Dėl karo Ukrainoje, reikia tikėtis, visiems, kaip prof. Raimondas Kuodis sakė, „žmogteisių gynėjams“, iki šiol pasiklydusiems tarp trijų pušų, bus ant pirštų paaiškinta, kas yra karo pabėgėlis, o kas yra „atbėgėlis“.
Taigi, kuo skiriasi Ukrainos karo pabėgėliai nuo „atbėgėlių prelegentų“, kurie pas mus taip gausiai plūdo praeitą vasarą?
Pirma, iš Ukrainos bėga moterys, vaikai ir senoliai. Vyrai lieka ginti savo šalies. Savo ruožtu, didžioji dauguma „atbėgėlių“ buvo jauni sveiki vyrai, maždaug nuo 20 iki 35 metų amžiaus. Kaip suprantu, jei jie bėga nuo karo, tai jų gimtųjų šalių ginti lieka moterys, vaikai ir senoliai? Nes tarp „atbėgėlių“ moterys, vaikai ir senoliai sudaro visišką mažumą.
Antra, visiškai akivaizdu, kad Ukrainoje vyksta pats nuožmiausias karas. Ir ne tik karas, bet ir Rusijos vykdomi žiauriausi karo nusikaltimai, kuriuos, ko gero, bus galima kvalifikuoti net kaip ukrainiečių genocidą. Savo ruožtu, dauguma „atbėgėlių“ patys pripažįsta, kad jie čia atsidūrė dėl blogų gyvenimo sąlygų savo šalyse, perspektyvų neturėjimo, t.t.
Trečia, karo pabėgėliai ukrainiečiai turi asmens dokumentus. O jei jų neturi, tai jų neturi vienas kitas, bet gali pareigūnams iš karto nurodyti savo tapatybę ir asmens duomenis, kuriuos po to galima patikrinti diplomatiniais / konsuliniais kanalais su Ukrainos valstybe. „Atbėgėliai“ gi absoliučioje daugumoje atvejų jokių asmens dokumentų neturi (būna juos išmetę prieš kertant sieną), prisistatydami galimai nurodo netikrus ne tik asmens duomenis, bet ir savo pilietybę. Galimybės patikrinti jų nurodytų duomenų teisingumo nėra jokios.
Ketvirta, ukrainiečiai karo pabėgėliai vyksta visur, kur tik juos priima. Dažniausiai – į kaimynines šalis. Lenkijoje jų jau 2,5 mln, pas mus, atrodo, jau 40 000. “Atbėgėliai“ gi stengiasi vykti į Vokietiją, Švediją ar bent jau Prancūziją, kur mokamos didžiausios pašalpos. Jei juos priima Lietuva – pirmai progai pasitaikius pabėgs į nurodytas šalis.
Penkta, vos atvykę, ukrainiečiai stengiasi susirasti darbą. Ir džiaugiasi gavę bet kokį. „Atbėgeliams“ darbo, dažniausiai, nereikia. Arba, kaip per TV sakė vienas „atbėgėlis“ iš didžiosios migrantų bangos 2015 metais: “I came here to live, not to work”.
Šešta, dauguma ukrainiečių nurodo, kad norės grįžti namo iš karto, vos tik karas Ukrainoje baigsis. „Atbėgėliai“ aiškiai deklaruoja, kad jie namo grįžti jokiu būdu nenorės niekada. Priešingai – norės čia susivežti visą savo šeimą, gimines ir t.t.
Septinta, ukrainiečiai jaučia didelį dėkingumą juos priėmusioms šalims. Va viena nuotrauka, kaip Ukrainos pabėgėliai viename Lenkijos mieste, kaip dėkingumo ženklą, padarė talką ir sutvarkė miesto parką. Iš viso jau virš 4 milijonų ukrainiečių dėl karo buvo priversti palikti savo šalį, bet negirdėjau nei vieno atvejo, kad jie kur nors riaušes būtų surengę, mitingus ar akcijas, reikšdami nepasitenkinimą tuo, ką gavo. „Atbėgėliai“ gi, vos padėję koją ant Europos Sąjungos teritorijos, jau galvoje turi sąrašą iš toli gražu ne vieno punkto, kas jiems čia „priklauso“. Pašalpos tokios, maistas konkrečiai toks, o ne kitoks, gyvenimo sąlygos tokios, kt. Jei to negauna – rengia riaušes, neramumus, kt.
Įvertinus tai, belieka tikėtis, kad pagaliau Europos Sąjunga supras, kas yra tikrieji pabėgėliai, kuriems taikoma 1951 m. Ženevos konvencija.