistai, galėtų glaustai susipažinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, kovos už valstybės nepriklausomybę etapais ir dokumentais, istorijos bėgyje patirtomis netektimis. Čia galėtų būti saugomos ir urnos su žemėmis, atvežtomis iš kovų, žūčių, tremties ar politinių kalinių laidojimo vietų. Nebūtina viską padaryti iš karto, nes gal lėšų nepakanka. Bet, projektuojant monumentą, reikėtų numatyti tokią galimybę.
Aprašytasis monumentas gal ir nebūtų labai originalus, bet, manau, nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, o visą aikštę aprėpiantis kūrinys, simbolizuojantis pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, istorinę atmintį, dabartį ir ateitį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę.
Didelėje aikštėje užtektų vietos ir valstybės reprezentacijai, ir memorialiniams akcentams, ir žmonių bendravimui, o taip pat rekreacijai bei santūrioms ir saikingoms pramogoms jos žaliojoje zonoje ir pakraščių alėjose. Aikštės pakraščiuose, ar jos prieigose galėtų būti nedidelės kavinės, barai, prekybos paviljonai su suvenyrais, gėlėmis, spauda, turistine literatūra, knygomis istorine tematika, būtų rengiamos Lietuvos pažinimą, aplinkos apsaugą, sveiką gyvenseną, savanorišką kraujo donorystę, profilaktinę sveikatos patikrą populiarinančios ir kitos akcijos. Miesto švenčių ir mugių metu aplink aikštę ir šoninėse jos alėjose galėtų būti ir daugiau prekybinių paviljonų.
Aikštę pagyvintų karių garbės sargybos pradžios ir pabaigos, bei kas valandą vykstantys pamainų pasikeitimo ceremonialai, o kas pusvalandį – prie Amžinosios ugnies derantys karių parodomosios programos elementai.
Visa tai įgyvendinus, aikštė, manau, tenkintų įvairius vilniečių ir miesto svečių poreikius, nebūtų nei tuščia, nei nyki, nei vien tik rimtyje sustingusi.