Akivaizdu, kad šeima, kurioje gimsta vaikai, yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Konstitucija, 38 str.), ji visuomenėje turi ir turi turėti ypatingą vietą. Valstybė savo galiomis turi ja rūpintis vykdydama rimtą ir veiksmingą šeimos politiką, nes šeimose, o ne pasienio užkardose prasideda Lietuvos ateitis.

Kita vertus, bet kokia šeimą žalojanti, jai kenkianti politika yra priešinga esminiam Lietuvos interesui išlikti ir augti. Tai puikiai supranta Lietuvos visuomenė – neatsitiktinai turime tiek daug šeimos instituto gerove susirūpinusių visuomeninių organizacijų ir forumų, kurių, beje, nefinansuoja užsienio fondai ir ambasados. Bet ar tai supranta dabar valdantieji, šiandien atstovaujantys ir vairuojantys Lietuvos valstybę?

Atidžiau pasižiūrėjus į valdančiosios koalicijos siūlomas politines priemones, taip neatrodo: priimti ir siūlomi priimti įstatymai ir Sveikatos apsaugos ministro potvarkiai negimusios gyvybės apsaugos, abortų, vaiko gimdymo ir auginimo išmokų srityse veikiau rodo nuostatą ne stiprinti dorovines, teisines, finansines šeimos galias, bet veikiau šeimos instituto sąskaita spręsti įvairias kitas, dažniausiai, siekiančių daugiau užsidirbti verslų ir versliukų, problemas.

Į tą pačią prigimtinę, ateitį kuriančią, šeimą nuvertinančių ir žalojančių iniciatyvų eilę stoja ir šiandien vėl Seime svarstomas homoseksualių asmenų partnerystės, pervadintos civiline sąjunga, įstatymas.

Žaloja todėl, kad, pirmiausia, mūsų teisinėje sistemoje, paskui – kalboje, mąstyme, mokyklų programose – ir, galiausiai, visuomenės socialiniame gyvenime siekia sulyginti du iš principo nevienodus dalykus – šeimą, kuri daugelio metų sunkiu darbu įsipareigoja užauginti ir užaugina vaikus, būsimąją Lietuvą, ir dviejų ar daugiau („pažangiojoje“ Vokietijoje jau svarstomos monogaminės santuokos alternatyvos (Ampel-Gesetzesvorhaben: Die „Ehelight“ bedroht die traditionelleEhe – WELT) kitais tikslais kartu gyvenančių asmenų sąjungą.

Neturėtume manyti, kad dabar valdanti koalicija nesupranta, ką daro. Ji veikiausiai turi kitokią, „globalią“ Lietuvos ateities viziją ir mano, kad Lietuvos žemėje šalį gausinančios šeimos reikalai nėra svarbūs.

Gegužės 18 d. Seime vyko Lietuvos mokslininkų surengta konferencija „Lietuvos demografinės situacijos tendencijos viešosios politikos kontekste“ – nors ir kviesti, ja mūsų valdantieji nesiteikė pasidomėti. Ar reikia geresnės iliustracijos?

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jiems, atrodo, menkai terūpi ir pačių homoseksualių asmenų poreikiai. Paprastai kalba pradedama nuo to, kad tokie asmenys turi daug praktinių gyvenimo problemų: bendras turto valdymas ir dalybos, kreditai banke, informacija gydymo įstaigose ir pan.

Bet kai tik atsiranda įstatymo projektas, siūlantis sureguliuoti šiuos praktinius klausimus, iškart pradedama šnekėti, esą tai neoru, pažeidžia žmogaus teises, diskriminuoja homoseksualius asmenis ir pan.

Taip atsitiko su A. Širinskienės pasiūlytu Bendro gyvenimo susitarimu (2017 m.), tas pat vyksta ir su P. Saudargo teikiamu Artimo ryšio įstatymu (2022 m.). Praktinės homoseksualių asmenų problemos, anot LGBT aktyvistų, turi būti sprendžiamos vieninteliu būdu – bendrą homoseksualių žmonių gyvenimą prilyginant Konstitucijoje minimai vaikus auginančiai šeimai.

Ideologija svarbiau už gyvenimą, juo labiau už reikalą rasti sutarimą su didžiąja Lietuvos piliečių dauguma.

Logiškai mąstant, demokratinės šalies valdžia neturėtų daryti žingsnių, kurie, pirma, kenkia nacionaliniams interesams ir, antra, kuriems nepritaria absoliuti Lietuvos gyventojų dalis (primenu, 73,8 proc. nepritaria homoseksualių asmenų santuokos idėjai; per pastaruosius metus toks nepritarimas išaugo 15 proc.; be išlygų pritaria 3,4 proc.).

Tačiau, nepaisant akivaizdybės, dabar valdantieji užsispyrę siekia pradėti teisinį procesą, kuris, įsikišus Lietuvos ir EU teismams, bendrą homoseksualių asmenų gyvenimą sulygins su vaikus auginančiomis šeimomis. Kodėl? Iš kokių elementų susideda šios politikos agentų korpusas?

Tarp jų, be abejo, yra keletas savo ideologija tikinčių LGBT aktyvistų, juos taip pat supa tokie, apie kuriuos tegalima pasakyti: „atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Ir vieni, ir kiti garsiai šaukia apie „žmogaus teises“, „diskriminaciją“ ir „lygybę“, gal jie net ir tiki šiais savo lozungais.

Bet visi aplinkui apsidairyti ir protu sugebantys vadovautis žmonės žino, kad žmogaus teisės nereiškia bet kokio įgeidžio perkėlimo į teisinę sistemą; kad (tą žino net ir Lietuvos Konstitucinis Teismas) vienoks ar kitoks homoseksualių asmenų bendro gyvenimo teisinis reguliavimas yra pačios Lietuvos, o ne įnirtingai „praidus“ ir LGBT ideologiją peršančių užsienio šalių ambasadų dalykas.

Žmonės puikiai žino, kad Lietuvoje draudžiama diskriminacija dėl lytinės orientacijos, jie taip pat supranta, kad Lietuvos įstatymai griežtai reikalauja, o įvairios valstybės institucijos gana sėkmingai rūpinasi, kad visi piliečiai būtų lygūs prieš įstatymus.

Beje, dėl diskriminacijos, anot Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos, dažniausiai kenčia pagyvenę žmonės.

Galbūt prie šios tikinčiųjų ir naivių šalininkų grupelės turėtume priskirti ir tuos, kurie sau sako besirenkantys mažesnį blogį.

Pavyzdžiui, už gryną pinigą priima partijos pirmininko ar pirmininkės aiškinimus, kad jei nepalaikysite, pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatymo, grius valdančioji koalicija. Arba, tarkim, kokios nors „super duper“ užsienio įmonės neinvestuos Lietuvoje. Arba strateginiai partneriai nedislokuos Lietuvoje jos saugumui reikalingų karinių pajėgų ir pan.

Naivesni politikai galbūt galėtų tuo patikėti, bet daugiau patyrę puikiai žino, kad įmonių investuotojai vadovaujasi tik ekonomine ir jokia kita logika, ir kad Lietuvoje vaivorykštinėmis besidedančios įmonės nė nemirktelėję bizniauja Rusijoje ar Kinijoje, jei tai joms naudinga.

Lygiai tas pat ir kariniuose reikaluose: panašu, kad Lietuva net su Kinija susipyko, kad tik gautų nuolatinį JAV kariuomenės buvimą. Bet JAV nuolatinai kuriasi išskirtinės meilės Taivanui nepuoselėjančioje Lenkijoje, ir jos kariuomenei mažiausiai rūpi mūsų kaimynų požiūris į LGBT. Nes taip ir turi būti: vieno ar kito ambasadoriaus ideologijos – asmeninės, strateginės grėsmės ir planai – visai kas kita.

Neatmeskime, kad tarp Seimo narių yra tikinčių LGBT propaganda ir naivių jų šalininkų. Bet spėčiau, kad tarp jų daug daugiau yra kitokio plauko žmonių. Pirmiausia, įvairių pakraipų jaunimas. Jie puikiai žino, kad būsimoji karjera priklauso nuo partijos galingųjų malonės.

Dabartinė politinė kova jiems ypatingai palanki: net atsargiai tylus vado linijos palaikymas leidžia tikėtis gero savo politinio svorio prieaugio, ką jau kalbėti apie rėksnius.

Įtakingesnieji turi kitą skaičiavimą: štai jau dabar jie turi neblogą poziciją, tarkim, vadovauja kokiam nors komitetui. Jei nepalaikysi partijos vado, tai, žiūrėk, aplinkui alkani vilkiukai, ims tave ir sudraskys. Be to, gal dar partijos vadai apie tave, kaip ir apie vieną kitą opozicijos narį, per daug ką nors žino?

O ir Seime ne amžinai esi – paskui gal norėsis tarnybos ministerijose, departamentuose, ambasadose ar teismuose, kur galėtum vertai pritaikyti savo didelę politinę patirtį ir ištikimybę.

Žodžiu, kodėl gi nebalsuoti už Civilinės sąjungos įstatymą, nes juk „žmogaus teisės“, „diskriminacija“, „orumas“, „lygybė“…

Pagaliau, stambiausieji.

Šitie puikiai uodžia orą Briuseliuose, Liuksemburguose ir kitose panašiose vietose. Garbė, gera alga, jokios atsakomybės, ramybė… O kokia alternatyva? Pensija ir memuarai? Na, Lietuvos reikalais jie visada rūpinosi, tai ir tada dirbs Lietuvai.

Demografija? Palaukit, bet tam yra imigracijos politika. Šeima? Tai ir bus homoseksualų šeimos, kurios galbūt ateityje gaus ir galimybę įsivaikinti vaikus, kaip jau reikalavo Kauno „praidininkai“, paleisim surogatinę motinystę – Dulkio ministerija jau žengia teisingu keliu. Juk konkrečiai tavo šeimos tas neliečia, ar ne?… Norėdamas visuomet rasi kuo paglostyti savo sąžinę. Būtų įdomu sužinoti, kiek Lietuvoje yra tikrai laisvų ir apie Lietuvos ateitį mąstančių Lietuvos tautos atstovų.

Vis dėlto, ne visi Seimo nariai tokie, ir ne visi vienodi. Su cinikais, žinoma, neverta nė kalbos pradėti, bet sąžinės balso taip pat dar niekas nepanaikino. Todėl rinkėjai susitikimuose ar laiškais turėtų tiesiai paklausti, kuriai iš aprašytų grupių priklauso jų rinkti Seimo nariai ir pakviesti rūpintis ne ideologijų, bet Lietuvos reikalais. Seimo nariai jums neatsakys, neturėkite iliuzijų, bet bent pirmąjį laiško sakinį tikrai perskaitys.

laikmetis.lt

Akivaizdu, kad šeima, kurioje gimsta vaikai, yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Konstitucija, 38 str.), ji visuomenėje turi ir turi turėti ypatingą vietą. Valstybė savo galiomis turi ja rūpintis vykdydama rimtą ir veiksmingą šeimos politiką, nes šeimose, o ne pasienio užkardose prasideda Lietuvos ateitis.

Kita vertus, bet kokia šeimą žalojanti, jai kenkianti politika yra priešinga esminiam Lietuvos interesui išlikti ir augti. Tai puikiai supranta Lietuvos visuomenė – neatsitiktinai turime tiek daug šeimos instituto gerove susirūpinusių visuomeninių organizacijų ir forumų, kurių, beje, nefinansuoja užsienio fondai ir ambasados. Bet ar tai supranta dabar valdantieji, šiandien atstovaujantys ir vairuojantys Lietuvos valstybę?

Atidžiau pasižiūrėjus į valdančiosios koalicijos siūlomas politines priemones, taip neatrodo: priimti ir siūlomi priimti įstatymai ir Sveikatos apsaugos ministro potvarkiai negimusios gyvybės apsaugos, abortų, vaiko gimdymo ir auginimo išmokų srityse veikiau rodo nuostatą ne stiprinti dorovines, teisines, finansines šeimos galias, bet veikiau šeimos instituto sąskaita spręsti įvairias kitas, dažniausiai, siekiančių daugiau užsidirbti verslų ir versliukų, problemas.

Į tą pačią prigimtinę, ateitį kuriančią, šeimą nuvertinančių ir žalojančių iniciatyvų eilę stoja ir šiandien vėl Seime svarstomas homoseksualių asmenų partnerystės, pervadintos civiline sąjunga, įstatymas.

Žaloja todėl, kad, pirmiausia, mūsų teisinėje sistemoje, paskui – kalboje, mąstyme, mokyklų programose – ir, galiausiai, visuomenės socialiniame gyvenime siekia sulyginti du iš principo nevienodus dalykus – šeimą, kuri daugelio metų sunkiu darbu įsipareigoja užauginti ir užaugina vaikus, būsimąją Lietuvą, ir dviejų ar daugiau („pažangiojoje“ Vokietijoje jau svarstomos monogaminės santuokos alternatyvos (Ampel-Gesetzesvorhaben: Die „Ehelight“ bedroht die traditionelleEhe – WELT) kitais tikslais kartu gyvenančių asmenų sąjungą.

Neturėtume manyti, kad dabar valdanti koalicija nesupranta, ką daro. Ji veikiausiai turi kitokią, „globalią“ Lietuvos ateities viziją ir mano, kad Lietuvos žemėje šalį gausinančios šeimos reikalai nėra svarbūs.

Gegužės 18 d. Seime vyko Lietuvos mokslininkų surengta konferencija „Lietuvos demografinės situacijos tendencijos viešosios politikos kontekste“ – nors ir kviesti, ja mūsų valdantieji nesiteikė pasidomėti. Ar reikia geresnės iliustracijos?

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jiems, atrodo, menkai terūpi ir pačių homoseksualių asmenų poreikiai. Paprastai kalba pradedama nuo to, kad tokie asmenys turi daug praktinių gyvenimo problemų: bendras turto valdymas ir dalybos, kreditai banke, informacija gydymo įstaigose ir pan.

Bet kai tik atsiranda įstatymo projektas, siūlantis sureguliuoti šiuos praktinius klausimus, iškart pradedama šnekėti, esą tai neoru, pažeidžia žmogaus teises, diskriminuoja homoseksualius asmenis ir pan.

Taip atsitiko su A. Širinskienės pasiūlytu Bendro gyvenimo susitarimu (2017 m.), tas pat vyksta ir su P. Saudargo teikiamu Artimo ryšio įstatymu (2022 m.). Praktinės homoseksualių asmenų problemos, anot LGBT aktyvistų, turi būti sprendžiamos vieninteliu būdu – bendrą homoseksualių žmonių gyvenimą prilyginant Konstitucijoje minimai vaikus auginančiai šeimai.

Ideologija svarbiau už gyvenimą, juo labiau už reikalą rasti sutarimą su didžiąja Lietuvos piliečių dauguma.

Logiškai mąstant, demokratinės šalies valdžia neturėtų daryti žingsnių, kurie, pirma, kenkia nacionaliniams interesams ir, antra, kuriems nepritaria absoliuti Lietuvos gyventojų dalis (primenu, 73,8 proc. nepritaria homoseksualių asmenų santuokos idėjai; per pastaruosius metus toks nepritarimas išaugo 15 proc.; be išlygų pritaria 3,4 proc.).

Tačiau, nepaisant akivaizdybės, dabar valdantieji užsispyrę siekia pradėti teisinį procesą, kuris, įsikišus Lietuvos ir EU teismams, bendrą homoseksualių asmenų gyvenimą sulygins su vaikus auginančiomis šeimomis. Kodėl? Iš kokių elementų susideda šios politikos agentų korpusas?

Tarp jų, be abejo, yra keletas savo ideologija tikinčių LGBT aktyvistų, juos taip pat supa tokie, apie kuriuos tegalima pasakyti: „atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Ir vieni, ir kiti garsiai šaukia apie „žmogaus teises“, „diskriminaciją“ ir „lygybę“, gal jie net ir tiki šiais savo lozungais.

Bet visi aplinkui apsidairyti ir protu sugebantys vadovautis žmonės žino, kad žmogaus teisės nereiškia bet kokio įgeidžio perkėlimo į teisinę sistemą; kad (tą žino net ir Lietuvos Konstitucinis Teismas) vienoks ar kitoks homoseksualių asmenų bendro gyvenimo teisinis reguliavimas yra pačios Lietuvos, o ne įnirtingai „praidus“ ir LGBT ideologiją peršančių užsienio šalių ambasadų dalykas.

Žmonės puikiai žino, kad Lietuvoje draudžiama diskriminacija dėl lytinės orientacijos, jie taip pat supranta, kad Lietuvos įstatymai griežtai reikalauja, o įvairios valstybės institucijos gana sėkmingai rūpinasi, kad visi piliečiai būtų lygūs prieš įstatymus.

Beje, dėl diskriminacijos, anot Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos, dažniausiai kenčia pagyvenę žmonės.

Galbūt prie šios tikinčiųjų ir naivių šalininkų grupelės turėtume priskirti ir tuos, kurie sau sako besirenkantys mažesnį blogį.

Pavyzdžiui, už gryną pinigą priima partijos pirmininko ar pirmininkės aiškinimus, kad jei nepalaikysite, pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatymo, grius valdančioji koalicija. Arba, tarkim, kokios nors „super duper“ užsienio įmonės neinvestuos Lietuvoje. Arba strateginiai partneriai nedislokuos Lietuvoje jos saugumui reikalingų karinių pajėgų ir pan.

Naivesni politikai galbūt galėtų tuo patikėti, bet daugiau patyrę puikiai žino, kad įmonių investuotojai vadovaujasi tik ekonomine ir jokia kita logika, ir kad Lietuvoje vaivorykštinėmis besidedančios įmonės nė nemirktelėję bizniauja Rusijoje ar Kinijoje, jei tai joms naudinga.

Lygiai tas pat ir kariniuose reikaluose: panašu, kad Lietuva net su Kinija susipyko, kad tik gautų nuolatinį JAV kariuomenės buvimą. Bet JAV nuolatinai kuriasi išskirtinės meilės Taivanui nepuoselėjančioje Lenkijoje, ir jos kariuomenei mažiausiai rūpi mūsų kaimynų požiūris į LGBT. Nes taip ir turi būti: vieno ar kito ambasadoriaus ideologijos – asmeninės, strateginės grėsmės ir planai – visai kas kita.

Neatmeskime, kad tarp Seimo narių yra tikinčių LGBT propaganda ir naivių jų šalininkų. Bet spėčiau, kad tarp jų daug daugiau yra kitokio plauko žmonių. Pirmiausia, įvairių pakraipų jaunimas. Jie puikiai žino, kad būsimoji karjera priklauso nuo partijos galingųjų malonės.

Dabartinė politinė kova jiems ypatingai palanki: net atsargiai tylus vado linijos palaikymas leidžia tikėtis gero savo politinio svorio prieaugio, ką jau kalbėti apie rėksnius.

Įtakingesnieji turi kitą skaičiavimą: štai jau dabar jie turi neblogą poziciją, tarkim, vadovauja kokiam nors komitetui. Jei nepalaikysi partijos vado, tai, žiūrėk, aplinkui alkani vilkiukai, ims tave ir sudraskys. Be to, gal dar partijos vadai apie tave, kaip ir apie vieną kitą opozicijos narį, per daug ką nors žino?

O ir Seime ne amžinai esi – paskui gal norėsis tarnybos ministerijose, departamentuose, ambasadose ar teismuose, kur galėtum vertai pritaikyti savo didelę politinę patirtį ir ištikimybę.

Žodžiu, kodėl gi nebalsuoti už Civilinės sąjungos įstatymą, nes juk „žmogaus teisės“, „diskriminacija“, „orumas“, „lygybė“…

Pagaliau, stambiausieji.

Šitie puikiai uodžia orą Briuseliuose, Liuksemburguose ir kitose panašiose vietose. Garbė, gera alga, jokios atsakomybės, ramybė… O kokia alternatyva? Pensija ir memuarai? Na, Lietuvos reikalais jie visada rūpinosi, tai ir tada dirbs Lietuvai.

Demografija? Palaukit, bet tam yra imigracijos politika. Šeima? Tai ir bus homoseksualų šeimos, kurios galbūt ateityje gaus ir galimybę įsivaikinti vaikus, kaip jau reikalavo Kauno „praidininkai“, paleisim surogatinę motinystę – Dulkio ministerija jau žengia teisingu keliu. Juk konkrečiai tavo šeimos tas neliečia, ar ne?… Norėdamas visuomet rasi kuo paglostyti savo sąžinę. Būtų įdomu sužinoti, kiek Lietuvoje yra tikrai laisvų ir apie Lietuvos ateitį mąstančių Lietuvos tautos atstovų.

Vis dėlto, ne visi Seimo nariai tokie, ir ne visi vienodi. Su cinikais, žinoma, neverta nė kalbos pradėti, bet sąžinės balso taip pat dar niekas nepanaikino. Todėl rinkėjai susitikimuose ar laiškais turėtų tiesiai paklausti, kuriai iš aprašytų grupių priklauso jų rinkti Seimo nariai ir pakviesti rūpintis ne ideologijų, bet Lietuvos reikalais. Seimo nariai jums neatsakys, neturėkite iliuzijų, bet bent pirmąjį laiško sakinį tikrai perskaitys.