- Jau visi žinote, kad dabartinės TS-LKD valdžios, dirbant stambaus verslo interesais, buvo plačiai atverti vartai masinei pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracijai, kuri dažniausiai pasireiškė mums nedraugiškų šalių, tokių kaip Baltarusijos, Rusijos ar Vidurio Azijos valstybių, piliečių atvykimu. Kurių bendras skaičius jau skaičiuojamas penkių nulių zonoje;
- Prieš kelis mėnesius SEB banko vyriausiasis ekonomistas, p. Tadas Poviliauskas, paskelbė, kad realus darbo našumas, tenkantis vienam darbuotojui, Lietuvoje ne tik kad nebedidėja, bet pradėjo mažėti. Ponas Poviliauskas taip pat nurodė esminę tezę, kad, jei nebūtų šios šimtatūkstantinės pigios darbo jėgos imigracijos, Lietuvos BVP būtų smukęs;
- Vakar Eurostat paskelbė duomenis, kad Lietuvoje bedarbystė yra viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje, kurią viršija tik šiuo metu recesiją išgyvenančios Suomija ir Švedija, o taip pat su ilgalaikio nedarbo problemomis jau senai besikamuojančios Graikija ir Ispanija.
Kol kas ties tuo apsistokime. Visų pirma, daug kam, ko gero, turėtų kilti klausimas, kurių galų mums šimtatūkstantinės migrantų armijos iš mums akivaizdžiai nedraugiškų šalių, jei pačioje Lietuvoje bedarbystė – viena didžiausių ES? Ir kodėl stambaus verslo asociacijų vadovai iki šiol laksto per visas įmanomas laidas bei jose lieja krokodilo ašaras, kaip Lietuvos verslui tragiškai trūksta darbuotojų? Tai išgryninkime klausimą – Lietuvos verslui darbuotojų tikrai netrūksta. Lietuvos bedarbystė, būdama viena didžiausių visoje ES, tą aiškiai parodo. Lietuvos verslui tragiškai trūksta tokių darbuotojų, kurie sutiktų dirbti už pačią mažiausią algą ir pačiomis blogiausiomis sąlygomis. Už lango – nebe 90-ieji, todėl lietuviai tokiomis sąlygomis dirbti nebesutinka ir nebenori. O va tadžikas, uzbekas ar baltarusis – sutinka. Jiems čia bet kokia alga ir bet kokios sąlygos yra šviesmečiais geresnės, nei gautų Dušanbe ar Taškente.
Taigi, TS-LKD ir kitų valdančiųjų partijų valdžia, pataikaudama stambaus kapitalo interesams ir veikdama priešingai Lietuvos valstybės ir Lietuvos žmonių interesams, patenkino stambaus verslo poreikį į neribotą pigią bei ypač nereiklią darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Kad stambus verslas, užuot bandęs susitarti su lietuviu dėl jo atėjimo dirbti, pasiūlant orų atlyginimą bei padorias darbo sąlygas, gautų galimybę neribotai užsivežti pigių imigrantų.
Negana to, dabartiniams valdantiesiems priėmus tokią politiką, kuri, neturiu jokių abejonių, istorijos vadovėliuose bus aprašyta kaip viena žalingiausių valdžios politikų per visą Nepriklausomybę, stambaus verslo atstovams ne tik dingo bet kokia motyvacija tartis su lietuviais, gerinti jiems darbo sąlygas bei didinti atlyginimus, bet ir dingo motyvacija investuoti į darbo našumo didinimą. Kad dabar Lietuvoje darbo našumas ne tik kad nebedidėja, bet realiai jau pradeda ir mažėti.
Dar viena ekonominė naujiena: šiandien žiniasklaida paskelbė, kad AB Telia Lietuva, kartu su savo dukterine įmone, Lietuvoje iš viso atleis 400 darbuotojų. Kurių absoliuti dauguma buvo aukštos ar itin aukštos kvalifikacijos ir kuriems mokamas atlyginimas itin ženkliai viršijo ne tik Lietuvos, bet ir Vilniaus vidutinį atlyginimą. Tai yra iš esmės masiškiausias kvalifikuotų darbuotojų atleidimas paskutiniu metu, bet ne vienintelis. Skeptikai iš karto repklikuotų, kad darbuotojų mažinimas vyks visoje Telia grupėje, todėl su Lietuva tai nesusiję. Atsakau – deja, susiję. Nes anksčiau būtų buvę taip, kad konkreti vakarų bendrovė etatus būtų mažinusi pas save namuose, o Lietuvoje – priešingai, būtų paskelbusi, kad samdys daug darbuotojų. O dabar – atleidžia. Beje, tai, nors pats stambiausias, bet tikrai ne vienintelis didelis kvalifikuotų darbuotojų atleidimo atvejis paskutiniu metu. Per šiuos metus buvo dar bent keli panašūs, tik atleista buvo mažiau darbuotojų.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Lietuva visu greičiu juda link tokios būklės, kuri vadinama „vidutinių pajamų spąstais“. Kai konkrečios šalies, pasiekusios tam tikrą vidutinį išsivystymo lygį, BVP augimas tiesiog sustoja, o šalis pradeda stagnuoti. Todėl ateityje, nedarant jokių struktūrinių reformų (o jos nėra daromos), nevystant aukštos ar itin aukštos pridėtinės vertės ekonomikos šakų, sustos tiek atlyginimų augimas, tiek ir ekonomikos augimas. Kad darbo našumo augimas yra ne tik sustojęs, bet jau pradeda mažėti – tekste aukščiau. Ir atkreipkite dėmesį, kad tą sako ne Vanhara.
Ką aš čia apie struktūrines reformas ir aukštos ar itin aukštos pridėtinės vertės sektorių vystymą. Mes šiuo metu praradinėjame net tai, ką turime. Pvz. turiu vieną labai gerą studijų laikų draugą, kuris baigė inžinerinę specialybę tuometiniame VGTU (dabar – Vilnius Tech) ir kuris šiuo metu eina aukštas vadovaujamas inžinieriaus pareigas stambioje gamybos bendrovėje. Ir jis man pasakojo, kad buvo sutikęs savo dėstytoją, pas kurį bakalaurinį darbą rašė, ir kuris jam papasakojo, kad universitete jo bakalaurinės specialybės jau nebėra. Studentų nesusirinko, tai uždarė. Viskas. O tai iš kur mes ateity gausime atitinkamos specialybės inžinierių? Gal Ali iš Pakistano, kuris puikiai moka braižyti brėžinius ant milimetrinio popieriaus, pas mus už inžinierių bus? Gal, bet tuomet nenustebkime, kad gaminsime varžtus, nes bet kas sudėtingiau tokiam inžinieriui bus jau per sudėtinga.
Politinė Nacionalinio susivienijimo partijos reklama. Sąrašo Nr. 2.