Dmitrijus Bykovas | echo.msk.ru
Žinoma, tai ne prezidento interviu (turimas omeny paskutinis V.Putino interviu, duotas agentūrai TASS – red. past.). Dar daugiau – tai ne lyderio, ne „njusmeikerio“ (angl. newsmaker – žmogus, kurio viešoji veikla nuolat susilaukia žiniasklaidos dėmesio – vert. past.) interviu. O jei atvirai – tai apskritai ne interviu. Nors veikalas, reikia pasakyti, talentingas ir parodomasis.
Absoliutus uždarumas. Nuolat įtemptas dėmesys ir atsargumas.
Itin apsauginė (dailiau pasakius – konservatyvi, tačiau iš tikrųjų – konservuojanti) programa.
Pojūtis, jog esame nepaliaujamai, piktai, šališkai ir dėmesingai stebimi priešų – išorės ir vidaus.
Visiškas perspektyvų neturėjimas, įprastas išsisukinėti skirtas atsakymas į klausimą dėl kitos prezidentinės kadencijos (iš tikrųjų reiškiantis – „taip, taip, žinoma“).
Nenoras pripažinti akivaizdžius dalykus.
Nesugebėjimas atkreipti dėmesį į tai, kas neakivaizdu, įdomu, įkvepia.
O apskritai – vėlyvas patriarcho ruduo su lapkričiui būdingu drėgnu šaltuku, trumpa diena ir visa apimančia nykios, pabodusios tarpinės būsenos jausena: nėra ir tikros žiemos su tokiais pat visaverčiais šalčiais, o ir atlydžio negali tikėtis.
Kuriam galui apskritai duoti interviu, jeigu tu jame nesirengi nieko parodyti, išskyrus ištikimybę seniems draugams, kuo mes ir šiaip neabejojome? Man sunku įsivaizduoti bet kurios kitos valstybės – nebūtinai „superderžavos“ – lyderį, kuris šitaip įsigudrintų visiškai nieko nepasakyti.
Kaip ir anksčiau, 2014-aisiais metais Rusija tebėra nėščia visavertės ir galutinės diktatūros vaisiumi, tad gal ir gerai, jog monstras negimė, tačiau amžina grėsmė jam atsirasti – išlieka.
Mes atsidūrėme izoliacijoje, tačiau netapome stipresni ir triumfuojantys. Siaubingos pabaigos išvengėme, tačiau nesibaigiantis siaubas ir toliau sruvena kraujyje.
Šis interviu nepatiks nei urvinio nacionalizmo šalininkams, nei europinių vertybių mylėtojams, nei nuobodžių imperinių idėjų adeptams, nei agitatoriams už naująją liberalizaciją, kuri – kaip jau spėta pažadėti – įvyks po [prezidento] eilinio federalinio pranešimo.
Tai – nuobodus tekstas nuobodiems žmonėms, kurie nors ir laiko save neginčijama dauguma ir tikraisiais Rusijos gyventojais, tačiau neturi nė menkiausios teisės taip vadintis.
Nes Rusija yra gimusi tam, kad pasaulį stebintų – ir žvėriškumu, ir neįtikėtinais laisvės protrūkiais, ir genijais, ir gražuolėmis, bet tikrai ne tam, kad keltų jam baimę, sykiu su panieka ir nuoboduliu.
Kol mes, apsupti priešų, visus tikiname, jog puoselėjame aukščiausias dvasines vertybes, likusieji užsiima iš tiesų didžiais dalykais ir vis labiau ir labiau tolsta nuo mūsų; o ar ilgai mums dar teks suktis toje vis labiau susiveržiančioje erdvėje – niekas to negali pasakyti.
Rusijos vieta pasaulyje vis labiau atitinka jos valdovo mastą – žmogaus, kuris jau nieko nebegali nustebinti nei specifinėmis „santykių“ sąvokomis, nei „kietais“ posakiais, nei grėsmingumu. Tai yra – niekuo.
Kas dėl signalų ir išvadų, viena yra aišku: kažko tikėtis iš viršaus jau nebetenka. Nesulauksime.
Klausimas kitoks: ar šiandieninė Rusija dar ką nors sugeba, o ne tik laukti, tuo pat metu nesuvokdama, ko būtent?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas