Dočio viešas atsakymas Barborai iš Beržėnų

Ačiū už man adresuotą gromatą. Šiais epistoliarinio žanro nususimo laikais gauti laišką į Alksnynus – ypatingas džiaugsmas, juoba kad žmonės dabartės viešai susirašinėti vengia ir bijo, nes paštininkai pastebimai susmalsėjo, kaip sovietizmo laikais.

Sukaupiau paskutinius drąsos likučius ir, kaip esu pažadėjęs, pamėginsiu išsklaidyti Jūsų nuogąstavimus ir suprantamą nerimą.

Laiško pradžioje nupasakojate neįtikėtiną trilerio pradžios situaciją (narkomanas, ginklo vagystė, pabėgimas, antrankių atsisegimo mįslė), kuri stumtelėjo sniego gniūžtę nuo kalno. Šis pirmasis segmentas yra iš fantastikos žanro, todėl sveikas protas priešinasi tokį suprasti. Manau, kad ši žiniasklaidos paskleista versija, kurią jūs kartojate, su tikrove mažai ką turi bendra.

Visų pirma, pasvarstykime, kas yra versijos, kurią jūs pateikiate, šaltinis, kas ją papasakojo. Niekas kitas, tik tie du policininkai, kurie ginklą, galima sakyti, „įteikė“ vargšui narkomanui. Suprantama, pasiaiškindami jie turėjo staigiai sukurti kažkokią versiją, kaip viskas atsitiko. Kad neatrodytų ypatingi žiopliai, savo pasiteisinimui jie pasitelkė vaizdinius iš matytų trilerių, kur dažniausiai nusikaltėlis būna neeilinių sugebėjimų. Juk neprisipažinsi, kad esi grybų grybas. Nemanau, kad tas vargšiukas buvo surakintas antrankiais ir šokinėjo per tvoras, jei galėjo paprasčiausiai išeiti per vartus, pro kuriuos ir buvo atvežtas.

Kaip ten bebūtų , viršininkėliai, išklausę dviejų policininkų pasakėlės, jas priėmė už gryną pinigą. O kas jiems liko daryti, kai laikas padus svilina? Geriau jau patikėti, negu nepatikėti (neduok Dieve, jei tas žmogeliukas iš tikro supermenas, turintis dar nežinia kokių patologinių kėslų ir sumanymų). Taip susiklosčius aplinkybėms, (o siaubo akys didelės), be abejo, papildomai suveikė ir pastarųjų dienų Paryžiaus žudynių kontekstai bei asociacijos – galima įsivaizduoti psichologinę būseną, kurioje atsidūrė visa Vidaus reikalų sistemos piramidė.

Turint galvoje tai, kaip susidėliojo užuomazgos situacija, ta neproporcingai maštabiška gaudynių akcija man atrodo visai pateisinama. Geriau jau didesnė negu per maža, nepakankama. Žvelgiant iš Alksnynų, suma sumarum – akcija juk sėkminga. Nusikaltėlis „supermenas“ pagautas, žuvusių ar sužeistų nėra, ginklas atgautas. Antrankius galima ir nurašyti – kaip nekokybiškus. Gal tai buvo tik antrankių muliažas, VRM įsigytas sekso reikmenų parduotuvėje… Bet tai jau būtų atskira istorija, komedijos žanro trileriui.

Versija, kurią čia išdėsčiau apie pradžios situaciją labai banali. Jei rašyčiau scenarijų kraują stingdančiam trileriui (kokio išlepintas kino žiūrovas lauktų), tokią užuomazgą atmesčiau iš karto kaip nuobodžią ir neturinčią dramaturginės perspektyvos. Joje nėra sąmokslo kvapo. Tradiciškai istorija turėtų prasidėti viskas kitaip. Pvz., mafijos aštuonkojis, suaugęs su aukščiausiais valdžios pareigūnais, siekiantis išversti iš balno ant kulnų lipantį nepaperkamą komisarą Katanį (Skvernelį), surengia elegantišką provokaciją. Jie paperka du policijos sistemos tarnautojus, kad tie taip mulkiškai pasielgtų ir mestų šešėlį ant visos sistemos bei atsakingo už ją vadovo.

Deja, tikrovėje tokio aukšto pilotažo iš mūsų mafijos ir aukščiausios valdžios vargu ar galima būtų tikėtis. Valdžioje juk labai panašūs į tuos du „pilicininkus“ – daugiau vieno ėjimo į priekį nepramato. Ypač specifinės mūsų moteriškės, kurių sprendimai dažniausiai kyla iš emocinių reakcijų, o ne iš paskaičiavimo ar sveikos nuovokos.

Faktiškai šioje vietoje galima būtų ir baigti šiek tiek tragikomiško epizodo aptarimą. Tokių buvo ir bus, ir jie nesulaukia jokio rezonanso, jei aukštesnei valdžiukei nenaudingi. Būtų pakakę vieno kito skambučio iš pagrindinio telefono kam reikia, ir žinotume apie jį tik tiek, kad mieste kaukė sirenos ir buvo kažkas repetuojama.

Bet mūsų „elitas“ ne toks. Ne iš kelmo spirtas. Nepasinaudoti tokiu ministro, kurio reitingai auga kaip ant mielių, liapsusu būtų nedovanotinas dalykas. Juoba kad tiesiog į rankas įkrito proga išmesti iš barščių ministrą, kuris pirmosioms mūsų ponioms kaip kokia ašaka yra įstrigusi gerklėj. Ir štai dabar veiksmas persikelia į politinę plotmę. Matėme jau kelias nesėkmingus Prezidentės atakas, nusitaikius į S. Skvirnelio asmenį, kur ji liko it musę kandusi – tai pirma. Žinome, ką apie Seimo pirmininkės nusišnekėjimus viešai yra pasakęs ministras – antra. Mažiau nei už metų – Seimo rinkimai – trečia. Ministras dabar lyg menkai apgintas bokštas, atsidūręs vidury šachmatų lentos, ir beveik nėra kur trauktis, nes visai neaišku, ar ryšis pastovėti už jį bestuburis premjeras. Tas papurkštaus papurkštaus iš ryto, o vakare padarys, kaip liepiama. Ir kas jam tas ministras – ne jo partijos bičiulis, ir dar visai neaišku, ar nepaleis STT skalikų daryti kratų Barboros Radvilaitės gatvėj ir nepakedens plunksnų į skandalus skęstančios partijos bičiulių versliukuose.

Beje, ir Prezidentės bastione – TS–KD stovykloje – panašaus nerimo ne mažiau turėtų tvyroti: ar nepradės knaisiotis VRM struktūrų vyriokai po Austėjos Landsbergienės darželių bizniuko popierius?.. Siūlai gali toli nuvesti. Yra tikrai negerai toks nesukalbamas ministras tokioje jautrioje vietoje prieš būsimus rinkimus. Tikrai negerai, Barbora, turėtumėt suprasti situacijos delikatumą.

Skambūūūtyyys, – prisimenam, kaip mėgdavo sušukti Sigutis Jačėnas, kai lošime iškrisdavo laimingas skaičių derinys. L. Graužinienei ministras nesiteikia išaiškinti, kaip sekasi operacija. Koks nevalyvas storžievis! Premjeras žino, Prezidentė – žino, o ji – ne… Iš isteriškos reakcijos galim nujausti – kažkur toli pasiuntė, nes tikriausiai buvo ir svarbesnių skambučių iš vykdomos operacijos vietų. Ministras nėra tiesiogiai subordinuotas šiai poniai. Tokių paaiškinimų ji galėtų reikalauti Seime per vyriausybės valandą ar Valstybės Gynybos Tarybos posėdyje, kurių Prezidentė dėl tik jai žinomų priežasčių jau kadų kadės nebesukviečia.

Tai dabar ir svarstykit, gerbiama Barbora, kodėl Prezidentės kaltinamuosiuose ministrą argumentuose nematome kaltinimų dėl prarasto Kalašnikovo ar nevykusiai, neproporcingai vykdomos operacijos? O matome ką? Kaltinimą politinės kultūros stoka. Matyt, supranta, kad pareigūnų prarastas automatas ir antrankiai per menka kliautis iš posto pastumti populiarų ministrą. Bet kad ministras chamiškai elgiasi su puikybėje skendinčiomis moterimis – to jau per daug. Nieko nepadarysi, taip joms atrodo, nors jų pačių politinė kultūra aristokratizmu toli gražu nedvelkia.

Žinot, Barbora, o manęs šįvakar kažkodėl neapleidžia šuniška nuojauta, kad pagaliau subraškės Loretos kėdė. Pagrindinis krėslas nebraškėjo ir nebraškės, bet dėl reitingų nebūčiau toks tikras. Nors jei ten ir būtų kokių susvyravimų, Vladas Gaidys stabilizuos. O kas rytoj atsitiks su ministru ir kaip dėliosis nauji pasiansai, nežinau ir nespėliosiu.
Pagyvensim, pamatysim.

Alksnynai jau sumigę, tai ir aš jau prigulsiu liūlia liūlia. Saldžių sapnų.

Pagarbiai –

Dočys iš Alksnynų