Dmitrijus Bykovas. Vilko valanda

ru-bykov.livejournal.com

Kas atsitinka, kai kovai su vidaus iššūkiais panaudojama išorės agresija.

Apie tai, jog po „pilkųjų“ ateina „juodieji“, dar 1964 metais savo žinomiausioje knygoje perspėjo broliai Strugackiai (turimas omeny rašytojų fantastų Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Kaip sunku būti Dievu“ – vert. past.), tačiau jie neatskleidė šios paradigmų kaitos mechanizmo. Praėjus pusei amžiaus mes tapome tokio virsmo liudininkais: Pilkieji –kaip tik todėl, kad jie pilkieji – nebesugeba susidoroti su epochos iššūkiais. Jie patys pasikviečia juoduosius, kad anie susidorotų. Ir tuomet juodieji ateina ir sušlamščia viską, ką pavyksta pasiekti, be to, dar šiek tiek palieka ir pilkiesiems. Mat juodieji jau apskritai nieko nesugeba – tik godžiai ėsti.

Rusijos valdžia šiandien susidūrė būtent su tuo, kad „pilkųjų“ laikmetis pasibaigia tiesiog mūsų akyse. Tai suvokia net ir pilkiausi kardinolai, kurių kaip tik dėl šios priežasties jau senokai nematyti. Nuolatiniai Igorio Strelkovo užsipuolimai Vladislavo Surkovo adresu – būtent tokios prigimties. Ir panašu, jog Boriso Nemcovo nužudymas visiems pademonstravo, kas čia šeimininkas: pasirodė, jog tikrieji savo Tėvynės patriotai čia niekuo dėti, mat jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais.

Čia lieka dar daug neaiškumų, tačiau aišku viena: ištikimiausieji režimo tarnai grasina tapti jo duobkasiais. Kai kuriems islamo teoretikams rusų pasaulio idėja jau atrodo pasenusi ir jie pagrįstai ją kritikuoja. Islamo teoretikų idėjos, greičiausiai, taip pat kai kam atrodo pasenusios, tačiau jiems paprieštarauti ne taip jau paprasta.

Kalbant apie „Antimaidaną“, kai kurie jo aktyvistai jau pešasi su vieno probleminio regiono verslininkais; tiesa, tam užpuolimui pasipriešino apsauga. Reikalas tas, jog apskritai „Antimaidanas“ ir į jį panašūs sambūriai jau spėjo kaip reikiant įsisiautėti ir liovėsi paisyti net elementariausio padorumo: štai, pavyzdžiui, priešais „Echo Moskvy“ redakcijos pastatą jie iškabina plakatą, kuriame opozicijos lyderiams priskiriami įvairūs „antivisuomeniniai“ pasisakymai.

Išties reikia labai stipriai – balansuojant ties rusofobijos riba – negerbti savo tautos, kad laikytum ją nesugebančia patikrinti internete paprastos citatos. Juk iškart nesunku įsitikinti, kad man priskiriama citata paimta iš mano straipsnio „Putino programa“ (skelbtame tinklaraštyje „Profilis“) ir ten aprašoma prezidento pasaulėžiūra ir jo veiksmų sąlygojama tos pasaulėžiūros rekonstrukcija. Nuo to meto daugybę kartų pasitvirtino mano prielaidos, ypač liečiančios tautos kvailinimo ir jos nugirdymo politiką. Tad nejaugi antimaidano, jų platinamų „glavplakatų“ ir kitokių „šapokliakų“ globėjai mano, jog šie vaikinai – o jie dar ir padugnės, kitaip jų nepavadinsi, – viešai tiražuojantys tokius šūkius, yra nuoširdžiai ištikimi valdžios sostui? Juk jie tik ir laukia šanso dantimis įsikibti į juos maitinančią ranką – kaip tik todėl, jog nepasižymi nei protu, nei principais, nei taisyklėmis.

Problemos esmė yra ta, jog Vladimirui Putinui buvo likęs tik vienas būdas reaguoti į iššūkius: jis juos ignoruodavo, atidėdavo, o kai kada, pasak M.Gorkio posakio, paprasčiausiai liepsną gesino šiaudais. „Šunims užpuolus, nesikviesk pagalbon vilko“, –moko rusų patarlė. Vladimiras Putinas priėjo iki to, jog kovodamas su vidaus iššūkiais griebėsi išorės agresijos, kurios, beje, nė vienas ekstensyvus režimas negali išvengti: bet kokia kaina reikia plėstis, viršyti savąsias ribas. Siekdamas išlaikyti savąjį reitingą prezidentas prie bedugnės krašto privedė ne tik šalį, bet ir pasaulį, – trumpalaikės perspektyvos požiūriu tai buvo veiksminga ir jo reitingas įsitvirtino; tačiau šis karas netrukus sugrįš į jį pagimdžiusią teritoriją ir tuomet rūpės ne reitingas.

Ramzanas Kadyrovas politiniame horizonte atsirado kaip galutinio Čečėnijos problemos sprendimo priemonė, tačiau ir jis pats virto tokia ryškia problema, kad jo fone daugelis čečėnų karo lauko vadų atrodo taip, tarsi būtų geros valios pasiuntiniai. Nuolatinio situacijos bloginimo taktika, pasikliovimas blogesniais dalykais užuot siekus geresnių – visa tai susipynė į tokį kietą mazgą, kurį įmanoma tik nukirsti; galima spėlioti,kas po to liktų iš valstybės, tačiau aš įtariu, jog liktų nedaug.

Siekis visą laiką būti blogesniam už priešininką – nesibaigiančios degradacijos požymis. Šiame kelyje Rusija daug ko pasiekė.Tad kas su ja vyksta dabar? Ogi nieko ypatingo, tik daugsyk pranašautas, lavinos griūtį primenantis byrėjimas, kai į visus ilgai atidėliotus klausimus tenka atsakyti vienu metu, nes laiko svarstymams jau nebeliko. Viskas susiėjo į viena – karas, izoliacija, finansinė krizė, kritusios naftos kainos, konfliktai su buvusiais partneriais, valstybės organizmo susidėvėjimas, o, pagaliau, net ir paprasčiausia fizinė senatvė, kai nebeliko nė vieno instituto ir juolab – įpėdinio. Ilgą laiką valdyti gali tik pilkieji. Tuo tarpu juodieji greitai suryja likučius, o pasitraukdami – dar ir padega namą.

Panašu, jog vilkai baigia sudraskyti bei išvaikyti visus šunis ir dabar šiepia dantis žvelgdami į šeimininką. Gal šeimininkui atrodo, jog tai geranoriška ir ištikima vilko šypsena. Teteisia jį Dievas. Niekam nelinkėčiau išvysti besišypsantį vilką – nei naktį, nei kalnuose (aliuzija į Putiną palaikančius, „Nakties vilkais“ pasivadinusius „Antimaidano“ baikerius ir kalnuotąją Čečėniją – vert. past.), atsiliepiančio į eilinę šeimininko komandą „Atū!“. Tu jam – „Atū“, o jis tau – „O tu?“.

ru-bykov.livejournal.com

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top